Jurbarko 750 metų jubiliejaus renginius įprasminusioje konferencijoje niekas apie mūsų miestą nekalbėjo taip smagiai, kaip kaimyninio Valenčiūnų kaimo vaikas, docentas Arvydas Vidžiūnas. Į pirmojo tikro savo vaikystės miesto istoriją jis žvelgė su didele meile, taip sureikšmindamas ir romatizuodamas čia gyvenusių žmonių santykius, kaip iki šiol niekas iš mūsų nesugebėjo sureikšminti.
Gaila, kad visas docento pranešimas toli pralenkia laikraščio apimtis, o spausdintas žodis niekaip negali perteikti to valiūkiško lengvumo, su kuriuo jis buvo skaitomas ir interpretuojamas. Tačiau teišlieka bent tai, kas, manome, šiame pranešime buvo svarbiausia.
„Jurbarkas: Kamčiatka ar intelektualinis nuotykis” – „Literatūroje ir mene” pernai savo straipsnį pavadino Jūratė Baranova.
„Važiuoju savaitgaliui į Jurbarką”,- sakau artimam draugui.
„Vėl patirsi intelektualinių nuotykių”, – komentuoja pusiau juokais.
„Važiuoju į Jurbarką”, – atsiprašydamas sakau Arvydui Šliogeriui, nes reikia anksčiau išeiti iš magistrų diplomų gynimo komisijos. „Man Jurbarkas – tai tas pats kaip Kamčiatka, – žvaliai atsako filosofijos grandas. – Niekada nei ten, nei ten nesu buvęs”.
„Apie mūsų seminarą rašo, kad esame sektantai”, – sako Giedra Radvilavičiūtė dar tik važiuojant į tos „slaptos sueigos” vietą – tarptautinį šiuolaikinės literatūros forumą „Šiaurės vasara. Rašytojas ir maištas” (2008 m. birželio 12 – 15 d.). „Rašo, kad susirenka maža grupelė žmonių, kurie vienas kitą iš pusės žodžio supranta”.
Mano asmeninis santykis su Jurbarku ne toks intelektualus: Valenčiūnų parduotuvėje vėl nėra duonos ir batono, mamos keli rubliai, aš – ketvirtokas ar penktokas, autobusas, keltas ir … pavojingos lankos nuo kelto iki miesto. Mano amžiaus ir vyresni „Jurbarko muitininkai” smulkiojo pirklio kišenes yra patikrinę gal porą kartų. Tiesa, buvo humaniški – užtekdavę 15 tuometinių kapeikų…
„Važiuoju savaitgaliui į Jurbarką”,- sakau artimam draugui.
„Vėl patirsi intelektualinių nuotykių”, – komentuoja pusiau juokais.
„Važiuoju į Jurbarką”, – atsiprašydamas sakau Arvydui Šliogeriui, nes reikia anksčiau išeiti iš magistrų diplomų gynimo komisijos. „Man Jurbarkas – tai tas pats kaip Kamčiatka, – žvaliai atsako filosofijos grandas. – Niekada nei ten, nei ten nesu buvęs”.
„Apie mūsų seminarą rašo, kad esame sektantai”, – sako Giedra Radvilavičiūtė dar tik važiuojant į tos „slaptos sueigos” vietą – tarptautinį šiuolaikinės literatūros forumą „Šiaurės vasara. Rašytojas ir maištas” (2008 m. birželio 12 – 15 d.). „Rašo, kad susirenka maža grupelė žmonių, kurie vienas kitą iš pusės žodžio supranta”.
Mano asmeninis santykis su Jurbarku ne toks intelektualus: Valenčiūnų parduotuvėje vėl nėra duonos ir batono, mamos keli rubliai, aš – ketvirtokas ar penktokas, autobusas, keltas ir … pavojingos lankos nuo kelto iki miesto. Mano amžiaus ir vyresni „Jurbarko muitininkai” smulkiojo pirklio kišenes yra patikrinę gal porą kartų. Tiesa, buvo humaniški – užtekdavę 15 tuometinių kapeikų…
Lankėsi magistrai ir kunigaikščiai
Jurbarkas – miestas, apie kurį kryžiavosi žmonių ir tautų likimai, valstybių santykiai. Net legendos liudija plačias kultūrų sankirtas. Vos kelios – apie mūsų tautos garbingą praeitį, kitos – apie platesnius tautų pasaulius.
XVI a. rašytas „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios kunigaikštystės metraštis”, aiškindamas kilmę iš romėnų, rašo, kad į šalį atvykęs Romos kunigaikštis Palemonas turėjo tris sūnus, kurių vyresnysis buvo vardu Barkus, o tas įkūręs pilį prie jūros. Buvo sujungtas kunigaikščio vardas su upės vardu ir pavadinta ta pilis Jurbarku.
Buvo Jurbarke rimtų vyrų. Genčių karalių, Netimerų, vienuolių misionierių, Brunonų – irgi. Visų ordinų magistrų ir Lietuvos kunigaikščių.
„Anais 1298 m. kryžiuočių magistras Meinhardas Kverfurtietis su savo kariuomene puolė Pašvenčio pilį, bet susigrūmė su žemaičio Kailimo būriu ir Pašvenčio pilies įgula. Kryžiuočiai buvo sumušti ir pats jų vadas nuo sunkių sužalojimų mirė” (Kviklys, IV, 587).
„1382 m. pavasarį Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis su savo kariuomene nuplaukė laivais imti Georgenburgo pilies. Tai buvo pirmas kartas, kai Kęstutis paraku šaunamais ginklais (bombardomis) puolė kryžiuočių pilį. Tenka manyti, kad sunkių bombardų iš laivų nekėlė, o šaudė tiesiai iš laivų” (Kviklys, IV, 570). Pilies neįveikė.
„Tiktai 1384 m. Vytautas… su savo svainiu Sudimantu gudrumu paėmė tą pilį ir sudegino”.
„Kai antrą kartą Vytautas pasitraukė į Prūsus (1389 m.), po kurio laiko atsikėlė į Jurgenburgo pilį ir gyveno čia su savo šeima ir giminėmis. Iš čia Vytautas pakartotinai tarėsi su Jogaila, pagaliau iš čia juodu susitarė ir sudarė taiką”, – taip rašo Kviklys.
„1396 m. į Jurgenburgą buvo atvykęs didysis kryžiuočių magistras von Jungingenas taikytis su Vytautu…” (Kviklys, IV 572).
Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, Jurbarke pradėjo kurtis lietuvių gyvenvietė. 1411 m. čia lankėsi Vytautas su Jogaila.
XVI a. rašytas „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios kunigaikštystės metraštis”, aiškindamas kilmę iš romėnų, rašo, kad į šalį atvykęs Romos kunigaikštis Palemonas turėjo tris sūnus, kurių vyresnysis buvo vardu Barkus, o tas įkūręs pilį prie jūros. Buvo sujungtas kunigaikščio vardas su upės vardu ir pavadinta ta pilis Jurbarku.
Buvo Jurbarke rimtų vyrų. Genčių karalių, Netimerų, vienuolių misionierių, Brunonų – irgi. Visų ordinų magistrų ir Lietuvos kunigaikščių.
„Anais 1298 m. kryžiuočių magistras Meinhardas Kverfurtietis su savo kariuomene puolė Pašvenčio pilį, bet susigrūmė su žemaičio Kailimo būriu ir Pašvenčio pilies įgula. Kryžiuočiai buvo sumušti ir pats jų vadas nuo sunkių sužalojimų mirė” (Kviklys, IV, 587).„1382 m. pavasarį Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis su savo kariuomene nuplaukė laivais imti Georgenburgo pilies. Tai buvo pirmas kartas, kai Kęstutis paraku šaunamais ginklais (bombardomis) puolė kryžiuočių pilį. Tenka manyti, kad sunkių bombardų iš laivų nekėlė, o šaudė tiesiai iš laivų” (Kviklys, IV, 570). Pilies neįveikė.
„Tiktai 1384 m. Vytautas… su savo svainiu Sudimantu gudrumu paėmė tą pilį ir sudegino”.
„Kai antrą kartą Vytautas pasitraukė į Prūsus (1389 m.), po kurio laiko atsikėlė į Jurgenburgo pilį ir gyveno čia su savo šeima ir giminėmis. Iš čia Vytautas pakartotinai tarėsi su Jogaila, pagaliau iš čia juodu susitarė ir sudarė taiką”, – taip rašo Kviklys.
„1396 m. į Jurgenburgą buvo atvykęs didysis kryžiuočių magistras von Jungingenas taikytis su Vytautu…” (Kviklys, IV 572).
Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, Jurbarke pradėjo kurtis lietuvių gyvenvietė. 1411 m. čia lankėsi Vytautas su Jogaila.
Laisvų žmonių miestas
Pasienio miestai suklesti iš prekybos ir muitinių, iš visų dorybių ir nuodėmių, susijusių su siena.
Jau 1421 m. Jurbarke turėjo būti karčiama ir turgus.
A. Baliulis rašo, kad 1540 m. Žygimanto Senojo laišku tuometiniam karalienės Bonos vietininkui Jurbarke ir Kauno muitininkui Jonui Kuncevičiui įkurtos dvi naujos muitinės – Gargžduose ir Jurbarke. Tame laiške Jurbarkas pirmą kartą pavadintas miestu.
Be kita ko, laiške sakoma, kad pirkliai turi vykti dviem keliais – vienu per Gargždus į Klaipėdą, o kitu per Jurbarką į Prūsiją, kad lietuviai pirkliai savo druskos sandėlius privalo turėti Jurbarke, o užsieniečiai, kaip ir seniau – Kaune. Atvykę pirkliai turi sustoti dieną ar kelias Jurbarke, kol išparduos savo prekes, nes svetimtaučiams uždrausta važinėti po Žemaičių žemę, o lietuviams – po Prūsų, kol bus kitoks valdovo potvarkis. Jurbarke penktadieniais paskiriama turgaus diena, taip pat leidžiama ir lietuviams, ir vokiečiams kurtis mieste bei statytis namus…
Tarp Mituvos ir Imsrės upių kuriamas naujas, stačiakampio formos miestas, atitinkantis Vakarų Europos miestų reikalavimus.
Pastačius bažnyčią, tuo metu Jurbarkas (čia vykdavo turgūs, atvykdavo nemažai pirklių), matyt, sutraukdavo daugokai aplinkinių bei Prūsijos gyventojų, turbūt taip pat besiverčiančių prekyba. 1550 m. Ragainės klebonas Martynas Mažvydas laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui piktinosi, kad jo parapijiečiai (Prūsijoje tuomet jau buvo įsigalėjęs liuteronų tikėjimas) bendrauja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais ir Jurbarke „atlieka pasibaisėtinus stabmeldiškus veiksmus”.
Taigi Jurbarkas tuo metu buvo liberalus laisvų žmonių miestas.
Nors penktadienio turgūs leisti nuo 1540 m., vėliau ir mugės, Magdeburgo teises, arba savivaldą, herbą su trimis lelijomis raudoname lauke Jurbarkas gavo tik 1611 m. Prašė miestelėnai, suteikė Zigmantas Vaza. Didžiulė paskata miestui augti. Pagal kitų privilegijuotų miestų papročius ir tvarką, miestelėnai turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas iš išrinktųjų, miestiečių ir Jurbarko seniūno sutikimu, ėjo burmistro pareigas. Kai jo laikas pasibaigdavo, burmistro pareigas perimdavo kitas tarėjas. Leistos keturios mugės, savaitinis turgus. Leista pasistatyti viešąją pirtį, įsirengti bravorų. Turgavietėje – rotušę, aplink ją – krautuvių. Miestelėnai galėjo turėti keltą per Nemuną.
1569 m. Jurbarkas turėjo 600 gyventojų. Tai nemažo miesto skaičiai. Buvo 74 smuklės (49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės).
1644 m. Jurbarke surašyta 71 smuklė, 1684 m. – 36 smuklės, visose pardavinėtas alus, vienoje – midus, dvylikoje – degtinė.
Trumpas ekskursas į 1858 m., iliustruojantis Jurbarko gyventojų tvirtybę: tais metais Jurbarko klebonas įkalbėjęs savo parapijiečius negerti degtinės, ir jie per Žolinę pasižadėjo laikytis blaivybės. Atvykęs vyskupas Valančius išreiškė jiems pagarbą ir pagyrė (Kviklys, IV, 577).
Jurbarko reikšmė pamažu mažėjo, ypač nutiesus per Lietuvą geležinkelį, nors XIX a. Jurbarko pirkliai turėjo savo kontoras Karaliaučiuje, net Maskvoje, o jų apyvarta buvusi didžiulių mastų. Jurbarkas tada buvo solidus prekybininkų centras. 1940 m. Jurbarke buvo net 5 viešbučiai.
Jau 1421 m. Jurbarke turėjo būti karčiama ir turgus.
A. Baliulis rašo, kad 1540 m. Žygimanto Senojo laišku tuometiniam karalienės Bonos vietininkui Jurbarke ir Kauno muitininkui Jonui Kuncevičiui įkurtos dvi naujos muitinės – Gargžduose ir Jurbarke. Tame laiške Jurbarkas pirmą kartą pavadintas miestu.
Be kita ko, laiške sakoma, kad pirkliai turi vykti dviem keliais – vienu per Gargždus į Klaipėdą, o kitu per Jurbarką į Prūsiją, kad lietuviai pirkliai savo druskos sandėlius privalo turėti Jurbarke, o užsieniečiai, kaip ir seniau – Kaune. Atvykę pirkliai turi sustoti dieną ar kelias Jurbarke, kol išparduos savo prekes, nes svetimtaučiams uždrausta važinėti po Žemaičių žemę, o lietuviams – po Prūsų, kol bus kitoks valdovo potvarkis. Jurbarke penktadieniais paskiriama turgaus diena, taip pat leidžiama ir lietuviams, ir vokiečiams kurtis mieste bei statytis namus…
Tarp Mituvos ir Imsrės upių kuriamas naujas, stačiakampio formos miestas, atitinkantis Vakarų Europos miestų reikalavimus.
Pastačius bažnyčią, tuo metu Jurbarkas (čia vykdavo turgūs, atvykdavo nemažai pirklių), matyt, sutraukdavo daugokai aplinkinių bei Prūsijos gyventojų, turbūt taip pat besiverčiančių prekyba. 1550 m. Ragainės klebonas Martynas Mažvydas laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui piktinosi, kad jo parapijiečiai (Prūsijoje tuomet jau buvo įsigalėjęs liuteronų tikėjimas) bendrauja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais ir Jurbarke „atlieka pasibaisėtinus stabmeldiškus veiksmus”.
Taigi Jurbarkas tuo metu buvo liberalus laisvų žmonių miestas.
Nors penktadienio turgūs leisti nuo 1540 m., vėliau ir mugės, Magdeburgo teises, arba savivaldą, herbą su trimis lelijomis raudoname lauke Jurbarkas gavo tik 1611 m. Prašė miestelėnai, suteikė Zigmantas Vaza. Didžiulė paskata miestui augti. Pagal kitų privilegijuotų miestų papročius ir tvarką, miestelėnai turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas iš išrinktųjų, miestiečių ir Jurbarko seniūno sutikimu, ėjo burmistro pareigas. Kai jo laikas pasibaigdavo, burmistro pareigas perimdavo kitas tarėjas. Leistos keturios mugės, savaitinis turgus. Leista pasistatyti viešąją pirtį, įsirengti bravorų. Turgavietėje – rotušę, aplink ją – krautuvių. Miestelėnai galėjo turėti keltą per Nemuną.
1569 m. Jurbarkas turėjo 600 gyventojų. Tai nemažo miesto skaičiai. Buvo 74 smuklės (49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės).
1644 m. Jurbarke surašyta 71 smuklė, 1684 m. – 36 smuklės, visose pardavinėtas alus, vienoje – midus, dvylikoje – degtinė.
Trumpas ekskursas į 1858 m., iliustruojantis Jurbarko gyventojų tvirtybę: tais metais Jurbarko klebonas įkalbėjęs savo parapijiečius negerti degtinės, ir jie per Žolinę pasižadėjo laikytis blaivybės. Atvykęs vyskupas Valančius išreiškė jiems pagarbą ir pagyrė (Kviklys, IV, 577).
Jurbarko reikšmė pamažu mažėjo, ypač nutiesus per Lietuvą geležinkelį, nors XIX a. Jurbarko pirkliai turėjo savo kontoras Karaliaučiuje, net Maskvoje, o jų apyvarta buvusi didžiulių mastų. Jurbarkas tada buvo solidus prekybininkų centras. 1940 m. Jurbarke buvo net 5 viešbučiai.
Visuomenė. Kalba ir knygos
Dėl stiprios polonizacijos ir rusifikacijos XIX a. antroje pusėje lietuvių didikai, bajorai, dauguma kunigų buvo nutautę ir paskendę lenkiškoje kultūroje. Inteligentija kalbėjo ir mąstė rusiškai. Buvo įprasta kalbėti tik lenkiškai, o valdžios įstaigose – tik rusiškai. Valdiškose mokyklose klestėjo rusiškas šovinizmas. 1885 m. uždrausta nerusiškai garsiai viešai kalbėti, 1893 m. – vartoti ne rusų kalbą kavinėse, gegužinėse ir kitur. Įstaigose kabojo iškabos „Govoritj po lotovski strogo vospreščiajetsia” (Kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama).
Net dalis „Aušros” rėmėjų „situaciją laikė beviltiška, manė greit iš lietuvių kalbos teliksiant vien miestų, kaimų ir upių pavadinimus. 1886 m. Rusijos ministrų kabinetas buvo konstatavęs, kad lietuvių kalba jau išnykusi, liko kaip mokslinių tyrimų objektas” (Zinkevičius, IV). Rusijos švietimo ministras Tolstojus yra sakęs, kad po 100 metų visi lietuviai kalbės rusiškai.
Į Lietuvą kelti gyventojai rusai: 1860 m. jų būta apie 22 tūkst., o 1897 m. jau net 175 tūkst. Valdžios įstaigose dirbo bemaž vieni rusai, o stačiatikiai gaudavo 50 proc. didesnį atlyginimą. Panaši padėtis tuo metu turėjo būti ir Jurbarke.
Bet Jurbarkas buvo knygnešystės centras. Neštos neapsakomo grožio knygos: Valančiaus „Istorija Šventa Senojo įstatymo”, „Davatkų knyga”, „Pradė ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo”, „Žinia, kai reik atlikti spaviednyčią”, „Apie brotstvą blaivybės”, „Apie atpuskus jubiliejiškus”, „Litanija apie visus šventus mūčelnikus”, „Vargai bažnyčios katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose”, M. Akelaičio ir kitų autorių elementoriai, J. S. Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis”, K. Kasakauskio „Girtybė ir blaivybė”, A. Tatarės „Tiesiausias kelias į dangų”, „Aukso altorius” – dešimtys leidimų, S. Kušeliausko „Pekla su giesmėmis”.
XIX a. pabaigoje nešuliai pasikeitė: „Varpas”, „Ūkininkas”, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, „Tėvynės sargas”, „Vienybė lietuvninkų”, vėliau – „Lietuvos darbininkas”, „Balsas balandėlės”, M. Miežinio žodynas, J. Bagdono „Maskolių valdžia ir žmonės”, S. Matulaičio „Keletas žodžių apie nežmoniškus maskolių darbus Kražiuose”, ir „Lietuviai po maskolių jungu”, J. Bielinio „Paskutinis pamokslas vieno žemaičio kunigo prieš smegtį”, K. Skirmuntaitės „Istorija Lietuvos”, A. Skinderio „Būdai apie gydymą nekurių ligų”, Maironio „Terp skausmų į garbę”…
Įdomu: kartais knygnešiai nešdavę neįrištas knygas. Apie Jurbarką, kaip ir gretimuose valsčiuose, veikė slaptos knygrišyklos, kuriose maldaknyges, elementorius, kalendorius įrišdavo ir juos perduodavo knygnešiams platinti vietoje ar gabenti toliau. Čia įrišimas kainavo pigiau negu Prūsuose (Jurbarkas, 122).
Apie caro kordonus – labai informatyvi medžiaga: „Čia sieną saugojo būriai, suskirstyti į keletą postų, arba kordonų… patys sargybiniai buvo išdėstyti 1-2 linijomis, tarp kurių atstumas siekė ligi poros varstų. Pirmoji linija ėjo prie pat sienos, kareivis nuo kareivio budėjo tokiu atstumu, kad vienas kitą galėtų matyti ir kito šauksmą girdėti. Nuo 1875 m. pasienio sargybai ėmė talkinti akcizo sargyba, skirta kontrabandai iš užsienio gaudyti. Ji veikė plačioje juostoje (iki 50 km) ir kontroliavo visą Jurbarko valsčių. Šiuos sargus žmonės vadino liubrikais, šmekeriais…” (Jurbarkas, 119).
„Lietuviškos knygos per Jurbarką plaukė kaip penktadieniais davatkos į bažnyčią. Toks padaras buvo tas kunigas”, – rašė Vaižgantas. Ir, matyt, ne tik apie kunigą K. Marcinkevičių.
Net dalis „Aušros” rėmėjų „situaciją laikė beviltiška, manė greit iš lietuvių kalbos teliksiant vien miestų, kaimų ir upių pavadinimus. 1886 m. Rusijos ministrų kabinetas buvo konstatavęs, kad lietuvių kalba jau išnykusi, liko kaip mokslinių tyrimų objektas” (Zinkevičius, IV). Rusijos švietimo ministras Tolstojus yra sakęs, kad po 100 metų visi lietuviai kalbės rusiškai.
Į Lietuvą kelti gyventojai rusai: 1860 m. jų būta apie 22 tūkst., o 1897 m. jau net 175 tūkst. Valdžios įstaigose dirbo bemaž vieni rusai, o stačiatikiai gaudavo 50 proc. didesnį atlyginimą. Panaši padėtis tuo metu turėjo būti ir Jurbarke.
Bet Jurbarkas buvo knygnešystės centras. Neštos neapsakomo grožio knygos: Valančiaus „Istorija Šventa Senojo įstatymo”, „Davatkų knyga”, „Pradė ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo”, „Žinia, kai reik atlikti spaviednyčią”, „Apie brotstvą blaivybės”, „Apie atpuskus jubiliejiškus”, „Litanija apie visus šventus mūčelnikus”, „Vargai bažnyčios katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose”, M. Akelaičio ir kitų autorių elementoriai, J. S. Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis”, K. Kasakauskio „Girtybė ir blaivybė”, A. Tatarės „Tiesiausias kelias į dangų”, „Aukso altorius” – dešimtys leidimų, S. Kušeliausko „Pekla su giesmėmis”.
XIX a. pabaigoje nešuliai pasikeitė: „Varpas”, „Ūkininkas”, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, „Tėvynės sargas”, „Vienybė lietuvninkų”, vėliau – „Lietuvos darbininkas”, „Balsas balandėlės”, M. Miežinio žodynas, J. Bagdono „Maskolių valdžia ir žmonės”, S. Matulaičio „Keletas žodžių apie nežmoniškus maskolių darbus Kražiuose”, ir „Lietuviai po maskolių jungu”, J. Bielinio „Paskutinis pamokslas vieno žemaičio kunigo prieš smegtį”, K. Skirmuntaitės „Istorija Lietuvos”, A. Skinderio „Būdai apie gydymą nekurių ligų”, Maironio „Terp skausmų į garbę”…
Įdomu: kartais knygnešiai nešdavę neįrištas knygas. Apie Jurbarką, kaip ir gretimuose valsčiuose, veikė slaptos knygrišyklos, kuriose maldaknyges, elementorius, kalendorius įrišdavo ir juos perduodavo knygnešiams platinti vietoje ar gabenti toliau. Čia įrišimas kainavo pigiau negu Prūsuose (Jurbarkas, 122).
Apie caro kordonus – labai informatyvi medžiaga: „Čia sieną saugojo būriai, suskirstyti į keletą postų, arba kordonų… patys sargybiniai buvo išdėstyti 1-2 linijomis, tarp kurių atstumas siekė ligi poros varstų. Pirmoji linija ėjo prie pat sienos, kareivis nuo kareivio budėjo tokiu atstumu, kad vienas kitą galėtų matyti ir kito šauksmą girdėti. Nuo 1875 m. pasienio sargybai ėmė talkinti akcizo sargyba, skirta kontrabandai iš užsienio gaudyti. Ji veikė plačioje juostoje (iki 50 km) ir kontroliavo visą Jurbarko valsčių. Šiuos sargus žmonės vadino liubrikais, šmekeriais…” (Jurbarkas, 119).
„Lietuviškos knygos per Jurbarką plaukė kaip penktadieniais davatkos į bažnyčią. Toks padaras buvo tas kunigas”, – rašė Vaižgantas. Ir, matyt, ne tik apie kunigą K. Marcinkevičių.
Tautos ir tikybos
Jurbarko kultūrą formavo dvaras: Vasilčikovai, klasikinė muzika, saloninė kultūra, dailė, intelektinės diskusijos, mados…
Iš anksčiau susiformavusios katalikų, liuteronų, žydų, stačiatikių bendruomenės, jų maldos namai, mokyklos skirtingomis kalbomis.
Istorikai linkę manyti, kad 1430 m. Jurbarke jau buvo maldos namai (koplyčia), o XVI a. viduryje karalienės Bonos įsakymu buvo statoma nauja (ne pirma) didesnė bažnyčia. Istorinė medžiaga leidžia manyti, kad pirmoji ir vėlesnės bažnyčios buvo statomos dabartinės bažnyčios vietoje, kairiajame Imsrės upelio krante.
XVI a. pradžioje į šiuos kraštus ėmė brautis protestantizmas. Kartu su vokiečių kalba ir kultūra šį tikėjimą į Jurbarko kraštą nešė amatininkai, prekiautojai, dvarų tarnautojai ir kolonistai. XVI a. Jurbarke buvęs net evangelikų liuteronų dvasininkas, pas kurį skirsnemuniškiai veždavę krikštyti savo vaikus, taigi liuteronų turėjo būti daug. Naujų jų atvykimo banga – XVIII a. Štai kokia buvo (žinoma, su paklaida) 1854-1895 m. Jurbarke konfirmuotų evangelikų liuteronų tautinė sudėtis: lietuvių – 560, vokiečių – 367.
Koks tikras miestas be žydų? O Jurbarkas buvo tikras miestas. 1764-1766 m. čia gyveno net 2333 žydai.
1790 m. jie Jurbarke sugebėjo pastatyti įspūdingos architektūros sinagogą. Žydai gyveno savitą, spalvingą, bet gana uždarą ir konservatyvų gyvenimą. Žydai buvo ir prekybininkai, ir stambūs verslininkai, dirbtuvių, įvairių transporto priemonių, baidokų ir garlaivių savininkai, bet ir sielininkai, paprasti darbininkai. O dar medikai, advokatai, mokytojai…
Veikė žydų tarybos, draugijos, ne viena mokykla, gimnazija, bibliotekos ir skaityklos, jie užsiėmė labdara, buvo saviveiklininkai ir sportininkai, 1919-1920 m. žydai dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę. Jurbarke veikė žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga.
Antrojo pasaulinio karo metais išžudyta apie 2000 Jurbarko gyventojų, daugiausia žydų.
Iš anksčiau susiformavusios katalikų, liuteronų, žydų, stačiatikių bendruomenės, jų maldos namai, mokyklos skirtingomis kalbomis.
Istorikai linkę manyti, kad 1430 m. Jurbarke jau buvo maldos namai (koplyčia), o XVI a. viduryje karalienės Bonos įsakymu buvo statoma nauja (ne pirma) didesnė bažnyčia. Istorinė medžiaga leidžia manyti, kad pirmoji ir vėlesnės bažnyčios buvo statomos dabartinės bažnyčios vietoje, kairiajame Imsrės upelio krante.
XVI a. pradžioje į šiuos kraštus ėmė brautis protestantizmas. Kartu su vokiečių kalba ir kultūra šį tikėjimą į Jurbarko kraštą nešė amatininkai, prekiautojai, dvarų tarnautojai ir kolonistai. XVI a. Jurbarke buvęs net evangelikų liuteronų dvasininkas, pas kurį skirsnemuniškiai veždavę krikštyti savo vaikus, taigi liuteronų turėjo būti daug. Naujų jų atvykimo banga – XVIII a. Štai kokia buvo (žinoma, su paklaida) 1854-1895 m. Jurbarke konfirmuotų evangelikų liuteronų tautinė sudėtis: lietuvių – 560, vokiečių – 367.
Koks tikras miestas be žydų? O Jurbarkas buvo tikras miestas. 1764-1766 m. čia gyveno net 2333 žydai.
1790 m. jie Jurbarke sugebėjo pastatyti įspūdingos architektūros sinagogą. Žydai gyveno savitą, spalvingą, bet gana uždarą ir konservatyvų gyvenimą. Žydai buvo ir prekybininkai, ir stambūs verslininkai, dirbtuvių, įvairių transporto priemonių, baidokų ir garlaivių savininkai, bet ir sielininkai, paprasti darbininkai. O dar medikai, advokatai, mokytojai…
Veikė žydų tarybos, draugijos, ne viena mokykla, gimnazija, bibliotekos ir skaityklos, jie užsiėmė labdara, buvo saviveiklininkai ir sportininkai, 1919-1920 m. žydai dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę. Jurbarke veikė žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga.
Antrojo pasaulinio karo metais išžudyta apie 2000 Jurbarko gyventojų, daugiausia žydų.
Pabaiga
Jei Brunono misija būtų pavykusi, Lietuva būtų regėjusi nuostabią Europos viduramžių krikščioniškosios kultūros klestėjimo epochą. Ne tik regėjusi, bet ir pamažu pradėjusi joje kūrybiškai dalyvauti. O tai buvo nuostabi epocha. Išsivadavusi iš apokaliptinių tūkstantmečių sandūrų pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo fobijų, XI-XII a. Europa su optimizmu žvelgė į ateitį. Į dangų stiebėsi gotikinių katedrų bokštai.
Istorija yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo arena. To gražaus bendradarbiavimo po Jurbarko dangumi buvę daug. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik savita, bet ir unikali valstybė. Jeigu kurioje nors srityje ji ir buvo „atsilikusi” nuo Vakarų Europos, žvilgsnis, istoriją interpretuojantis Apvaizdos veikimo šviesoje, šį „atsilikimą” yra priverstas laikyti Dievo norimu atsilikimu.
O Jurbarko šlovė buvo girdima, jo trauka masino tolimų kraštų ir kaimyninių žemių žmones, jis buvo tikras miestas iš esmės valstietiškos kultūros Lietuvos valstybėje. Ir yra. Kad ir be europinio politinio svorio. Ačiū Dievui, be naftos gamyklos ir be „Družbos” naftotiekio. Šiltas. Inteligentiškas. Į istorijos pamatus remiantis savo šios dienos darbus ir planus.
Istorija yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo arena. To gražaus bendradarbiavimo po Jurbarko dangumi buvę daug. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik savita, bet ir unikali valstybė. Jeigu kurioje nors srityje ji ir buvo „atsilikusi” nuo Vakarų Europos, žvilgsnis, istoriją interpretuojantis Apvaizdos veikimo šviesoje, šį „atsilikimą” yra priverstas laikyti Dievo norimu atsilikimu.
O Jurbarko šlovė buvo girdima, jo trauka masino tolimų kraštų ir kaimyninių žemių žmones, jis buvo tikras miestas iš esmės valstietiškos kultūros Lietuvos valstybėje. Ir yra. Kad ir be europinio politinio svorio. Ačiū Dievui, be naftos gamyklos ir be „Družbos” naftotiekio. Šiltas. Inteligentiškas. Į istorijos pamatus remiantis savo šios dienos darbus ir planus.
Arvydas Vidžiūnas, 2009-08-12, www.jurbarkosviesa.lt