Knygnešys Martynas Survila

Paminklas knygnešiams ir Lietuvos savanoriams
Paminklas knygnešiams ir Lietuvos savanoriams

Martynas Survila gimė 1853 metais balandžio 6 dieną  dvaro kumečio šeimoje, Varnaičių k., Eržvilko a., Jurbarko r. Mirė 1937 m. kovo mėn. 27 d. ten pat. Palaidotas Pašaltuonio kapinėse (Eržvilko a., Jurbarko r.)

Pats išmoko skaityti ir rašyti. Užaugęs dirbo ūkvedžiu tame pačiame dvare. Čia susipažino su kambarine Ona Pužinskaite, nusigyvenusio bajoro dukra, kurią vedė apie 1881 metus.Žemę Martynas nusipirko iš dvaro, pats pasistatė trobesius. Jaunieji Survilos gražiai tvarkė savo ūkį Varnaičių kaime ant dešiniojo Šaltuonos upės kranto, kur ji netrukus įteka į Šešuvį. Augino šešis vaikus: Petrą, Mykolą, Oną, Petronėlę, Prancišką ir Joną. Vyriausias Petras gimė 1882 m., o jauniausias Jonas apie 1901-uosius.
Survilų sodyba priklausė Gaurės parapijai, be to, pro čia ėjo ir Garšvių knygnešių kelias, tad Varnaičių kaimo galas buvo patogi geografinė vietovė knygnešystei. Kokio amžiaus sulaukęs Martynas Survila pradėjo nešti knygas, sunku dabar pasakyti, tačiau galima spėti, kad į šį darbą įsijungė būdamas 25-30 metų.
Istoriškai surikiavus visas ištraukas iš rašytinių šaltinių, bene pirmą kartą M.Survila kaip knygnešys minimas J.Sakalausko prisiminimuose apie škaplierninką ir knygnešį Stanislovą Neteckį. Jis rašo:
“Knygas jam (S.Neteckiui) parnešdavęs Juozas Pakutinskas iš Sarapiniškių kaimo, Gaurės parapijos. Buvęs tai labai ištikimas žmogus; jis mirė apie 1895 metus. Paskui knygas ir ką tik jis reikalavo Neteckiui ėmė nešioti Martynas Survila”. Juozas Pakutinskas yra palaidotas prie Pašaltuonio bažnyčios, šventoriuje.

Martynas Survila su žmona. Kn. “Likimo užkodavimas”

Jau pačioje knygnešystės pradžioje M.Survila galėjo būti pažįstamas su J.Bieliniu ir kitais knygnešiais, nes Martynas Jankus savo prisiminimuose rašo:
“Apie 1884 metus, kuomet man pasisekė maldų knygas papiginti, tai pasirodė pas mane kaip pirmi knygų kontrabandininkai Bieliakas (J.Bielinis), Survila, Kazanauskas ir kiti”.
Knygnešių darbas buvo gana įvairus: reikėjo Prūsijoje knygas nupirkti ir pristatyti į pasienį, paskui pernešti per sieną, vėliau atgabenti į tam tikrus punktus, pagaliau par¬gabentą literatūrą platinti. Martynas Survila buvo sumanus visų šių knygnešystės darbų “specialistas”, arba tiksliau – geras šių darbų organizatorius. Skaitant užrašytus buvusių M.Survilos bendražygių prisiminimus ar artimųjų laiškus, tarsi matyti tie keliai ar takeliai, kuriais važiuotas (su “daraša” kumelaite) ar pėsčias knygnešys Survila keliavo, kokia sėkmė ar pavojai jį kelionėse lydėjo.
Štai J. Sakalauskas aprašo tokį apie M. Survilą daug pasakantį epizodą:
“1886 metų rugsėjo mėnesį pirmą kartą išvažiavau su Neteckiu į Prūsus. Tilžėje nuėjom pas Mauderodę ( Otonas Mauderodė (1852-1899) turėjo Tilžėje spaustuvę. Nuo 1883 metų pradėjo spausdinti lietuviškus leidinius lotynišku šriftu Didžiajai Lietuvai. Rėmė lietuvių nacionalinį judėjimą), kur Neteckis prisipirko maldaknygių, o aš už 25-kis rublius visokių kny¬gučių ir laikraščių.
Visą savo pirkinį nusiuntėm į Vaišvilį (Viešvilę) pas kunigą, iš kur Martynas Survila, gyv. Varnaičiuose Gaurės parapijoje,, visas knygas pernešė per sieną ir atvežė mums į namus“.
Istoriko Antano Tylos knygoje “Garšvių knygnešių draugija” išspausdintas žemėlapis rodo, kad knygų kelias į Garšvius ėjo iš Tilžės per Gaurę, Raseinius, Viduklę. Kad šis kelias buvo ir vienas iš M.Survilos kelių, rašo V.Merkys:
“Ypač išsiplėtė spaudos srautas per Raseinių apskritį (Raseinių apskričiai priklausė Tauragė, Gaurė, Viduklė ir kt.). Drąsiai knygas nešė Varnaičių kaimo, Batakių valsčiaus valstietis Martynas Survila,  pirmą kartą suimtas dar 1887 metais su 50-čia leidinių”.
Iš tikro, archyve saugomos bylos patvirtina, kad M.Survila 1887 metų lapkričio mėn. buvo sulaikytas Tau¬ragės muitinėje, o 1888 m. rugpjūčio 1 d. jį teisė Kauno gubernijos teismas ir išteisino
Būta ir kitokių susitikimų su carui ištikimais tarnais. Yra vienas J.Sakalausko platesnis pasakojimas apie knyg¬nešio M.Survilos ir jo bendražygių susitikimą su uriadniku ir šimtininku.
“Vieną kartą 1893 ar 1894 metais Martynas Survila, Slyvauskis iš Panevėžio, Stanislovas Pečekonis iš Vabalninkų ir Pranas Papreckis iš Šiluvos vežė knygas. Jie sustojo pasilsėti pas S. Neteckį. Tuo laiku atvažiavo iš Viduklės uriadnikas Kruglikovas ir šimtininkas Peliksas Zegžeckis, lietuvis iš Vi¬duklės miestelio. Jis ir dabar (1926) Viduklėje gyvena. Jiedu paėmė visą vežimą su knygomis ir nieku būdu nepaleidžia. Tada S.Neteckis ėmė prašyti uriadniką, kad paleistų. Uriadnikas ir sako:
– Negaliu paleisti! Mato kaimynai; jie gali tave ir mane pražudyti. O antra vertus, tebūnie kaip tu sakai. Važiuokim kur į krūmus.
Nuvažiavo į alksnynus, apžiūrėjo vežimą, nieko dau¬giau nerado, kaip tik knygas ir 2 svaru arbatos.
– Knygos man nereikalingos, – sako uriadnikas. -Arbata mano, o daugiau kaip išmanot.
Tada Neteckis, pasivadinęs į šalį tuos knygnešius, liepė sudėti 100 rublių uriadnikui. Bet šimtininkas P. Zegžeckis taip pat pareikalavo 60 rub. ir dar Pačekoniui iš kišenės ištraukė revolverį. Gavęs kyšį atsikabino ir Zegžeckis. Tik uriadnikas paleisdamas pasakė, kad viskas būtų kaip akmuo į vandenį.
Archyve saugomos bylos labai įtikinančiai pasakoja apie knygnešio susidurimus su caro valdininkais. 1894 m. naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją pasienio sargybiniai Jurbarko muitinėje persekiojo du kontrabandininkus ir vieną jų – Martyną Survilą – sulaikė. Muitinėje apžiūrint numestus ryšulius, buvo rasti Adomo Žeimio leidinio “Maskolių nedoribes Kražiuose 1893“ (Tilžė, 1894) egzemplioriai. M.Survila sakėsi grįžęs iš uždarbių ir savo kaimo valstiečio Jono Šireikio įprašytas panėšėjęs vieną ryšulį, kurio turinio ne¬žinojęs. Byla buvo nutraukta. Dar kitos bylos turinys nors yra labai trumpas, tačiau pasakoja apie Martyno Survilos, jo bendražygių, bei jų šeimų didelį sielvartą ir tragediją. Štai ta byla: 1894 m. žandarai pradėjo Kauno gubernijoj šešias bylas. Vienoj iš jų patraukė atsakomybėn Martyną Survilą, A. Jagminą, Juozą Kasputį ir nuteisė ištremti juos penkeriems metams į Archangelsko guberniją.
Vos spėjęs grįžti iš minėtos tremties, M.Survila vėl aktyviai įsijungė į knygnešystės darbą, nes 1899 m. spalio 8 dieną pasienio sargybiniai kratė M. Survilos namus ir rado 20 lietuviškų leidinių.
Nubaustas 10 rb. bauda ir vieneriems metams atiduotas viešai policijos priežiūrai pasirinktoje vietoje. Pasirinko Rygą. 1901 m. grįžus iš tremties, namuose vėl padarė kratą. Nieko nerado, bet areštavo ir išvežė į Kauno kalėjimą. Apkaltintas už anksčiau pas jį surastas knygas, taip pat pagal jo užsakymą 1895 m. rudenį kitų neštas ir sulaikytas knygas. Nuteistas 6 mėn. kalėti ir dvejiems metams tremties. 1902.VI.1 iš Kauno išsiųstas į Sankt-Peterburgo vienučių kalėjimą. Atlikęs bausmę kalėjime, ištremtas į Jekaterinoslavo gub. Grįžo iš tremties jau po spaudos draudimo panaikinimo. Nepriklausomybės laikais, kaip nukentėjęs knygnešys, turėjo teisę nemokamai gydytis Tauragės ligoninėje.

Atmintinos vietos ir paminklai: kapas ir antkapinis paminklas su užrašu “Knygnešys Martynas Survila”; 1990 sodybvietėje pastatytas medinis kryžius.

Naudota:

Janina Survilaitė, Likimo užkodavimas, 2015
http://www.spaudos.lt/knygnesiai/m_survila.htm 
https://lt.wikipedia.org/wiki/Martynas_Survila