1930-aisiais estradoje pasirodė jaunas operos choro artistas Antanas Šabaniauskas, kuris, 1931 metais staiga mirus Dolskiui, ne tik perėmė estafetę, bet ir muzikalumu bei reto grožio balsu pralenkęs visus kitus, ilgus metus žibėjo kaip pats ryškiausias mūsų estrados šviesulys. Apie jo talentą byloja plokštelėse įdainuoti svajingi lėti valsai, nostalgiški tango, gyvi fokstrotai, kurie vyresniesiems primins jaunystę, o ateities kartoms liks estrados bel canto pavyzdžiu.
Dainavimo pradėjo mokytis pas Jurbarko katalikų bažnyčios vargonininką Joną Pocių. Pas jį mokėsi kol baigė Jurbarko progimnaziją. A. Šabaniauską motina augino viena ir lėšų leisti į mokslus neturėjo. JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. A. Šabaniauskas nuvykęs Italijon, sėkmingai įstojo į saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste. Po dvejų metų A. Šabaniauskas persikėlė mokytis į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas D. Andželinį. 1927 m. maestro grįžo atgal į Lietuvą. Muzikologas V. Venckus teigia, kad tolimesnį maestro likimą nulėmė atsitiktinumas. Plaukiant laivu iš Jurbarko į Kauną A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Jį pastebėjo ir stoti į operos chorą pakvietė tuometinis Valstybės teatro dramos režisierius Borisas Dauguvietis.
Vienos Anglijos firmos režisieriai, išgirdę jo tenorą, pakvietė į Angliją. 1933 metų pavasarį solistas įrašė pimąsias savo 12 plokštelių su pačios “Columbia” firmos orkestru. Tai buvo 24 populiariausi to meto šlageriai – valsai, tango, fokstrotai. Plokštelės susilaukė didžiulio pasisekimo. Tai rodo ir tas faktas, kad firma “Colombia” vėl pakvietė Antaną Šabaniauską į Londoną. Tada jis įdainavo 10 plokštelių – 20 šlagerių ir vieną plokštelę – su keturiomis liaudies dainomis. Vėliau buvo išleistos dar penkios plokštelės Kopenhagoje. Dainininkas įrašė 31 plokštelę. Tai – 64 kūriniai. Tuomet šis skaičius atrodė įspūdingai, nes joks kitas estrados dainininkas nebuvo įdainavęs daugiau negu 12 plokštelių. Be to, jo balsas beveik kasdien skambėdavo per radiją. Ir ne tik estradinės dainos, bet ir operų arijos, klasikiniai romansai, liaudies dainos ir giesmės. Jis nuolat pasirodydavo “Metropolio” ir “Versalio” restoranų scenose.
Nuo 1927 m. rudens A. Šabaniauskas pradėjo profesionalaus dainininko karjerą. Pirmus metus dainavo chore. Vėliau pasirodė pirmieji epizodiniai vaidmenys operose – D. Verdžio Traviata, M. A. Šarpantjė Luiza.
25-erių metų A.Šabaniauskas į Kauną atvyko 1927 metais. Po kelerių metų sparčiai modernėjančiame mieste lietuvių kalba ėmė darytis vis reikšmingesnė, vis stipriau darė įtaką šviesuomenei, studentijai, ėmė skintis kelią ir į koncertinį gyvenimą. Lietuviškai nuskambėjo ir tuomet didžiulė naujovė – šlageriai. Iki tol estradoje dažniausiai skambėdavo lenkų, vokiečių, prancūzų, jidiš kalbos. Manoma, jog Europoje pirmasis šlageris buvo sudainuotas 1893 metais Londone ir paplito kitose Europos šalyse. 1930-ųjų Kaunui nebereikėjo klausytis užsieniečių. A.Šabaniauskas dainavo šlagerius lietuviškai. Jo atliekami šlageriai laikomi savitu lietuvybės įtvirtinimu populiariosios muzikos pasaulyje.
Lietuvos estrados legenda buvo tikra žvaigždė su savo silpnybėmis, meilės romanais ir nuotykiais. Pirmoji estrados dainininko žmona Bronė Mačiulytė už vyrą buvo jaunesnė trejais metais. Pora susipažino, kai mergina dar mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. Susituokė 1929 metais.
Artimieji prisimena, jog netrukus A.Šabaniauską užgriuvęs populiarumas šeimai tapo išbandymu. Su šlagerių atlikėju visi norėjo susipažinti, jį pavaišinti. Žmonos prižiūrėtas dainininkas visada atrodydavo madingas, pasitempęs. Buitimi ir namais rūpinosi taip pat žmona. Vyras buvo nepraktiškas, tikras menininkas. Pasakojama, jog kartą, gavęs didelę pinigų sumą iš JAV, dalį jų per naktį pralošė Vasario 16-osios gatvėje buvusiuose lošimų namuose. Už likusius įsigijo valgyklą Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe. Ten maitinosi karininkai ir policininkai. Tačiau valgykla bankrutavo. Žmona nesuprasdavo, kaip vyras gali šypsotis kitoms moterims, su jomis flirtuoti.
Pora išsiskyrė po vienuolikos bendro gyvenimo metų. Dukrai Daliai buvo aštuoneri, Ramintai – vieneri metai. Dainininkas ir po skyrybų rūpinosi pirmąja šeima.
Antra mylimoji tuomet 23-ejų metų Vanda Kovčincaitė lemtingos pažinties metu dirbo kasininke žuvies parduotuvėje, vėliau – stoties restorane. Prieš tuoktuves – kasininke ir bufetininke legendiniame restorane „Versalyje“, kur dainuodavo ir A.Šabaniauskas. Pora susituokė 1941 metais. Pasakojama, jog ir antrajai žmonai teko toleruoti didžiulį kitų moterų dėmesį, bet pavydo scenų ji nekeldavo. Prisiminimuose rašoma, jog poros gyvenime kuriozų netrūko. Kartą išėjęs nusipirkti laikraščio, A.Šabaniauskas grįžo po dviejų savaičių.
Sutuoktiniai ir dukra Margarita gyveno Miško gatvėje, priešais „Spindulio“ spaustuvę. Kartą grįžę namo, butą rado užimtą. Jame apsigyveno enkavedistai. Šeima neteko viso turto.
Operos teatrui išsikėlus į Vilnių, penktojo dešimtmečio pabaigoje šeima taip pat persikėlė į sostinę.
1946 m. persikėlęs į Vilnių jis dainavo Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre.
Po koncerto Rokiškyje parašytas skundas į laikraštį Tiesa buvo pretekstas atleisti maestro iš Filharmonijos. 1988 m. išleistoje Tarybų Lietuvos Enciklopedijoje rašoma, kad A. Šabaniauskas iki 1950 m. dar dirbo LTSR operos ir baleto, o nuo 1950 m. iki 1960 m. Filharmonijos choro artistu. Nuo 1960 iki 1972 m. maestro viešai nedainavo.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje kažkas įskundė dainininką, apkaltino antitarybine propaganda. Šeimos bute buvo atlikta krata. Dainininkas buvo pašalintas iš filharmonijos.
Per 20 metų dainininkas dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose. Spaudžiant Amerikos lietuviams, A.Šabaniauskas į sceną grįžo 1972 metais.
Po ilgos pertraukos A. Šabaniauskas uždainavo „Dainavos“ naktiniame bare sutinkant naujuosius 1972 m. Nuo tada estrados solisto karjera daugiau nenutrūko. Dainavo „Dainavos“ ir “Šaltinėlio“ restoranuose. 1983 m. gruodį buvo surengtas paskutinis 80-tį šventusio A. Šabaniausko koncertas Jurbarko publikai. Po sunkios ligos A. Šabaniauskas mirė 1987 m. vasario 9 d. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Atminimo įamžinimas
A.Šabaniauskas senatvę praleido Jurbarke, mirė ir buvo palaidotas Vilniuje. Bet įdomiausius ir šlovingiausius savo gyvenimo metus estrados veteranas nugyveno Kaune.
1989 m. Jurbarke esančioje maestro sodybvietėje atidengta paminklinė lenta. Po pusmečio Rokantiškių kapinėse buvo pastatytas skulptoriaus J. Narušio sukurtas paminklas.
Nuo 1990 m. Lietuvos atlikėjams už viso gyvenimo nuopelnus estradai skiriami A. Šabaniausko apdovanojimai. Šios premijos laureatais yra tapę Janina Miščiukaitė, Stasys Povilaitis, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Nijolė Ščiukaitė, Vytautas Kernagis, Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė, Birutė Petrikytė, Edmundas Kučinskas, Aleksas Lemanas. Paskutinioji premija įteikta Alfonsui Jaruliui.
Svetainėje http://www.patefonas.lt/metu-persona-antanas-sabaniauskas/ galima pasiklausyti Antano Šabaniausko įrašų.