Antanas Giedraitis–Giedrius gimė 1892 m. balandžio 4 d. Lukšių k., Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje (mirė 1977 m. JAV). Lietuviškai skaityti išmoko dar namuose ir skaitydavo viską, kas tik po ranka pakliūdavo. Lietuviškų knygų tada buvo labai mažai, o ir tas pačias tekdavo slėpti nuo caro žandarų. Iš pradžių jis mokėsi Jurbarko pradžios mokykloje, vėliau privačiai.
1909 m. išvyko į Maskvą, ten dirbo meteorologijos observatorijoje, 1911-1912 m. dirbo Kursko miesto savivaldybėje. Ir visą laiką mokėsi. 1916 m., išlaikęs egzaminus ir gavęs vyresniojo pradžios mokyklos mokytojo cenzą, dirbo Maskvos lietuvių pabėgėlių pradžios mokykloje, 1917 m. – mokytojavo Voroneže Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje ir kartu studijavo Mokytojų institute, kurį baigęs gavo pedagogo diplomą.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės aktą, A. Giedraitis – Giedrius grįžo į tėvynę ir jau 1918 m. Švietimo ministerijos buvo paskirtas įgaliotiniu Jurbarke. Čia jis rūpinosi pradžios mokyklų organizavimu ir progimnazijos kūrimu. 1919 m. mokytojavo Jurbarko „Saulės” gimnazijoje, o 1920-1924 m. buvo šios gimnazijos direktorius.
Šis įžymus jurbarkiškis – rašytojas ir pedagogas – ne tik mūsų krašto, bet ir visos Lietuvos kultūros istorijoje vienas ryškiausių šviesulių, tautinės sąmonės žadintojų ir švietėjų.
„Šiandien Jurbarko kraštas gali didžiuotis iš čia kilusiais žymiais rašytojais, mokslininkais, visuomenės veikėjais. Bet neturime užmiršti, kad visi jie daugiau ar mažiau skolingi savo patriarchui. Juk jų tarpe už A. Giedraitį tik poetas Jurgis Baltrušaitis vyresnis, o kiti – buvę jo mokiniai, mokinių mokiniai, vaikai, mokęsi ir auklėjęsi iš jo parašytų knygų, vadovėlių, leistų ir redaguotų žurnalų. Ir ne viena karta”, – rašo Jonas Linkevičius knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai”.
A. Giedraitis-Giedrius paruošė monografiją „Mūsų Jurbarkas” (išleista jau po jo mirties 1979 m.). Tai išsami šio miesto ir apylinkių geografinė, istorinė, kultūrinė ir visuomeninio gyvenimo apžvalga. Jurbarke augęs ir čia praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį apie šią vietovę autorius kalba su didele meile, vaizdingai ir įspūdingai pateikdamas tiek istorinius įvykius, tiek atskirų vietovių geografinį bei kultūrinį vaizdą, tiek supažindindamas su įžymiais šio krašto žmonėmis.
Literatūrinė veikla
A. Giedraičio, dažniausiai pasirašinėjusio Giedriaus slapyvardžiu, literatūrinė veikla buvo nepaprastai intensyvi, šakota ir savita. Pirmiausia jis ėmėsi didžiulės svarbos darbo – leisti ir redaguoti žurnalus vaikams. 1920 m., kelių Jurbarko mokytojų padedamas, uždegė „Žiburėlį”, pirmą vaikams skirtą žurnalą. Ilgainiui šis žurnalas tapo vienu reikšmingiausiu lietuvišku žurnalu vaikams.
1925 m. pradėjo leisti „Saulutę”. Šis žurnalas, kuriame spausdino kūrinėlius Vaižgantas, P. Mašiotas, B. Buivydaitė, J. Jakštas ir kiti rašytojai bei poetai, kurį puošė įžymaus dailininko K. Šimonio iliustracijos, darė didžiulį poveikį ne tik jaunesniems skaitytojams, bet ir visos lietuvių vaikų literatūros raidai.
Nuo pat kūrybos pradžios A. Giedraitis-Giedrius domėjosi ir užrašinėjo iš žmonių lūpų pasakas. Perpasakodavo jas savo žodžiais ir dėjo į knygas, kurių trečiajame dešimtmetyje labai trūko. Be šių, jo surinktų ir išleistų pasakų rinktinių – „Mūsų liaudies pasakos vaikams”, „Tautos pasakos”, „Pasakos”, jis ėmėsi kurti ir literatūrines pasakas, kurių rinktinė „Sutemų šnekos” daugeliui mažųjų skaitytojų buvo viena mėgstamiausių knygų. Jis kūrė vaikams ir apysakų, apsakymų, eilėraščių, pjesių. Iš daugelio jo prozos knygų galima išskirti pačias reikšmingiausias: „Miškinis”, „Doriukas”, „Šlubys”, „Lekučio atsiminimai”, „Pašnekos”. Jose su gilia meile mažiems herojams parodytas Lietuvos vaikų gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo. Taip pat nemažai yra sukurta bei išleista jo poezijos kūrinių, pasakėčių rinkinys, net trylika vaikų dramaturgijai skirtų pjesių.
Minėdami A. Giedraitį – Giedrių, kartu turime prisiminti ir artimiausią jo pagalbininkę, gyvenimo draugę, mokytoją ir rašytoją Iliuminatą Vasiliauskaitę – Giedraitienę, Nemuno Bangelę (toks buvo jos slapyvardis). Ji taip pat ilgus metus mokytojavo Jurbarke, čia rašė pasakas, apsakymus, vertė iš kitų kalbų. Jos „Mamos pasakos” (1921 m.) ir „Vyturėlis” (1930 m.) irgi buvo tarp vaikų mėgstamiausių knygų.
A. Giedraitis 1944 m. su didele širdgėla atsisveikino su Jurbarku, tačiau savo mintimis ir darbais visą laiką buvo su gimtuoju kraštu. Sunkiomis sąlygomis tremtyje leido knygas, rašė naujus kūrinius. Jurbarkiškiams ypač brangūs tie kūriniai, galbūt labiausiai – knyga apie gimtąjį kaimą „Lukšiujai” (1959 m.) ir jau minėtoji, viena iš pačių įspūdingiausių jo kūryboje „Mūsų Jurbarkas”, išleista jau po rašytojo mirties, taip pat apsakymų suaugusiems rinkinys „Smilgos“ (1969 m.), kuriam siužetai paimti taip pat iš šio krašto.