Palangos Juzė apie mūsų krašto žmones

Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius savo apysakoje “Palangos Juzė” keliaujančio siuvėjo lūpomis pasakoja apie XIX a. pabaigos Žemaitijos ir Lietuvos paprastų žmonių gyvenimus ir papročius.

Kaip viskas pasaulėj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus”.
    Vardai miestelių ir ūlyčių, arba sodų, toj knygelėj priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri. <…>

Reikia žinoti, jogei gyventojai parakvijų: Viduklės, Eržvilko, Raseinių, Girkalnio, Skirstimonio, Veliuonos, Jurbarko ir Gaurės yra vos ne visi augaloti, su plačiais pečiais, stiprūs ir derlingi it ąžuolai. Paprastai dėvėja pilkas sermėgas, siūtas su stačiomis apkaklėmis, priešakyj be guzikų, su ablikais sukabinamas, užpakalyj didžiai rukšlotas arba kvalduotas. Vaikščioja persijuosę su briedžio diržais, priešaky yra žalvario pendentas. Aunas vieni su batais šikšniniais, kiti su batais, kurių padai yra medžio, kiti su vyženomis, dar kiti su naginėmis. Žiemą dėvėja kepures ausytas arba lenktineles, vasarą iš vilnų veltus brylius.
Palangos Juzė. Vilnius. 1863 m. Kontrafakcinis leidinys. Tikrieji leidimo metai - 1872, TilžėMotriškosios lygia dalia pilkas dėvėja rukšlotas sermėgas, vasarą strupkes su trumpomis apie liemenį rukšlomis. Sijonus nešioja dryžus, pačių austus. Skepetų pirktinių čia maž tėra. Audžia pačios žičkuotus raiščius ir dangstos su drobulėmis. Vaikščioja basos nuo ankstybo pavasario, rudens laike dėvėja medžio klumpius, nuėjusios į miestelį, apsiauna su kailio kurpėmis. Orielkos čia pirma niekas negėrė, bet dabar (1864 m.) atsirado per nelaimę daug geriančių.    Reikia išpažinti, jog žmonės tos srijos yra labai geri, lipšnūs, žmoniški. Svečius priima su džiaugsmu. Jei kumet, svečiams įvažiavus, nuliūsta, daro tai ne dėl to, kad svečių Dievas davė, bet dėl to, kad neturi tų su kuo taip priimti, kaip norėtų. Išvažiuodamys svečiai jei nori užmokėti, ūkinykai pinigų nepriima.