Strugas, vytinė, baidokas, barkas, laibas…

Laivai Nemune prie Jurbarko
Laivai Nemune prie Jurbarko

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie laivybą Nemune yra Kryžiuočių ordino metraščiai. Ankstyviausius Nemuno laivų piešinius galima rasti  XVI a. „Carta Marina” žemėlapyje. Nemuno vandens kelias sąlygojo daugelio Lietuvos miestų atsiradimą. Upės srovė sudarė puikias sąlygas gabenti dideliais atstumais sunkius krovinius.

Ikonografinės medžiagos apie XV – XVIII a. Nemune plaukiojusius  medinius laivus yra labai nedaug. Ankstyvus Nemuno laivų simbolinius atvaizdus galima pamatyti 1539 m. Olaus Magnus žemėlapyje „Carta Marina“, 1600 m. Tadeušo Makausko Gardino ir Kauno miestų graviūrose, 1684 m. Prūsijos miestų: Ragainės, Tilžės, Tapiau, Welhau graviūrose. XIX a. Nemuno laivų atvaizdų, nors ir negausiai, galima rasti dailininkų piešiniuose, litografijose ir fotografijose. Gana dažnai laivus Nemune galima pamatyti dailininko Napoleono Ordos XIX a. antros pusės piešiniuose ir litografijose, tašiau šiuose piešiniuose laivai dažniausiai yra antrame plane, negalima įžiūrėti detalių. Vienos ankstyviausių fotografijų yra Antono Rohrbacho, 1861 m. fotografuotas vaizdas iš kairiojo Nemuno kranto į visą Kauną nuo Linksmakalnio. Šioje nuotraukoje matomi uoste stovintys laivai. Apie 1875 m. fotografas Juzefas Čechavičius (Józef, Czechowicz-Liachowicki) iš Vilniaus Nerimi laiveliu atplaukęs į Kauną fotografavo Kauno senamiestį, Aleksotą bei Nemuną su vytinėmis. Nuotraukoje užfiksuoti buriniai laivai, fotografo vadinami vytinėmis, turi švertus, kajutes, vairus ir neatitinka žinomų vytinės aprašymų.

Aleksotas. Kauno priemiestis Fotogr. Juozapas Čechavičius. XIX a. [XIX amžiaus Vilniaus vaizdai : iš Lietuvos fotografijos istorijos : [fotoalbumas] / Czechowicz ; sudaryt. Laima Skeivienė. - Vilnius, 1995. – P. 67.]
Aleksotas. Kauno priemiestis Fotogr. Juozapas Čechavičius. XIX a. [XIX amžiaus Vilniaus vaizdai : iš Lietuvos fotografijos istorijos : [fotoalbumas] / Czechowicz ; sudaryt. Laima Skeivienė. – Vilnius, 1995. – P. 67.]
Dėl negausios ikonografinės medžiagos galima susidaryti nuomonę, kad visų Nemuno laivų tipai turėjo griežtas, tik tam tipui būdingas formas ir skirtumus, tačiau nėra galimybės palyginti tiek dydžiu, tiek forma ir konstrukcija XV, XVII ir XIX amžiaus vytinių. Ko gero,  per beveik penkis šimtus metų, skirtingų meistrų, skirtingu laiku ir skirtingose vietose pastatytos vytinės galėjo gana smarkiai skirtis viena nuo kitos, tačiau jos vis tiek amžininkų buvo vadinamos vytinėmis. Manoma, kad iki XIX a. pradžios vytinė  buvo bendrinis, Nemuno aukštupyje pastatytų, apvalios korpuso formos krovininių laivų, plaukiančių į žemupį ir grįžtančių į aukštupį, bei tarnaujančių kelis metus, pavadinimas. 

Tai atsispindi ir XIX a. pradžios aprašymuose. Pavyzdžiui  1817 m. J. E Lachnickio  Lietuvos – Gardino gubernijos statistikoje rašoma kad prekyba vandens keliais Gardino gubernijoje ėjo dviem upėm – Nemunu ir Bugu.

Prieplauka ir tiltas per Nemuną Fotogr. Juozapas Čechavičius. XIX a. 8 deš. [Lietuvos fotografija iki XXI a. / sudarė Stanislovas Žvirgždas. – Vilnius, 2001. – P. 49.]
Prieplauka ir tiltas per Nemuną Fotogr. Juozapas Čechavičius. XIX a. 8 deš. [Lietuvos fotografija iki XXI a. / sudarė Stanislovas Žvirgždas. – Vilnius, 2001. – P. 49.]
Jomis laivai plaukdavo ne tik iš Gardino gubernijos, bet taip pat iš Minsko, Voluinės ir tolesnių vietų į Karaliaučių ir Dancigą.

Nemunu prekės buvo gabenamos vytinėmis ir pusvytinėmis. Jos buvo pailgos, iš abiejų galų apvalainos, dugnas visiškai plokščias, kraštai neaukšti. Visa jų konstrukcija buvo sunki ir griozdiška. Vytinė imdavo kelias dešimtis statinių (1 statinė = 407 litrų talpos) krovinio, pusvytinės imdavo pusę to svorio. 

„Aukštyn upe laivas traukiamas, kartais su burių pagalba, jei vėjas pakeleivingas. Vytinės ekipažą paprastai sudaro 10-15 žmonių, vadovaujamų vairininko. Be to, jei prireikia tempti vytinę prieš srovę, tam dar samdoma apie 20-30 žmonių, vadinamų vytininkais. Kiekvienas turi permestą per petį diržą (pavalką) ir eidami vorele krantu, paprastai kairiuoju, šie vytininkai pasiremia ilgomis kartimis. Pirmasis vytininkas vadinamas koru, antras einantis paskui – maršalka, o trečiasis – družka. Už savo labai sunkų darbą, ypač kaitriomis vasaros dienomis, kiekvienas vytininkas gauna per dieną ne mažiau 45 kapeikų. Toks atlygis laikomas geru uždarbiu, todėl vaikydamiesi jo, daugelis panemunių valstiečių atsitraukia nuo savo tiesioginės pareigos – žemdirbystės, ir taip šiai daro žalą. Visa tai tik tuomet galės baigtis, kai vytinės bus traukiamos garlaivių.” (Monografija „Nemunas”, XIXa pb.)

Dzimkai (vytininkai) Nemune. Toliau-baidokai. W.Jaeger
Dzimkai (vytininkai) Nemune. Toliau-baidokai. W.Jaeger paveikslas

1817 m. nuo kovo iki rugsėjo mėnesio ties Gardinu Nemunu praplaukė 124 vytinės, 43 pusvytinės.  Iš šio aprašymo matome kad visi aukštupyje praplaukę laivai vadinami bendrai vytinėmis, tiesiog mažesni laivai, kad atskirti  nuo didelių vadinami pusvytinėmis.

Vytinės tradiciškai laikomos Nemuno laivais (J.Litwin), tačiau pasak Žygimanto Augusto dvare tarnavusio A. Gvaninio (Guanini) liudijimo (Vilniuje jis ėjęs pažiūrėti stovinčių vytinių) bei dokumenuose likusių įrašų (pvz., už vytinių stovėjimą imamas mokestis Kernavėje), tai vytinės plaukiojo ir Neryje.

Kaip ir daugelis to meto laivų nepasižymėjo ilgaamžiškumu (daugiausia 6 metai). Pagal Z. Gliogerio knygoje „Nemunu” ir kitur pateiktus duomenis galima spėti tokių laivų buvus šimtais, vien per vieną audrą Kuršmarėse nuskendo apie 40 vytinių su 500 vytininkų ir dzimkų (įgula ir burliokai). Kelionė lietuviška vytine (taip laivą vadina V. Sirokomlė „Nemunas nuo versmių iki žiočių”) nuo Kauno iki Karaliaučiaus trukdavo mėnesį, o dėl upės akmenuotumo tikslo nepasiekdavo kas šeštas burlaivis (pavojingiausia aukščiau Kauno).

2002 m. iš Nemuno ties Merkine iškeltos laivo liekanos, manoma, kad tai plokščiadugnis krovininis laivas – vytinė, radinys perduotas saugoti Panemunių regioninio parko direkcijai Šilinėje.

Baltarusių kraštotyrininkas A. Ostapovičius (А.В.Остапович), rašydamas apie Stolbcuose statomas vytines, teigia, kad nuo XIX a. vidurio, dėl susiaurėjusios Nemuno vagos buvo pradėti statyti botai, kurie neviršijo 30 m ilgio ir 4-6 m pločio. Šie laivai buvo manevringesni, greitesni ir reikalavo mažiau žmonių aptarnavimui. Ten pat teigiama, kad vytinės ir botai savo išvaizda buvo panašūs, abu plokščiadugniai, mažos grimzlės, statomi ne pagal brežinius, o iš patirties ir meistrų įgūdžių, be jokios inspekcinės kontrolės. Reikia atskirti šiuos aukštupyje statomus botus nuo taip pat vadinamų Nemune iš žemupio atplaukiančių olandiškų laivų pavyzdžio prūsų botų su deniais ir kajutėmis, turėjusius švertus, 1 – 2 stiebus su burėmis ir vėtrungėmis. Šių laivų talpa 2 – 5 tūkstančiai pūdų, ilgis apie 10 sieksnių (21,3 m), plotis, 2 sieksniai (4,26 m)., grimzlė 23 verškos (1,02 m).

Nuo XVIII a. pabaigos, Oginskio kanalu sujungus Nemuno ir Dniepro, o tuo pačiu ir Baltijos bei Juodosios jūros baseinus, Nemunu pradėjo plaukioti Dniepro baseinui būdingi laivai – dubai, baidokai, laibos. Taip pat pasirodė būtent plaukimui kanalu geriau pritaikytos berlinkos. Šių, Dniepro baseino laivų statybos technologija ir konstrukcija buvo panaši į Nemuno aukštupyje statomų laivų. Skyrėsi tik laivų išvaizda, proporcijos ir dydis. Apie XIX a. Dniepro baseino nedidelio baidoko išvaizdą galima spręsti iš gana gerai išsilaikiusio laivo, kurį pavasarinis potvynis 2010 m. išplukdė ant Desnos upės kranto, Černigovo srityje Ukrainoje. Yra išlikę apie 80% šio laivo. Baidoko ilgis 11,5 m, plotis apie 1,5 m, bortų aukštis apie 1,2 m.. Kaip ir Merkinės laive dugnas ir bortai prie špantų pritvirtinti mediniais kaiščiais, plyšiai sandarinti samanomis, medinėmis lystelėmis ir sukabinti kaltinėmis kabėmis. Tačiau yra išvaizdos ir proporcijų skirtumas. Baidokas yra siauresnis, smailesnio priekio. Masyvesnės dugno ir bortų lentos (storis  nuo 10 iki 15 cm). Laivas turi tik 6 špantus.

Rusijos kelių susisiekimo ministerijos surašymo duomenimis 1895 m. Nemune buvo 7 tipų 492 laivai. Vyravo vienmečiai ir daugiamečiai laivai, batai ir baidokai, sudarantys 89% viso Nemuno laivyno. Po I pasaulinio karo vytinės Nemuno žemupyje jau neminimos, tačiau iš Dniepro baseino atėjęs pavadinimas baidokas (Prūsijos teritorijoje  der Boidack), tampa bendriniu, žemupyje pastatyto medinio krovininio Nemuno laivo pavadinimu.

Kraštotyrininko, lituanisto, prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino teigimu, iki kokių 1944 m. pabaigos, Lietuvoje, oficialiuose dokumentuose, spaudoje ir tuo labiau šnekamojoje kalboje, Nemuno laivininkystėje, nevarikliniai plokščiadugniai laivai, skirti įvairiems kroviniams gabenti, vadinosi baidokai. Prikrautas ar tuščias baidokas, kad galėtų judėti Nemunu, kitomis laivuojamomis upėmis, Kuršių mariomis ir kanalais naudojosi burėmis, arba turėjo naudotis vilkikų – garlaivių ir motorlaivių – jėga. Stiprūs vilkikai sudarydavo dviejų keturių baidokų vilkstinę (savotišką karavaną) ir tempdavo ją prieš srovę ar pasroviui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Nemunu plaukiojusių baidokų dydis labai skyrėsi. Pavyzdžiui „Dubysa“ galėjo gabenti 34 t ir buvo vos 15,76 m ilgio, 3,57 m pločio ir 1,15 m aukščio, o akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ baidokas  „Džiugė“ pajėgė krauti 657 t prekių, turėjo 55,16 m ilgio, 8,06 m pločio ir 2,00 m aukščio be antstato. Neskaitant tokio didelio skirtumo, abu laivai buvo vadinami baidokais.  Po 1945 m., valdžios raštuose įsigalėjo baržos vardas, tačiau šnekamojoje kalboje, nors ir vartojamas vis rečiau, šis pavadinimas išliko iki XX a. pabaigos. 

Profesorius Kolupaila mini, kad baidokai plaukiojo Nevėžyje („Nevėžis. Hidrografinė studija“), o M. Biržiška –  kad didesni upiniai laivai pasiekdavę net Panevėžį (ilgą laiką buvo draudžiama statyti užtvankas malūnams, taip užtveriant laivybos kelią upe). Nors šie teiginiai diskutuotini (nes Napoleono kariai, plaukę apšaudyti Rygos, įstrigo), bet kad burlaiviai plaukiojo į Kėdainius – nėra abejonės. 

Tarpukaryje baidokai statyti Kriukų kaime. Baidokų statykla buvo ir vakarinėje Veliuonos dalyje (apie 1925 m. Antano Mickaus daryta nuotrauka). 1938 metų balandžio 1 dienos „Darbininko” laikraštyje – žinutė: „Jurbarkas. Žiemos uoste. Garlaivių remontavimas baigtas. dabar baigiamas ir greit bus nuleistas į vandenį laivas 300 tonų talpumo. Laivą stato K.Mikalauskas, kuris jau yra pastatęs 2 variklinius laivus ir du baidokus. Taip pat greitai nuleis 3 baidokus 500 tonų talpumo”.

Naudota:

Kam irkluoti, jei gali buriuoti, arba Apie istorinius Lietuvos burlaivius ir burvaltes, Simas Knapkis, skipperltu.wordpress.com, žr. 2014-09-01

Aidas Mozūraitis, Nemuno laivų tipai, www.istoriniailaivai.lt, žr. 2014-07-28

Zigmantas Kiaupa, XVI-XVII a. Aleksoto laivų statykla Kaune, http://etalpykla.lituanistikadb.lt, žr. 2016-10-17