Mūsų Imsrė
Netekęs savo tėvynės ir keliaudamas nežinomais pasaulio keliais, daugelį gražių vietų esu matęs, ir daug kas mane stebino. Tačiau, kai palyginu su Jurbarko apylinkėmis ir savo gimtaisiais Geišias, tai visa nublunka. Niekur kitur neradau tokios malonios savo širdžiai vietelės, kuri mane būtų labiau žavėjusi, kuri man būtų buvusi tiek artima ir miela.
Puikiai prisimenu ir dabar, po daugelio metų, besivingiuojančią pro tėviškę tokią ramią, niekam skriaudos nedarančią Imsrę. Ji sutikusi bet kokią kliūtį visada prasilenkdavo. Tekėjo ji ramiai iš Paslauskinių girių lygiagrečiai su Nemunu pro Jakaičių, Skirsnemuniškių, Naubariškių, Antkalniškių, Gustiškių, Geišių ir Kuturių kaimus. Palengvėle sruvendama pro Klišius iki Bišpilio ir vakariniu jo šonu, staiga pasisuka pietų kryptimi, lyg norėdama pasižvalgyti Jurbarke. Takas, kuriuo ji sruvena, vingiuotas, žavingas, gražus.
Atrodė, Imsrė lyg tyčia taip nuo amžių sukinėjosi, norėdama pasidžiaugti gražiomis prie jos prisišliejusiomis sodybomis, kurias darbščios apylinkės ūkininkų rankos rūpestingai prižiūrėjo. Arba kai jauna buvo, išmynę kreivus, visaip besisukinėjančius takus, tai ir dabar nenori daryti žalos vešliai žaliuojančioms pievoms. Juk ir mes, kai buvome maži, nors būtų buvęs tiesiausias kelias, ne visada norėdavome juo tiesiai eiti. Puldavome tai į vieną, tai j kitą pusę tik todėl, kad mums taip patikdavo.
Ji čiurleno patyliukais, nesitaškydama putomis ir nekeldama triukšmo. Tik kartais pavasarį arba rudenį išeidavo iš savo įprastos vagos pasižvalgyti po pievų platumus. Mums vaikams tada daug būdavo džiaugsmo, išrodydavo. kad ji užaugs tokia didelė kaip Nemunas. Toks mūsų Imsrės išsiplėtimas keldavo mums ne tik pasigėrėjimą, bet ir pasididžiavimą.
Su Imsre, kuri vingių vingiais raitosi pietiniu mano gimtojo kaimo pakraščiu, savo vaikystėje taip susigyvenau, ir rodos, kad be jos lankų, be jos krantais nusidriekusių karklų juostos, be jos alksnynų, gluosnių ir kitų retesnių lapuočių, savo širdyje amžinai jaučiu lyg kokią tuštumą ir nesibaigiančią gėlą. Šiandien aš toli nuo Imsrės ir savo gimtųjų Geišių. Jie už tūkstančių mylių. Laikas, rodos, turėjo išdildyti visus prisiminimus, bet ne. Pievomis besivingiuojančios Imsrės ir gimtųjų takelių, kuriais kadaise bėginėjau, iki šiol man niekas negalėjo atstoti. Dažnai ir dabar mintimis nuskrendu ir lakstau po didžiulį vaisiais lūžtantį tėviškės sodą, kuriame kiekvieną pavasarį mažieji giesmininkai rasdavo prieglobstį išauginti savo šeimas. Paukštelių nesiliaujančios sutartinės ir šiandien mano ausyse tebeskamba. Būdavo, kai saulutė nueina poilsio ir kai žemę apgaubia tyla, skardžiai nuskambėdavo devynbalsės lakštingalos jautri giesmelė. Ji, būdavo, kas metai perlekia ir sodo tankmėje įsikūrusi traukia žavingą, malonią giesmelę.
Jurbarkas, Imsrė ir gimtieji Geišiai su mano jaunystės išgyvenimais ir vaizdais yra amžinai nepamirštami ir praeina mintyse, tarytum pats gražiausias filmas. O mano mūza nuolatos vis kalba:
Yra danguj žvaigždelė,
kuri visų šviesiausia;
yra šalelė žemėj,
kuri visų gražiausia.
Gimtiems laukams, upeliams
ir kryžiui paliai taką,
nors būtume toliausiai,
jiems mūsų širdys plaka.
Pr. Bastys