Miestelis įsikūręs kryžkelėje prie Jurbarko-Skaudvilės kelio, trijų rajonų sandūroje: Jurbarko, Raseinių ir Tauragės, kryžkelėje prie Jurbarko-Skaudvilės kelio, Šaltuonos upės dešiniajame krante, kur į ją įteka tik 5 km ilgio Eržvilko upelis. Miestelis yra seniūnijos centras ir paskelbtas urbanistikos paminklu. Namai išsidėstę pagal radialinį planą, visi keliai sueina į miestelio centrą – išlikusią senąją keturkampę aikštę.
Miestelis pavadintas pagal Eržvilko (dar vadinamo Eržvilkais) upelį (Šaltuonos intakas). Anksčiau miestelis buvo vadinamas Pašaltuoniu pagal Šaltuonos upelio pavadinimą, Eržvilko pavadinimas minimas nuo 1584 m., kai buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.
Pasak archeologų, I m. e. tūkstantmečio viduryje jau buvo įrengtas piliakalnis, o II tūkstantmečio pradžioje buvo pastatyta medinė pilis, prie kurios palaipsniui kūrėsi ir formavosi gyvenvietė. Ji įvairiuose istorijos šaltiniuose minima nuo XVI a. 1745 m. Eržvilkas buvo valsčiaus centras, iki 1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijai. 1584 m. jau pastatyta pirmoji bažnyčia. Vėliau gyvenvietė sunyko, tačiau atsikūrė XVIII a. Caro administracija 1884 ar 1843 m. miestelį suvalstybino. 1874 m. įvyko didžiulis gaisras, sunaikinęs daug miestelio pastatų. Jau 1865 m. buvo įsteigta ir iki 1914 m. veikė pradžios mokykla. 1893 m. įsteigta ligoninė.
Spaudos draudimo laikmečiu per Eržvilką buvo gabenama ir slepiama lietuviška ir kita draudžiamoji spauda. Iš miestelyje buvusios slėptuvės knygnešys Mataušas Balčiūnas (slapyv. Medinis) iš Ukmergės gabendavo ir platindavo lietuviškas knygas Anykščių, Utenos, Salako, Užpalių, Daugailių, Tverečiaus, Švenčionių, Adutiškio apylinkėse. XX a. pr. miestelis garsėjo metalo ir skardos meistrais.
Šaltuonos – Eržvilko santakoje stovi senas Eržvilko piliakalnis – nebylus miestelio praeities liudininkas. Iš kitos pusės jį natūraliai saugo status Šaltuonos – Eržvilko krantas. Viršuje iškilusi apie 300 m aikštelė, ant kurios, manoma, stovėjusi Skronaitės pilis, kurią sudegino kalavijuočiai. Sprendžiant pagal esamą piliakalnio išvaizdą, pilis užėmė apie 35×20 m dydžio trikampį plotą. Pilies kiemas buvo apjuostas medinėmis sienomis, kurių išorinėje pusėje buvo statūs šlaitai. Piliakalnio šiaurinė dalis jau nugriuvusi į Eržvilko upelį, dalis aikštelės paviršiaus nukasta, pietinį šlaitą ardo kelias, pats piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.
Spėjama, kad pirmoji Eržvilko (vadinta Pašaltuonio) bažnyčia stovėjo maždaug iki 1751-1756 m. Jai sugriuvus, ant Eržvilko upelio kranto (Eržvilko miestelio ribose, į šiaurę nuo dabartinės bažnyčios) senų kapų teritorijoje apie 1756 m. pastatyta antroji originali, medinė, aštuonkampio formos bažnyčia. Apie šią bažnyčią buvo kapai, kurių žymės pastebimos ir šiandien. Spėjama, kad ši bažnyčia stovėjo maždaug iki 1806-1810 m. Antrajai bažnyčiai sugriuvus, dabartinio šventoriaus teritorijoje pastatyta trečioji bažnyčia. Tai buvo romėniško kryžiaus formos, medinė, gontiniu stogu bažnyčia. Ir šiai bažnyčiai sudegus, dešinėje dabartinės bažnyčios pusėje buvo pastatyta laikina koplyčia ir pradėta statyti nauja, medinė dabartinė bažnyčia. Caro valdžia neleido statyti didelės bažnyčios. Pastatyta vidutinio dydžio bažnyčia, galutinai užbaigta 1855 m.; nuo to meto pradėtos aukoti šv. Mišios. Kunigo Stanislovo Rocevičiaus rūpesčiu laikinoji koplyčia perkelta į dabartinius kapus, kur stovi iki šių dienų. Vietos kalvis, vokietis Albrechtas koplyčios perstatymui padarė rankų darbo vinis ir geležinį kryžių.
Eržvilko apylinkė nuo seno žinoma gražiomis dainavimo ir ypač muzikavimo tradicijomis. Eržvilkas garsėjo ir tebegarsėja savo chorais, dūdų orkestrais, dramos rateliais, muzikiniais ansambliais. Labiausiai šį miestelį išgarsino armonikininkų kapela, grojanti senomis „bandonijomis” ir „kastantinkomis”.
Eržvilkiečiai apie savo kraštą rašo www.facebook.com/pg/Erzvilkokrastas/photos/