„Į Jurbarką atvyko kazokas-laivadirbys. Jam vadovaujant vietiniai meistrai per kelis mėnesius pastatė 15 čaikų…” – pasakojama apie kazokų laivyno Baltijos jūroje kūrimą 1635 metais, karo su švedais metu.
„Čaikos“ – garsūs Zaporožės kazokų upės-jūros tipo laivai, kuriais jie ne kartą buvo užpuolę netgi stambius Turkijos miestus Juodosios jūros pakrantėse.
Kazokai kariavo noriai, dažnai ir buvo pasiruošę parsisamdyti kiekvienam, kuris galėjo apmokėti jų paslaugas. Kartais kariauti tekdavo gana toli nuo jų gimtų vietų.
Štai 1635 metais prasidėjo eilinis karas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos, nes tuometis Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Vaza nenorėjo atsisakyti teisės į Švedijos sostą. Lietuvos-Lenkijos armija dominavo sausumoje, bet jos laivynui sekėsi ne kaip. Švedų jūreiviai buvo ne šiaip stipresni, jie absoliučiai viešpatavo Baltijoje. Po kelių susidūrimų Respublikos laivynas beveik nustojo egzistuoti. Tuomet karalius Vladislovas Vaza nusprendė panaudoti Zaporožės kazokų, garsėjusių savo žygiais Juodojoje jūroje, patirtį. Karaliaus įsakymu pulkininkas Konstantinas Vovkas atrinko tūkstantį kazokų, turinčių plaukiojimo su „čaikomis“ patirties. Tuo pat metu buvo skirtos lėšos 30 laivų pastatymui.
Kol kazokai žygiavo nuo Dniepro iki Baltijos (Kaune buvo liepos pradžioje), Į Jurbarką atvyko kazokas-laivadirbys. Jam vadovaujant vietiniai meistrai per kelis mėnesius pastatė 15 čaikų, nes medžiagų užteko tik pusei užsakytų laivų. Tuomet kazokai perdarė sau tinkamais 15 vietinių laivų. Laivynas buvo aprūpintas visa reikalinga įranga ir apginkluotas.
Naktį iš rugpjūčio 30 į 31 kazokų eskadra išplaukė iš Nemuno žiočių į savo pirmą žygį. Tikslas buvo Piliava (dabar Baltijskas), kur stovėjo švedų eskadra. Prisėlinę kazokai užėmė vieną iš priešo laivų, o kitus privertė atsitraukti. Švedai buvo apstulbinti iki tol Baltijos jūroj nematytų nedidelių, manevringų laivų pasirodymo. Po to čaikos dar dvi savaites patruliavo pakrantėje. Per tą laiką švedai nė karto nebandė pulti kazokų. Na o 1635 metų rugsėjo 12 su švedais buvo sudarytos paliaubos. Kazokų nebereikėjo ir jie, gavę atlygį ir pasilikę visus trofėjus, patraukė namo. Čaikos ir visa jų įranga buvo nuplukdyta į Kauną „rūpestingam saugojimui“. Galbūt tikėtasi dar kartą juos panaudoti.
Šis trumpas Abiejų Tautų Respublikos-Švedijos XVII a. karų epizodas padarė stiprų įspūdį amžininkams, apie tai kelis kartus savo memuaruose rašė Albertas Stanislovas Radvila.
Kuo gi ypatingi buvo kazokų laivai?
„Čaika“ buvo pritaikyta plaukioti Dniepro upėje ir atviroje Juodojoje jūroje, tinkama paslapčia prisiartinti prie priešininko laivų ar pakrančių. Didelė talpa – kad būtų galima pakrauti atsargas ir grobį. Ir tuo pačiu laivas buvo nedidelis, nes kartais jį tekdavo pernešti sausuma. Puiki, pigi ir lengvai valdoma jūros mūšių priemonė. Mažesnės apie 15 metrų ilgio, talpa apie 10 tonų, skirta 25-28 žmonėms; didesnės- 25 metrų ilgio, iki 70 žmonių ir 40 tonų talpos.
Laivai turėjo irklus ir burę, buvo valdoma dviem vairiniais irklais, po vieną laivo galuose, todėl prireikus plaukti atgal, laivui nereikėjo apsisukti. Dar viena ypatybė – ant laivo bortų pritvirtinti nendriniai ar šiaudiniai plūdurai laikė jį vandens paviršiuje netgi tada, kai laivą užliedavo vanduo.
Gijomo Basero „Ukrainos aprašymuose“ apie šio laivo statymą rašoma: „Vieno laivo pagaminimui reikia 60 kazokų, kurie užbaigtą laivą pastato per 15 dienų, nes išmano visus darbus. Per dvi-tris savaites paruošia nuo 60 iki 100 laivų“.
Etnologė N. Marcinkevičienė mini, kad Dzūkijoj valtys buvo vadinamos „čaikomis”, laivadirbys Simas Knapskis rašo, kad Kuršmarėse plaukioja žvejų irklinės valtys tokiu pavadinimu. Gal tai garsiųjų Zaporožės kazokų laivų, praplaukusių ir Nemuno vandenimis, atgarsiai?
Naudota: М. Франц. Запорожские казаки в борьбе за Прибалтику