Dr. Kazimieras Ambrozaitis

dr. Kazimieras Ambrozaitis
Dr. Kazimieras Ambrozaitis

Kazimieras Ambrozaitis — filosofijos daktaras, Lietuvos seimų atstovas, krikščioniškojo bloko vienas iš ryškiausių veikėjų, Lietuvos darbininkijos organizatorius, plačių polėkių politikas, vienas geriausių kalbėtojų – taip jį apibūdina Antanas Sabaliauskas-Sabalis, dar vienas žymus Jurbarko krašto sūnus, straipsnyje 1968 metais, minint dr. K.Ambrozaičio 10 metų mirties metines.

Laiškai iš ten, kur ir velniams vietos nėra

Prieš mane guli glėbys laiškų, rašytų prieš 10-11 metų. Jie rašyti iš Sibiro taigų, iš ten, kur „mes, kaip jums visiems yra gerai žinoma, gyvename toje mėlynosios (žiūrint iš Marso) planetos dalyje, kur nei seniems, nei naujiems velniams bei dievams vietos nėra ir negali būti, nes mes patys užėmėme jų sostus ir požemius, kuriuose jie slapstėsi. Įvyko, dar rojaus urėdui Adomui duotas žalčio pažadas: būsite kaip Dievas ir pažinsite, kas yra blogis ir kas yra gėris. Mes išgėrėme pilną to pažinimo taurę ir tapome išminčiais, kurie yra visa kuo patenkinti, niekam nieko nepavydi ir, saugok Dieve, negeidžiam daugiau turėti nei jaučio, nei asilo“.

Tai laiškai, jų autoriaus žodžiais, rašyti iš „mėlynosios planetos“ dalies, kur ir velniams nėra ir negali būti vietos, nes jų požemius užėmė Sibiro tremtiniai, pasmerkti lėtai mirčiai. O tie, kurie išliko gyvi, anot laiškų autoriaus, „išėjo šitą išminties mokyklą“, ir jų dabar vienintelis kuklus troškimas tėra, „kad mažiau būtų šalčio ir žvarbių vėjų, kurie taip žiauriai veržiasi pro šimtasiūlių lopinius ir šaldo entuziazmą gyventi ir džiūgauti pasiekta išmintimi“. Sibiro tremtinių viešpačiai, juos pasmerkę telaukti mirties, galėjo pagrįstai džiūgauti, nes kankinio vienintelis noras — tai, „kad neišgirstų giltinė mano balso, kai aš šaukiuosi nebūties. Ir aš matau, kad Dievas, kuris moka tenkinti ir kvailiausius žmogaus reikalavimus, dėl didelės savo mielaširdystės, iki šiol išklauso mano troškimų“.
Tai dr. Kazimiero Ambrozaičio, ilgamečio Sibiro kankinio, krauju verdančios širdies rašytų laiškų ištraukos. Jau per dešimt metų, kai jis amžinojo poilsio vietą rado Sibiro vėjų be paliovos gairinamose taigose.
Kazimieras Ambrozaitis — filosofijos daktaras, Lietuvos seimų atstovas, krikščioniškojo bloko vienas iš ryškiausių veikėjų, Lietuvos darbininkijos organizatorius, plačių polėkių politikas, vienas geriausių kalbėtojų.
Biografiniai bruožai
Dr. K. Ambrozaitis gimė 1892 vasario 2 Rotulių kaime, netoli Jurbarko. Jo tėvų ūkis turėjo 13 ha žemės, visiškai ant Nemuno „kalno“, nuo kurio prieš akis plačiai išsiskleisdavo plačiosios Nemuno lankos. Anapus, beveik priešais Kaimelis, Šiaudinė, Sidzikauskų gražus gyvenamas namas, o toliau Sudargas. Šiapus — Jurbarkas, o toliau galėjai matyti kone iki Smalininkų. Pažvelgus aukštupio link — Kauno pusėn, plačiai išsiskleisdavo Skirsnemunės apylinkės, net iki Gelgaudiškio anapus Nemuno. Šios plačios Nemuno apylinkės visais metų laikais teikė daug grožio ir poilsio akims ir širdžiai. Šitose Dievo grožiu apdovanotose apylinkėse K. Ambrozaitis gimė, augo ir didesnę gyvenimo dalį praleido.
Kadaise, kai Rotulių kaimas skirstėsi į vienkiemius, niekas nenorėjęs keltis ant Nemuno „kalnų“, nes čia žemė buvo labiau prie molio ir su medine žagre beveik neįariama. Dėl to, keliantis į viensėdžius, visi vengiami molėti Nemuno kalnai ir teko mažiau pasiturintiems, neišgalintiems primokėti už geresnius žemės sklypus. (Prieš sukolchozinant Rotulių kaimą, jame buvo 13 vienkiemių, maždaug nuo 6 iki 13 ha žemės. Dėl to dar prieš I pasaulinį karą Amerikon išemigravusių buvo kone iš kiekvienos sodybos, net po kelis). K. Ambrozaitis I pasaulinio karo metu labai jau nugyventą, praskolintą savo tėviškę buvo gražiai atstatęs ir užveisęs didelį sodą. Čia jis dažnai mėgdavo svečiuotis. Ūkininkavo netekėjusi sesuo Elzbieta ir senutė motina (mirusi apie 1945).
Jo tėvas Kazimieras anksti mirė, o motina Petronėlė, buvusi kaimyno tarnaitė, palikusi su mažamečiais 2 sūnumis ir 5 dukterimis, mažai pajėgė rūpintis ūkiu. Visoje apylinkėje ji garsėjo kaip gera dainininkė, mėgstanti žmones, vaišėse būti pirmąja. Gal dėl to ir ūkis taip smarkiai buvo apleistas. Vyresnysis brolis Juozas, seserys Petronėlė (tebegyvena Dayton, Ohio) ir Marytė Amerikon išvyko dar prieš I pasaulinį karą. Gyvos tebėra seserys Antanina (gimtinėj) ir Petronėlė (JAV).

Kazimierą vargas pasitiko iš pat mažumėlės. Matyti, tai prisimindamas, jis viename laiške iš Sibiro rašė: “Kai iš mažens įpranti vargelį vargti, tai ir sunkiausias gyvenimo kančias išmoksti pakelti”. Buvo labai gabus ir veržlus į mokslą. Tik atidarius Jurbarke rusų keturklasę, jis įstojo į II klasę ir šią mokyklą baigė su pagyrimo lapu. 1912 išlaikęs pradžios mokyklos mokytojo egzaminus, mokytojavo. 1916 – 1918 studijavo Maskvos universiteto istorijos – filologijos fakultete. 1923-1925 studijas tęsė Šveicarijos Fribourgo universitete, kur už disertaciją apie VI. Solovjovo valstybės mokslą gavo filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija “Die Staatslehre Wl. Solowjews” išleista 1927.
Mano vaikystės metais plačioj apylinkėj garsėjo į aukštuosius mokslus išėję šio krašto jaunuoliai: poetas Jurgis Baltrušaitis (mano motinos giminaitis), prof. Iz. Tamošaitis, teisininkai J. Byla ir dr. Ant. Tamošaitis, dr. K. Ambrozaitis ir kt. Apylinkės žmonės juos minėjo su pagarba ir pasididžiavimu.
Lietuvos atstatymo darbuose
Prasidėjus organizuotis Lietuvos politiniam gyvenimui, dr. K. Ambrozaitis visa savo jaunatvės energija metėsi Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų kovon ir 1920 metais jis jau šio seimo narys, I-II seimų prezidiumo I-sis sekretorius, III seimo vicepirmininkas. Jis tuo metu buvo reikšminga pajėga lietuvių krikščionių demokratų sąjūdy, ypač darbininkijoj. Tik gaila, kad kai kurių tų laikų veikėjų siaurokos ambicijos vedė į nemažą atsiribojimą vienas nuo kito. Dažnai prof. Pr. Dovydaitis sakydavo, kad lietuviai per daug yra kampuoti.

Pirmųjų seimų nariai buvo dauguma paprasti, geros valios, bet kai kurie mažai raštingi Lietuvos kaimų ir miestelių žmonės. Todėl tais laikais ypač reikėjo jaunų, drąsių, gerai pasirengusių krikščioniškos socialinės idėjos skleidėjų, gynėjų ir įstatymais pravedėjų. Vienas iš nedaugelio tokių ir buvo K. Ambrozaitis. Jam teko būti Steigiamajame seime didžiojo Žemės reformos įstatymo referentu. Šis įstatymas buvo priimtas 1922 vasario 15. Jis buvo svarstomas 27 Steigiamojo seimo posėdžiuose, žemės reformos komisijoj 81 posėdy, redakcijos — 16 posėdžių, bendrosios teisės — 13 posėdžių. Dr. K. Ambrozaitis, kaip šio įstatymo referentas, jo paruošimui ir pravedimui yra paskyręs labai daug laiko ir energijos. Jis buvo, šalia M. Krupavičiaus, nepamainomas Žemės reformos įstatymo pravedimo gynėjas, atlaikęs dvarininkų ir gausios seimo opozicijos puolimus.
Lietuvos žemės reformos įstatymas plačiai žinomas Vakarų pasaulyje. Pietų Amerikos kraštai dar ir šiandien nepajėgia pasisavinti šį sveiką modernios visuomenės socialinį įstatymą, kuris žemę pripažįsta tiems, kurie ją dirba. Žemės reformos įstatymas Lietuvos socialinį gyvenimą pastūmė pirmyn porą šimtų metų, tik, deja, šiandien jis vėl yra atsuktas atgal ainių tų, kurie, kaip ir po Lietuvos – Lenkijos padalijimo, Lietuvon gražino žymiai primityvesnę kolchozinę baudžiavą.
Darbininkijos organizatorius
1920-22 dr. K. Ambrozaitis buvo Krikščionių demokratų partijos centro komitete. Bet itin neatsiejamai jis buvo suaugęs su krikščioniškojo bloko darbininkiškąja Lietuvos Darbo Federacija (LDF). Vienas jos steigėjų ir seimuose lyderių, dr. K. Ambrozaitis vėliau buvo ilgametis jos pirmininkas. Savo federantuose jis buvo įgijęs nuoširdų pasitikėjimą ir didelį autoritetą. Tačiau su kitais katalikų veikėjais jo santykiai kartais ir įsitempdavo, o vėliau ir nutrūko, kai 1934 Lietuvos Darbo Federacija persiorganizavo į Lietuvos Krikščionių Darbininkų Sąjungą, kuriai nebepriklausė.
Dr. K. Ambrozaitis rūpinosi ir darbininkiškojo jaunimo sutelkimu krikščioniškaisiais pagrindais. Matydamas, kad Kauno ir kitų Lietuvos miestų jaunimas yra neorganizuotas ir dažnai lengvai palenkiamas komjaunimo pusėn, padedamas didelio entuziasto kun. K. Rankelės, prof. Pr. Dovydaičio ir kitų, dr. K. Ambrozaitis 1931 pradėjo organizuoti krikščioniškąją Lietuvos Darbo Jaunimo Sąjungą su plačia švietimo, dirbtuvių steigimo, dramos būrelių ir kt. programa. Apie 1932-35 ši sąjunga į savo eiles buvo sutraukusi labai gausius jaunimo būrius Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje, Raseiniuose ir kt. (deja, vėliau įsitempus dr. K. Ambrozaičio santykiams su kitais katalikų veikėjais, ir darbiečių, kaip šios sąjungos nariai buvo vadinami, gražiai pradėta veikla sunyko).
Talkininkų suorganizuoti šiai Darbo Jaunimo Sąjungai dr. K. Ambrozaitis sulaukė iš jo iniciatyva 1930 įsisteigusios ir jo globojamos studentų ateitininkų korporacijos „Activitas“. Ši korporacija ir buvo suorganizuota šiam tikslui — pažinti Lietuvos darbininkijos reikalus, padėti jiems organizuotis ir šviestis.
Praktiškai dirbdamas Lietuvos darbininkijos organizavimo darbą, ilgus metus buvęs Lietuvos Darbo Federacijos lyderis seimuose ir jai vadovaudamas, dr. K. Ambrozaitis buvo gerai susipažinęs su komunizmo teorija ir praktika. Jis buvo nepalenkiamas komunizmo priešas ir daug nusipelnė, kad komunistų įtaka Lietuvos darbininkijoj liko nežymi.
Kalbėtojas — „liaudies tribūnas”
Ilgametis dr. K. Ambrozaičio bendradarbis Vt. Vt. (Draugas, 1958.III.5) teisingai apibūdino, kad jis buvo „vienas iš geriausių seiminių kalbėtojų, vienas iš įtakingiausių liaudies tribūnų“.
Dr. K. Ambrozaitis turėjo tikrai auksinę iškalbą ir ja uždegdavo tūkstantines darbininkų minias. Atsimenu, ar ne 1933 pavasario pavakarį LDF Žaliakalnio skyrius sušaukė Kauno Ligonių Kasų rinkiminį mitingą. Atvykus prie salės, bangavo tūkstantinė darbininkų minia. Veržiantis per minią salėn, susidarė įspūdis, kad susirinkusiųjų tarpe gausu priešingo nusistatymo žmonių. Šiaip taip prasiveržus salės scenos užpakalin, keli iš „mūsiškių“ pareiškė abejonę, ar pavyks pravesti mitingą, nes susiorganizavę raudonieji grasiną išvaikyti. Mitingą teko pradėti man. Vos ištarus pirmus atidaromosios kalbos sveikinimus, beveik vienbalsiai tūkstantinė minia salėje, per langus ir kieme pradėjo priešiškai rėkti ir plūsti (tada labai madoje tai buvo). Matyti, nesusigaudydamas, kas toliau daryti, pakeltu balsu pareiškiau, kad jei susirinkusieji nenusiramins, tai teks mitingą uždaryti. Minia dar labiau priešiškai subangavo. Bet „pirmininkaujantį“ išgelbėjo kaip audra scenoje atsiradęs dr. K. Ambrozaitis. Ir nelaukdamas mano pristatymo, jis pradėjo mitingą. Pradžioje kiek lėtoku, dramatišku balsu pasidžiaugia gausiu susirinkimu, nes tai reiškia, kad Kauno darbininkija supranta Ligonių kasų svarbą ir t.t. Iš minios gana gausu replikų kalbėtojui. Bet kalbėtojas taikliai į priekaištus atsikerta ir savo kalbą tęsia. Salėje vis daugiau atsiranda pritariančių, vis dažniau kalbėtoją pertraukia didėja plojimai, kol pagaliau ar ne dvi valandos užtrukusią savo kalbą baigia, griausmingai plojant salėje ir kieme. Kalbėtojas išdidus, išprakaitavęs, bet pritarimas visuotinis. Po mitingo veržiantis iš salės, Kauno Žaliakalnio ir Šančių pažįstami darbininkai sveikina dr. K. Ambrozaitį ir ploja. Šis tik į visas šalis kilnoja savo tradicinę plačiabrylę skrybėlę. O tokių audringų mitingų su laiminga užbaiga dr. K. Ambrozaitis yra turėjęs nesuskaitomą skaičių kartų visoje Lietuvoje: kaimuose, miesteliuose ir miestuose.
Publicistas
Dr. K. Ambrozaitis buvo ne tik puikus kalbėtojas, bet ir geras publicistas, plačiai reiškęsis Lietuvos spaudoje, ypač „Darbininke“. Jo straipsniai buvo jautrūs, bet ir negailestingai aštrūs. 1929 apdairiai parašytas feljetonas, išspausdintas „Darbininke“, nepaisant karo cenzūros budrumo, praleistas, negailestingai išjuokė tų dienų neliečiamuosius: Smetoną, Voldemarą, Mironą, Tamošaitį ir kt. Vėliau perspausdinus dienrašty „Ryte“, kai jau visas Kaunas kvatojo, buvo susigriebta. Ir nors tas feljetonas buvo karo cenzoriaus praleistas, vis vien Kauno karo komendantas „Darbininko“ leidėją LDF pirmininką dr. K. Ambrozaitį ir redaktorių P. Jocį nubaudė po 6 mėnesius Varnių priverčiamojo darbo stovyklon, o „Darbininką“ uždarė 6 mėnesiams.
Būdamas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje, dr. K. Ambrozaitis turėjo geros progos iš arti stebėti komunistų nevaržomą veikimą. Komunistai veikė ne tik savo tarpe, bet ir jaunus kalinius, pakliuvusius už menkniekius kalėjiman ar stovyklon, stengdavosi patraukti į savo eiles, juos perauklėti ir pan. Panašiai buvo veikiama ir kituose Lietuvos kalėjimuose. Išėjęs iš Varnių priverčiamojo darbo stovyklos, ten savo patirtus įspūdžius ir faktus labai įtikinamai aprašė savo knygoje „Kalėjimai ir bolševizmas“.
Dr. K. Ambrozaičiui rūpėjo įsąmoninti Lietuvos darbo žmones, kad jie nėra kažkokia internacionalinė masė, tarnaujanti, kaip jis sakydavo, Maskvai, bet savo tautos, savo krašto žmonės. Esą, gerai supratus savo vietą savame krašte, gerai susiorganizavus, pagerėsiąs visų Lietuvos darbo žmonių ekonominis, dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. Lietuvos darbininkija turinti gerai suprasti, kad jos likimas yra glaudžiai susietas su viso krašto ekonomine ir politine santvarka. Griežtai atmesdamas raudonąjį internacionalizmą, tarnaujantį Maskvos imperializmui, jis rūpinosi stiprinti ir gilinti Lietuvos darbo žmonių tautinį ir krikščioniškąjį susipratimą pagal Leono XIII encikliką „Rerum novarum“.
Raudonajam tvanui užliejant ir Sibire
Iš pat vaikystės patyręs visokio vargo (kaip patsai sakydavo, net pamokas ruošdavęs dažniausiai kieme ant kaladės), dr. K. Ambrozaitis vėliau labai jautriai stengdavosi padėti į vargą įpuolusiems artimiesiems, ypač akademiniam jaunimui (prie „Activitas“ korporacijos buvo įsteigęs savišalpos fondą). Asmeniškai niekados nebuvo pakenčiamai prasikūręs. Iš šalies stebint, daugiausia gyveno ta diena, o ir iš biznio su Rumunijos žibalo importu nieko neišėjo — netekus Klaipėdos, sugriuvo ir visi lietuviško „biznieriaus“ sumanymai.
Ir kai raudonasis tvanas, stumiamas tankų ir NKVD pulkų, pradėjo lietis Lietuvos laukais ir keliais, dr. K. Ambrozaitį užtiko savo tėviškėje. Atskubėję kaimynai pasitarti, ką daryti naujų, jiems nesuprantamų įvykių akivaizdoje, jam patarę: Daktare, matote ten, anapus Nemuno už Sudargo — Vokietija. Jums tik ten kelias. O komunistinė invazija — tik laikinas dalykas.
Bet jis jiems labai paprastais žodžiais atsakė: Tai, kad būtų galima su savimi pasiimti tas žaviąsias Nemuno lankas ir kalnus. Tada nesunku būtų iš čia pasitraukti. . .
Vėliau svarstant, kuris kaimynas „geresnis“, dr. K. Ambrozaičiui atrodė, kaip ir kone visiems Rusijoj gyvenusiems, ten studijavusiems, kad su rusais būsią lengviau sugyventi, nes jie paprastesni, žemesnės kultūros. Kitoki esą vokiečiai. Jie išdidūs ir grobuoniški.
Deja, ar tik ne rytdieną, jam garlaiviu nuvykus į Kauną (1940 liepos 11), garlaivių prieplaukoje NKVD agentai jo jau laukė. Čia pat buvo suimtas ir nugabentas į NKVD rūsius, o vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Nepatvirtintomis žiniomis, 1941 gegužės 8 iš kalėjimo buvo išvežtas į Sibirą. Būnant kalėjime, jo artimiesiems žmonėms, net seseriai ir senutei motinai, nė karto nebuvo leista pasimatyti.
Prasidėjęs Rusijos – Vokietijos karas, vokiečiams vis giliau veržiantis į Rusijos plotus, sovietų viešpačius vertė plėsti ne tik partizaninį karą Lietuvoje prieš nacių kariuomenę, bet ir panaudoti radiją ir pogrindžio spaudą. Dėl to 1943 klausant Maskvos radijo lietuvių pusvalandžius, nevieną buvusį Sibiro tremtinį teko išgirsti kalbant į Lietuvą apie kryžiuočius grobikus. Jų tarpe ar ne porą kartų kalbėjo ir dr. K. Ambrozaitis. Jo balsas buvo prislėgtas, neryžtingas, kaip ir daugelio kitų Sibiro tremtinių. Ar jie patys buvo atgabenti iš Sibiro tremties, ar tik būdavo panaudojamos įkalbėtos juostos, dabar sunku pasakyti. Bet jo artimiesiems, klausiusiems Jurbarke, buvo didelis džiaugsmas išgirdus, kad jis dar sveikas ir gyvas.
Tuoj po karo grįžo Lietuvon, bet jau 1948 vėl buvo ištremtas į Sibirą be teisės grįžti Lietuvon. Ir tik 1956 prasidėjo susirašinėjimas su kai kuriais buvusiais bičiuliais JAV.
Laiškų iš Sibiro ironiška filosofija
1956 spalio 27 laiške šio straipsnio autoriui jis rašė: „Šiuo metu dirbu prie geležinkelio, kuriuo transportuojamos miško medžiagos. Ištrėmimo pradžioje dirbau miške, vėliau vienu metu „kaip daktaras mokytas“ buvau prie arklių pristatytas, paskui buvau naktiniu sargu prie statinių dirbtuvės“. Kitoj vietoj rašo: „Gyvename tryse, dirbu aš vienas. Sūnus, kuriam 1956. X.21 lygiai du metukai, dar nedirba, nes mūsų įstatymai draudžia vaikams dirbti, tai ne pas jus“.
Taip pat jis užsiminė ir apie kitus tremtinius — prof. Praną Dovydaitį ir prof. Izidorių Tamošaitį: „Čia ištrėmime aptikau ir mūsų profesoriaus Prano pėdsakus. Jo taip pat nėra gyvųjų tarpe. Karo pradžioje vienas lenkų vyskupas jį į kunigus įšventė ir jis mirė kunigu būdamas. Netoli nuo mano gyvenvietės yra palaidotas ir antkalniškietis profesorius Dzidorius“.
Laiškuose, kaip ir laisvės dienose, dr. K. Ambrozaitis lieka filosofuojąs, visada guvus ir kupinas ironijos visai aplinkai.
Pvz., 1956 spalio 24 laiške vienam savo bičiulių rašė: „Kad ir gerokai esu gyvenimo vėtytas ir mėtytas, tad vis dėlto, jei giltinė pasiūlytų man savo pagalbą, aš atsakyčiau jai, kad kol kas ir be jos pagalbos galiu pakelti ir nešti savo gyvenimo naštą. Kai iš mažens įpranti vargelį vargti, tai ir sunkiausias gyvenimo kančias išmoksti pakelti. Dėl to kartais pamanau, kad to, ką teko patirti, būtų galėję pakakti ne man vienam, bet visam žmonių būriui. O dabar dažnai džiaugiuosi, kad visi pergyvenimai ir perversmai išmokė be pavydo žiūrėti į genijus ir idiotus, valdovus ir vergus ir Maironio patarimu švilpauti, kad esi plikas kaip tilvikas“ (Vt. Vt. straipsnis „Dr. K. Ambrozaitis — liaudies tribūnas“, Draugas 1958.III.5). Toliau ten pat jis rašo: „Kaip jau esu rašęs, esu pasiekęs tokią gyvenimo išminties ribą, kad žmogus esi patenkintas tuo, ką turi, ir pakeli, patenkintas, kad gyveni taip, jog bet kuris kapitalistas nustiptų belaukdamas grobio iš tavo darbo, nes ką uždirbame, tai ir mūsų, ne kieno kito — iš savo rankų į savo burną, ne kam kitam, bet sau pačiam!“
Sibiro taigų žiemas jis taip vertino: „Žiema čia kad ir šalta, bet gana sveika, sausa, vienoda, tik mažuma jos per daug. Anot vieno sibiriečių posakio: žiemos čia per metus esti trylika mėnesių, o visas kitas laikas — vasara. Tačiau ne žiema čia lenkia pečius ir širdį gelia. Gamta visur gamta. Kad ir šalta ir neįprasta, bet turi savo grožį ir dažnai yra artimesnė už žmogų. Ir aš esu pabūgęs ne Sibiro gamtos, bet tų „draugiškų rankų“, kurios vis dar nepabūgsta, sėdamos slogą ir gėlą“.
O tos gėlos jo širdyje buvo apstu: „Žmonijos ir žmogaus gyvenimo istorija yra tragiškai vienoda ir nuobodi: džiaugsmai, malonumai visuomet baigiasi kančia, gyvenimas mirtimi, laisvė vergija ir vice versa. Ilgai kamavosi žmogus, kopdamas iš gyvuliškos nevalios į dvasinio gyvenimo aukštumas, o tas aukštumas pasiekęs ir apvaldęs net atomų galią, vėl šaukiasi gyvuliškumo, nes be šuns pagalbos niekaip negali surasti savo artimo pėdsakų, pasislėpusio bet kuriam patvoryje. Amžinas perpetuum mobile, beprasmiškiausia karuselė, kurią pakaitomis suka išminčiai ir bepročiai, šventieji ir žmogžudžiai… Atskiras žmogus, taigi ir mano menkystė, su visais kūno sielos žalojimais ir maigymais toje karuselėje yra tik „dulkė nežinios“ (Iš Vt. Vt. rašyto laiško 1956.X.24).
Apmąstydamas savo nedalią, dr. K. Ambrozaitis ją palygina su adresatą nepasiekusiu laišku: „Laiškai, kaip žmonės, turi savo likimą: vieniems pavyksta greit ir lengvai savo tikslą pasiekti, o kiti rungiasi per visą gyvenimą ir pagaliau turi amžinai užmerkti akis nepasiekę to, ko siekė“.
Jei pirmuose laiškuose džiaugėsi savo ištverme, tai jau po metų vis labiau darosi nervingesnis, dažnai skųsdamasis, kad į jo laiškus neatsakoma, jų negaunąs. O kai dabar perverti jo laiškus, juos dar kartą perskaitai, tai matai, kad jo vis didėjantį susirašinėjimą su kasdien didėjančiu buvusių bičiulių būriu greičiausiai tyčia cenzoriai trukdė, laiškų neišleido ar gautus naikino.

dr. K.Ambrozaičio kapas Sibire
dr. K.Ambrozaičio kapas Sibire

Penki mėnesiai prieš mirtį, 1957 rugpjūčio 18 Juozui Sabaliauskui jis rašė: „Šį laišką rašau Tau gulėdamas ligoninėje. Deja, jau antras mėnuo, kai bastausi po ligonines. Sunegalavau, brolau, ir gana rimtai sunegalavau. Įsigalėjo dešiniosios kaklo pusės nervų uždegimas ir niekaip negaliu nuo tos nelaimės išsivaduoti. Atrodo, kad mažai padės ir dabartinis mano bastymasis po ligonines“. J.Sabaliauskas prašomus B-12 vitaminus tuoj pasiuntė, bet atrodo, kad liga buvo visai kito pobūdžio. Toliau jis jam skundžiasi: „Nervai taip pairo, kad vargina nemiga ir menkiausias dalykas iššaukia ašaras akyse, virkdo. Po ligoninės jau nebegalėsiu grįžti į darbą. Sveikata neleidžia. Ir ta aplinkybė dar labiau krikdo mano sveikatą“.
1957 gruodžio 6 dr. Kazimieras Ambrozaitis mirė, palikdamas našlę Juliją, dvejų metukų sūnų Vytuką – Kazimierą ir likimo brolius ir seseris tremtinius. Vėliau žmona rašė, kad mirė plaučių vėžiu. Palaidotas Krasnojarsko krašte, Rešoto vietovėje šalia prof. Pr. Dovydaičio ir prof. Iz. Tamošaičio.
Buvęs artimas bendradarbis Vt. Vt. savo atsiminimuose „Dr.Kazimieras Ambrozaitis — liaudies tribūnas“ (Draugas, 1958.III.5) rašė: „Jo buvę draugai, bendradarbiai, kolegos, demokratinių seimų atstovai ir šiaip pažįstamieji, be abejojimo, jo pavidalą ir po 18 metų (dabar jau po 28 — A. Sb.) nesimatymo gali puikiai atsiminti, nes savo išore jis buvo įtaigus. Kauno Laisvės alėjoje jau iš tolo galėjai jį atpažinti ne tik iš jo plačių žingsnių ir pakilaus stoto, bet ypač iš jo tamsios plačiabrylės skrybėlės. Savo būdu ir sugebėjimais dr. K. Ambrozaitis priklausė tai žmonių kategorijai, kuriems Lietuvos erdvė, sakyčiau, per maža buvo pilnai apsireikšti“.


Parašė Antanas Sabalis, 1968, www.aidai.eu