Atminimuose gyvas
Tavo, o Jurbarke, sūnaus širdis nemoka atskirti, ar tu jai gražesnis, ar meilesnis. Viena tik težinau, kad Nemuno, Mituvos ir Imsrės pilkieji vandenys mano akiai patrauklesni už įvairiaspalvius Pado, Nilo, Gango, Orinoko, Amazonės, Misisipės upių ir Bodeno, Lago Madžiore, Valencijos ir Čikagos ežerų vandenis, kuriuos teko lankyti. Tavo kalnai, kalvos ir piliakalniai mano širdžiai žavingesni už Alpių, Himalajų, Andų ir Kordiljerų kalnus, po kuriuos laipiojau. Tavo miškai, šilai šileliai, girios girelės ir žalieji šlaitai man didingesnį už Švarzvaldą, paslaptingąsias Indijos džiungles ir neištirtus Amazonės miškus, kuriuose klaidžiojau.
Jurbarke, gimtasis kampeli, tu man brangesnis ir gražesnis už visas pasaulio brangenybes ir grožybes…
Кun. Antanas Sabaliauskas („Nuo Imsrės iki Orinoko“)