Mūsų Jurbarkas. Smukučių šilelis. 216-217 p.

Smukučių Šilelis

Rašant ar kalbant apie Jurbarką, begalima nepabrėžti jo apylinkių gamtos grožio. Minėtina čia ir Mituva.

Jei Nemunas yra visos Lietuvos upė, tai jurbarkiškių upė — Mituva. Neįsivaizduoju, kad apdainuotasis Anykščių šilelis savo grožiu būtų prilygęs Smukučių šileliui, beveik uždaru lanku apjuostam slaptingai tylios ir vėl sraunios, šaltiniuotos ir akmenuotos Mituvos. Niekur kitur nesu matęs tokio augmenijos įvairumu ir gyvūnijos gausumu turtingo miško ir niekur kitur nesu girdėjęs tokio laikštingalų giedojimo, kaip Smukučių šilelio pamituviuose.

Tame, palyginti, nedideliame Mituvos vakarinio vingio plote daug kas tilpo: miškas, pievos, ganyklos, auginami javai. Tas šilelis — tai tarytum botanikos sodas, kur sutelkti beveik visų Jurbarko girių, alkų ir sodybų medžių, krūmų ir žolynų eksponatai. Atskirai minėtini Lietuvos žilios senovės liudininkai — šimtamečiai, plačiai iškeroję drevėti ąžuolai. Čia augo ir senos liepos, beržai ir eglės, minkštaspyglis maumedis, klevas, uosis, guoba, skroblas, ožekšnis ir tiesios pušys siūbavo, braškėjo. Šilelyje augo ir sirpo avietės, serbentai, žemuogės ir mėlynės, o rudenoplink lazdynuose kabojo kekės ūsuotų riešutų. Savo vaistažolių ir gydomųjų šaknų gausumu seniesiems Smukučiams šilelis buvo kaip kokia vaistinė.

Palaukėse ganėsi stirnos, ąžuolų bei liepų drevėse veisėsi ir šakose grakščiai šokinėjo voverys. Papieviuose ten galėjai pamatyti zuikelį, šlaituose retokai pastebimą opšrų (barsuką), medžiuose kiaunę ir žebenkštį. Mituvoje pasirodydavo ir ūdrų. Bet kai ko šilelyje ir nebuvo: šnypščiančios piktosios (gyvatės).

Ir paukščių giminė ten buvo plati. Be jau minėto laikštingalų giedojimo, ten savo laiku kukavo gegutė, burbuliavo tetirvinai, burkavo miško balandžiai, tarškėjo geniai ir mažieji paukšteliai įspūdingai čiulbėjo, ulbėjo.

Anksti pavasarį, dar sniegui benutirpstant, šilelis pasipuošdavo baltais sniegučių ir mėlynais žibučių kilimais.

Jievų, liepų ir krūmų žydėjimas užtrukdavo iki vasaros pabaigos, o rudenop šilelis pasipuošdavo raustančių ir tebežaliuojančių lapų spalvomis.

Šilelis ošė nuo vėjo, o į tą ošimą darniai jungėsi Smukučių malūno vandens šniokštimas.

Šilelis buvo tikra Dangaus dovana Smukučiams ir Jurbarkui!

Vincas Remeikis

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas