Mūsų Jurbarkas. Antvardė. 211-213 p.

Antvardė

Ji atvingiuoja iš rytų.
pasisukinėja per mano gimtuosius Lukšius
ir vingių vingiais nusirango į vakarus.
Kur ji prasideda, kur baigias?
Rūpėjo man, vai rūpėjo.
Kai užaugsiu, eisiu ir sužinosiu.

O mažam ir čia jos gana:
ramus vandenėlis, žali kranteliai,
nuolaidūs kalneliai…
Vasarą pasimaudai, žuvelių pasigaudai.
Žalios pakrantės pilnos paukštelių čiulbuonėlių.
Ant kalnelio platu pasidairyti,
o žiemą – rogutėmis pasilaidai…

Nedidelė mūsų upelė, nevandeninga;
o tarpais visai neplati:
vasarą su kartute per ją šokinėjom.
O tėvas pasakojo apie Mituvą,
tris kartus didesnę,
ir apie Nemuną, šimtą kartų didesnį.
Aš nenorėjau tokios didelės upės:
nebūčiau galėjęs po sėklius pasibraidyti,
sietuvose pasimaudyti ir pasiplaukyti.

Bet rūpėjo man nematytas Nemunas,
vai rūpėjo.
Kai anksti pavasarį, sniegams tirpstant ir lietui lyjant,
Antvardė imdavo kilti ir skeldinčius ledus varyti,
kai gausus vanduo ūždamas garmėdamas per lankas liedavos
ir kalnas nuo kalno pasklidęs plūsdavo, —
žiūrėdavau į didybę tvano ir sakydavau tėvui:
„Tėte, ar toks Nemunas?
„Ne“, atsakydavo tėvas:
Nemunas dar didesnis.

O kai išsikrausto žiema
ir iš visų pusių paleidžia vandenį,
kai lūždami ledai ima grūstis ir poškėti, —
tada, rodos, visa žemė sujuda
ir plaukia sykiu su ūžiančia ir poškančia
Nemuno srove…

Aš džiaugiaus,
kad ne prie Nemuno gimiau,
kad nebuvo šalia
tokio baisingo vandens.
O kai paaugau ir pats pamačiau Nemuną,
kai užaugęs prie jo pagyvenau ir kasdien jį regėjau,
pasikeitė mano širdis…

Ei, Nemune!
Kam tu nepatiktum,
kas tavim nesigėrėtų,
ypač pavasariui pražydus ir vasarai nušvitus,
kai aukšti tavo šlaitai ir plačios lankos
tirštai apsisiaučia žaliu apdaru ir pragysta paukščių balsais,
o žalsvos vandens srovės
ramiai skalauja gelsvo smėlio krantus!..

Nemune Nemunėli!
Iš toli tu ateini,
pakeliui rinkdamas šimtų upių ir upelių srovę.
ir augi, augi. augi ir gražėji,
tūkstančius akių į save trauki,
šimtų šimtus žvilgsnių vilioji
ir lieki neužmirštamas…

Į tave didį
ir mažytė mano Antvardė susiranda taką,
ir ji per motinėlę Mituvą supila tau savo lėtą vandenėlį.

A. Giedrius
(Iš knygos „Žvilgsnis į praeitį“)

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas


*