Mūsų Jurbarkas. Jurgio Baltrušaičio prisiminimai. 207-208 p.

KAS DAR KĄ PASAKĖ

Vaikystės ir jaunystės prisiminimai

…keli kilometrai nuo mūsų (sodybos) buvo Nemunas, kuriame nuo pavasario iki rudens baltavo prūsų prekinių laivų burės, prie Nemuno buvo piliakalniai su liekanomis pilių, kurios, žmonių pasakojimu, buvo likusios dar iš kalavijuočių laikų. Ypač mane traukė savęsp tos kapinių kalvos ir aplinkiniai miškai, kurių giliuose tankumynuose, po šimtamečių medžių šaknimis, tebebuvo žymu lauko griovių, tvenkinių ir šulinių liekanos. Aš ypatingai mėgdavau klajoti pagal lietuviškus kaimo kelius su pasvirusiais, nuo blogų orų pajuodusiais kryžiais, kurių gausybė versdavo mane vaizduotis seną ir skaudų žmonijos ėjimą j Golgotą…

Jurgis Baltrušaitis (Iš biografijos)

Nemunas

Ar saulutė, ar šešėlis,
teka vingiais Nemunėlis –
ritas vilnys, sukas srovės
nuo gilios žilos senovės,
blizga, žiba spindi, teka,
amžių kilnią sėkmę seka..

Nemunėlis šniokščia, ūžia
per balandį ir gegužę –
supas, saulę prisisegęs,
ir su saule šoka, regis,
karklais, gluosniais apsikaišęs,
tarsi ruošia džiaugsmo vaišes…

lt kai temsta, ar kai niaukias,
ošia, rūsčiai susiraukęs,
švyti vėl ir skaidriai žiba
ir nelengvą darbą dirba,
velka naštą rąstų, medžių
pro Alytų, pro Seredžių…

Jis vis kloja savo juostą,
žemės gardų kvapą uosto,
žarsto smiltį, kasa molį,
besiverždamas į tolį,
laisto šventą diegą, žiedą, —
laisvės jauną giesmę gieda…

Amžių Tėvo sumanytas,
Nemunėlis slenka, ritas —
blizga vilnys, sukas srovės
nuo tamsios, sunkios senovės,
ir tik ošia putos jųjų
jau ant amžių amžinųjų…

Jurgis Baltrušaitis (Iš knygos „Ašarų vainikas“)

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas