Mūsų Jurbarkas. Malūnai. Plytinės. 116-117 p.

Malūnai

Iš senų senovės yra žinomos naminės girnos. Kiekvienas ūkininkas ar mažažemis turėjo girnas arba ir dvejas, kuriomis namie malė grūdus duonai ir gyvuliams pašarui praduoti. Iš džiovintų ir namie maltų grūdų, sakydavo, duona būdavo skanesnė ir skalsesnė.

Iš senų senovės yra žinomi ir vėjiniai malūnai, kuriuose maldavo grūdus duonai, gyvuliams pašarui praduoti ir net grynai baltus kvietinius ar ruginius miltus pyragams kepti ir kitiems valgiams gaminti.

Jurbarko valsčiuje vėjinių malūnų buvo keliose vietose:

Dainių I kaime, prie pat Jurbarko, Kalinausko ir Voveriaus.
Miliušių malūnas prie Jurbarko — Miliušių kelio, kairėje pusėje Mituvos.
Antkalniškiuose ant kalno.
Skirsnemuniškiuose ant kalno.
Sargiejaus lauke prie Dainių pelkės ant kalvos.

Vandeniniai malūnai:

Smukučių šilelyje prie didžiojo vingio.
Jurbarko dvare prie tos pačios Mituvos, tik žemiau.
Pašventyje prie Žirnelio.
Motorinis Ampusaičio malūnas buvo panemunėje, tarp molynės ir Skirsnemunės miestelio, prie vieškelio.

Plytinės

Miliušių plytinė kairiajame Mituvos krante, už 10 km nuo Jurbarko j šiaurę. Veikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Sargiejaus plytinė, už 6 km nuo Jurbarko į šiaurę, ties pat Dainių pelke, prie didelės kūdros — tai Jurbarko dvaro plytinė. Išparceliavus Jurbarko dvarą, tą plytinę kelerius metus dar laikė Antanas Nikšas.

Trečia plytinė buvo panemunėje, už 1 km nuo miesto rytus. Ši plytinė buvo įruošta pirmaisiais šio amžiaus metais trumpam laikui: naujai statomai Jurbarko katalikų bažnyčiai plytoms daryti. Bažnyčią pastačius, plytinė panaikinta.

Minėtoms plytinėms nustojus veikti, Jurbarko miestas ir valsčius plytas ėmė iš pramoninės Gelgaudiškio plytinės ir iš kitur.

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas