Mūsų Jurbarkas. Vargoninkai. 124-131 p.

Vargoninkai

Jau atmenamais laikais Jurbarko Romos katalikų bažnyčią turėjo pasižymėjusių vargoninkų, kilusių iš paties Jurbarko miesto: tai buvo Vincas Nacevičius, Antanas Pocius ir Jonas Pocius. Apie pirmuosius du yra žinių Lietuvių Enciklopedijoje, apie Joną Pocių šiai knygai parašė Vladas Baltrušaitis.

*

Ilgametis Jurbarko katalikų bažnyčios vargoninkas Jonas Pocius gimė, augo ir savo amžių baigė Jurbarke. Jis buvo vyresnis už savo brolį Antaną, bet jo gimimo metai nežinomi. Vargonų muzikos jis pirmiausia, atrodo, išmoko iš savo brolio Antano, o kai Antanas 1905 metais išvyko į JAV, Jonas liko vargoninku brolio vietoje ir visą amžių tose pareigose išbuvo. Apie vargoninką Joną Pocių daugiau žinių yra pateikęs Vladas Baltrušaitis. Toliau čia — jo žodžiai.

Jonas Pocius ilgą eilę metų buvo tas asmuo, apie kurį sukosi ano meto Jurbarko muzikinis gyvenimas. Žinojai ir matei jį daug kur aptenkantį. Bažnyčioje kasdienines pamaldas atgrojęs, jis skuba į gimnazijos pamokas, paskui vėl į bažnyčios vakarines pamaldas, dar vakare skambinti negarsiniam tada kino filmui. O bažnytinio choro repeticijos… O gimnazijos ir kitokie vaidinimai bei kiti kultūriniai parengimai, kuriuose jam dažnai tekdavo akomponiatoriaus pareigos… Lietuvoje ir vėliau ne visur galėjai rasti stipresnių muzikantų, o anais, 1918 – 1925 metais ir dar vėliau, juo sunkiau buvo.

Jonas Pocius visais savo darbo laikais turėjo puikų parapijos chorą, o ypač tuomet, kai dar jis pats dėstė muzikos teoriją Jurbarko gimnazijoje. Ano meto moksleivių tarpe buvo ir kovose dalyvavusių savanorių, buvo ir šiaipjau paūgėjusių, buvo iš ko ir pasirinkti…

Ir praleido Pocius to puikaus jaunimo! O ne tik Jurbarko gimnazijos moksleiviai buvo jo žinioje, bet ir iš artimesnių kaimų jaunimas j repeticijas suplaukdavo. Po repeticijų, dažnai darganotais rudens orais, šlapiais keliais ir takais grįždami namo, dar ne kartą ir sutartinę užtraukdavo… tada gi automobiliais nevažinėta, o arkliai po dienos darbų ūkyje būdavo pavargę, tad jaunimas ir vyresnieji choro nariai po 5-6 kilometrus eidavo pėsti į repeticijas, kurios tegalėjo būti atliktos tik po dienos darbų ūkyje. Pažinau vieną jauną ūkininką iš mano gimtojo Žindaičių kaimo, Antaną Kimutį, kuris po dienos darbo ūkyje eidavo į repeticijas į Jurbarką net 11 km. Ar galima būtų palyginti šių dienų jaunimą?..

Ogi ir Jonas Pocius… Koks buvo jo kelias j muzikos pasaulį? Jis daug ko išmoko iš savo brolio Antano Pociaus.

Savo laiku abu broliai, susirašinėdami su Varšuvos konservatorija, mokėsi muzikos harmonijos, iš to jau galima spręsti, koks troškulys juodu kamavo įsigyti kiek galima daugiau muzikos žinių. Be to, Jonas Pocius savo namelyje ant Nemuno kranto turėjo prie savo pianino įsitaisęs vargonų pedalus — visiškai tikrą Vargonų pedalų imitaciją. Žinoma, jie neišduodavo jokio garso, bet jis, skambindamas pianinu, atitinkamą gaidą spausdavo kojom pedalą ir tokiu būdu įprato vargonų pedalus valdyti. Tiesa, jis galėjo nueiti ir į bažnyčią ir ten pasinaudoti vargonais, bet vargonai buvo ne elektros motoro varomi, o „špitolninkų“ kojomis minami, didžiulėmis dumplėmis pučiami. Ir tie špitolninkai, atidirbę rytinių pamaldų ar kurių iškilmių laiką, eidavo kitų darbų dirbti, tada vargonai tylėjo. Dėl to Pocius savo namuose įsitaisė kad ir bebalsius pedalus. Ir čia jis negalėjo girdėti, kad kurį pedalą neteisingai paspaudė, reikėjo akimis patikrinti. Bet jis ir taip įprato pedalus valdyti.

Pro Jono Pociaus akis praėjo daugybė Jurbarko ir artimų apylinkių gražiabalsio jaunimo. Kas juos besuskaitys! Vieni kilo į dainavimo meno aukštumas, kiti tapo puikiais instrumentalistais, dar kiti, kad ir gerus balsus turėdami, pasuko kitais, su muzikos menu nieko bendro neturinčiais keliais. Kas bežino, kas čia lėmė pasisekimą — ar atsitiktinumas, ar tokios gamtos sąlygos, ar Jono Pociaus mokėjimas įskelti tą menišką kibirkštį ir uždegti negęstąnčią meilę muzikos menui. Mes jį mylėjome kaip mokytoją, kaip tėvą, kaip vyresnįjį draugą, tik amžium vyresnį. Jis mokėjo patraukti, jis mokėjo užkrėsti ir sužavėti meile muzikai, per jį gi Jurbarkas atidavė išskirtinę duoklę muzikos menui ir teatrui. Pakanka paminėti tik tris brolius Sodeikas: Antaną, Stasį ir Stepą. Iš instrumentalistų minėti labiausiai Kauno Valstybinėje Konservatorijoje pasižymėjusius ir geriausiai tą Konservatoriją baigusius — Benediktą Vasiliauską ir Vitą Žilių. Dainininkų eilėje stojasi vadinamos mažosios scenos dainininkai Antanas Šabaniauskas, vienas iš žinomiausių ir daugiausia anuo metu įdainavęs šokių muzikos į plokšteles. Be to, jis dainavo dar ir Valstybinės Operos chore, kartu su juo Operos chore dainavo dar Abromavičius, Ramonaitis, Juozas Šimanskis. Visi jie buvo daugiau ar mažiau J. Pociaus mokiniai. O kiek dar tokių, kurie galėjo būti dainininkai — solistai, kaip antai Jurgis Šlyteris, Dominikas Mačiulis, Petras Balšaitis. Bolius Golubas. Leonas Sviderskis, Viktoras Zdanavičius ir kt.

Ogi Jono Pociaus choras susidėjo ne vien tik iš ypatingai geros balsinės medžiagos dainininkų, bet tenka pripažinti, kad balso vidurkis buvo ganą aukšto lygio. Dėl to visai nenuostabu, kad Jono Pociaus vadovaujamas Jurbarko parapijos choras ano meto Dainų šventėse laimėjo 1-mą vietą Šiauliuose ir antrą kartą 1-mą vietą Kaune. Nors to meto suruoštos dainų šventės nebuvo tokio aukšto meninio lygio, bet vis dėlto Pociaus vadovaujamas choras pripažintas geriausiu ir balso ir interpretacijos atžvilgiu, o tai jau yra choro vadovo nuopelnas.

Prisimenu ir kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko man jau Kauno konservatorijoje pasakytus žodžius apie Joną Pocių, kai sužinojo, kad esu iš Jurbarko. Paklausė, ar tik ne Jurbarke esąs vargoninkas Pocius? O kai patvirtinau, kad taip. tai Kačanauskas pasakė, jog Pocius esąs labai talentingas muzikas, labai gero muzikinio skonio ir didelių interpretacinių gabumų. Kačanauskas prisimenąs, kad Pociaus vadovaujamas Jurbarko parapijos choras, ar tik ne 1927-tais metais Dainų šventėje Kaune laimėjęs 1-mą vietą. Man tai buvo malonu išgirsti, nes pirmąsias fortepijono pamokas ir aš pradėjau pas Pocių. Tuos Kačanausko žodžius, kai atostogų parvykau j Jurbarką, su dideliu malonumu Pociui perdaviau. Ir pamačiau jo sudrėkusias akis. Susijaudino. Supratau, kad jam tai buvo labai miela girdėti, kad toks Kauno konservatorijos profesorius Kačanauskas jį prisimena. Jonas Pocius buvo kuklus žmogus, ta moralinė parama jį guodė ir stiprino jo paprastoje kasdienybėje.

Vasaros atostogų metu daug kas jurbarkiškių sugrįždavome į Jurbarką. Per Šv. Petro ar Šv. Roko atlaidus sulipdavome į viršų į choro patalpą pagiedoti. Pocius tuojau ištraukdavo kartais prieš metus giedotų arba ir negiedotų giesmių gaidas, ir padalindavo mums.

Pociaus vadovauto choro giesmių repertuaras būdavo gana įvairus, pasitaikydavo sudėtingų ir sunkių giesmių. Net ir toks Benediktas Vasiliauskas, kurį mes Kauno konservatorijoje „iš lapo“ gaidų skaitymo „vunderkindu“ laikėme, kartais ir labai kaktą suraukdavo ir įsitempdavo, kad „neprašautų“ kur nors „pro šalį“. Jokį sudėtingą dalyką sugiedojus, Pocius su blizgančia akyse ašara sakydavo: „Dabar tai šį dalyką galima visiems metams padėti, kol vėl jūs visi susivažiuosite.“

Deja, neilgai teko Pociui, nors ir retomis progomis, patalkininkauti. Laikai pasikeitė, ir visi atsilankymai į Jurbarką nutrūko. 1944 metais, karo frontui iš rytų artėjant, teko palikti Vilnių ir apie porą mėnesių pagyventi Jurbarke. Ne tos jau buvo nuotaikos.

Joną Pocių paskutinį kartą mačiau. Pora arklių tempiamu vežimu abu su žmona traukėsi į vakarus. Aplinkui poškėjo šūviai, sprogimai, liepsnojo gaisrai. Tai buvo spalio 8 diena.

1949 metais spalio mėnesį atsiradau Amerikoje. Apsigyvenęs Čikagoje tuoj pat susiradau Šv. Jurgio parapijoje vargoninkavusį Jono Pociaus brolį Antaną Pocių. Nebuvome pažįstami, bet jaučiau pareigą savo mokytojo brolį aplankyti ir paskutinį pasimatymo žvilgsnį jam perduoti. A. Pocius, mane nuoširdžiai priėmęs, pasisakė, kad karo frontas Jono kelionę nukirtęs, ir buvęs grąžintas į Lietuvą, o dabar jau turįs žinių, kad esąs miręs.

Taip liūdnai baigė savo gyvenimą didelis žmogus, didelio kultūrinio darbo vagą išvaręs Jonas Pocius. Ar daug kas jį vertino ir guodė gyvą? Ar kas jam gražų žodį pasakė ir paminklą pastatė mirusiam? O to jis net ir labai buvo užsitarnavęs — mūsų ilgametis Jurbarko parapijos vargoninkas Jonas Pocius.

Vladas Baltrušaitis

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas


*