Mūsų Jurbarkas. Kultūrinė apžvalga. 100-106 p.

KULTŪRINÉ APŽVALGA

BENDROJI APŽVALGA

Jeigu keliais žodžiais tariant, kultūra yra žmogaus fizinių ir dvasinių pastangų vaisius, tai, šią temą kiek plačiau svarstydami, turėtume labai toli grįžti atgal į lietuvių tautos praeitį, į tolimus amžius, pasiekiamus tik archeologijai ir kalbotyrai. O čia gana bus trumpai peržvelgta tiek Jurbarko ir jo apylinkių gyvenimo, kiek leidžia istoriniai raštai ir mūsų pačių žinios. Jau geografinę ir istorinę apžvalgą rašant, neišvengiamai paminėtos ir kai kurios kultūrinės apraiškos, šiame skyriuje mums rūpės atskirai peržiūrėti įvairias kultūros reiškimosi sritis.

Tautinis ir kultūrinis lietuvių susipratimas, manykime, bus jau buvęs besiskleidžiąs seniai praėjusiais amžiais, kai gyvi buvo kriviai ir vaidilos, kai tautai ar jos daliai vadovavo bendruomenių vadai ir kunigaikščiai.

Tautai gyvai esant, kiekviena auštanti diena žadino rūpintis ir veikti, kad būtų kasdienės duonos, drabužio ir kitų reikmenų, kad būtų išvengta užpuolimų ir nelaimių, kad pagerėtų įrankiai ir ginklai, kad bendruomenėje ir visoje tautoje būtų sutikimas ir vienybė, o kad ir visiems gyvenimas būtų pakeliamas ir malonus, taigi neužmirštini ir žmogaus dvasios troškimai. Taip iš dienos į dieną, iš metų į metus, iš amžių į amžius žengė tauta į ateitį, kūrė ir ugdė savo kultūrą, kol ir mes su ja susipažinom ir tapome jos tolimesnės raidos sąmoningais ar nesąmoningais dalininkais.

*

Pažvelgus į jurbarkiškių tautinį ir visuomeninį gyvenimą, tenka pasakyti, kad bent nuo pat istorinių įvykių pradžios, nuo pat parapijos (XV amž.) įsikūrimo ir parapinės mokyklos (1557) įsteigimo jurbarkiškiai švietėsi ir vis daugiau sąmonėdami žengė į ateitį.

Bažnyčia ir mokykla tada ir buvo tie didieji veiksniai, kurie savo įtaką skleidė į plačią apylinkę. Patarlė sako: žuvis ieško kur giliau, žmogus — kur geriau. O gerovės siekiant, tenka ir priemonių ieškoti, nes gerovė pati neateina. Bažnyčia per kunigus visais laikais patarinėjo žmonėms, mokykla švietė ir sąmonino nuo mažo vaiko.

Visoje Lietuvoje tada jau buvo parapinių mokyklų, o vėliau kai kur ėmė rastis ir aukštesnių: Vilniuje 1570 metais kolegija, kuri 1579 metais iškilo į akademiją, ir Raseinių apskrityje, galima sakyti, Jurbarko pašonėje Kražiuose. 1616 m. įkurta kolegija. Toliau ir daugiau buvo kolegijų Lietuvoje. Žinia apie jas ir šviesa iš jų sklido į visus Lietuvos kraštus.

Tiesa, mokyklos tada daugiausia tebuvo prieinamos artimiesiems ir turtingiesiems, o ir per tuos sklido didesnis visų žmonių susipratimas.

Kartais užgriūdavo Lietuvą didelės nelaimės: seniau kryžiuočių ir kalavijuočių antplūdis, nesusipratimai ir kovos su lenkais, karai su rusais ir švedais, maras ir kitos ligos — visa šalis nukentėdavo. Bet ir vėl reikėjo atsigauti ir gyventi.

Paskutinės nelaimės — Lietuvos padalinimai. Po paskutinio (1795) padalinimo Lietuva atiteko Rusijai. O Rusija nebuvo Lietuvai motina, bet žiauri pamotė. Bet ir tada. didžios priespaudos laikais, reikėjo gyventi, tauta norėjo būti gyva ir išliko gyva.

*

Menant pastangas už tautos išlikimą, tenka pasakyti, kad ir abiejuose sukilimuose, 1831 ir 1863 metais, jurbarkiškiai veiksmingai reiškėsi. Nebuvo pasyvūs ir 1905 metais. Tuomet rusai net patrankų j Jurbarką buvo atgabenę. O čia dar nuolatos stovėjo rusų dragūnų pulkas, lyg kokia nuolatinė grėsmė visai apylinkei.

Tautinio atgimimo laikotarpiu, būtent XIX amžiaus pabaigoje ir XX-tojo pradžioje, Jurbarkas taip pat buvo svarbus punktas. Pro čia vienokiu ar kitokiu būdu buvo gabenamos Tilžėje, Mažojoje Lietuvoje, spausdinamos rusų draudžiamos lietuviškos knygos. Dalis tų knygų pasilikdavo Jurbarke ir jo apylinkėse, kitos eidavo toliau.

Jau tada pradėjo steigtis ir veikti kai kurios lietuviškos organizacijos, mieste įsteigtas kooperatyvas, kur žmonės patogiomis sąlygomis galėjo įsigyti kasdien vartojamų reikmenų.

Daugelis miesto ir kaimo gyventojų suskato mokyti savo vaikus, ir jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Jurbarko ir jo apylinkių iškilo nemažas būrys lietuvių inteligentų ar šiaipjau apsišvietusių ir tautiškai susipratusių žmonių.

Pirmasis viešas lietuviškas vakaras Jurbarke buvo suruoštas 1905 metų spalio mėnesio 20 d. Jį suruošė Skirsnemunėje vargoninkavęs Stasys Šimkus. Suvaidinta „Amerika pirtyje“.

Jurbarke savo teatrinę veiklą pradėjo čia gimęs ir augęs Konstantinas Glinskis, mokęsis Peterburge, paskui įžymus aktorius ir Kauno valstybinio dramos teatro režisierius. Per kiekvienas vasaros atostogas, parvykęs iš Peterburgo, jis suruošdavo Jurbarke vaidinimus, kurie turėjo didelį pasisekimą.

Jurbarke gimė ir iš Jurbarko iškilo solistai broliai Sodeikos: Antanas, Stasys ir Stepas. Žindaičiuose gimęs, Jurbarke brendo solistas Vladas Baltrušaitis. Iš Jurbarko kilę, Jurbarke ilgai vargoninkais buvę du broliai Pociai, Antanas ir Jonas, ypač pastarasis daug Jurbarko ir apylinkių jaunimo palenkė į dainos meną.

Šia proga tenka pridurti, kad jurbarkiškiai, bendrai paėmus, geri dainininkai, meniškos sielos žmonės. Čia visada buvo ne tik gerų balsų, bet ir pamėgimo dainuoti, daina visada mylėta: šienapiūtės, rugiapiūtės, linaminiai su pabaigtuvėmis ir kitos progos vis skambėdavo dainomis.

Jurbarkiškiai turi būdingą savo dainą — „Pjau broliukai žalio lanko baltus dobilėlius“.

Didelės būdavo jurbarkiškių šienapiūtės: Nemuno lankos plačių plačiausios, gausios Mituvos ir Antvardės bei kitų upių ir upelių, o kur dar derlingi laukų dobilai ir javai!… Talkos, pabaigtuvės, vestuvės — geriausi susitelkimai dainai.

Geras ir plačiau jau žinomas buvo Jurbarko katalikų bažnyčios choras, Jono Pociaus vadovaujamas. Apie tai dar bus toliau.

Nepriklausomybės metais, įvykdžius žemės reformą (1922), Jurbarkas prasiplėtė į šiaurę, į kalną, ir su visu Jurbarko senamiesčiu užėmė didelį žemės plotą. Naujamiestis patogiai išplanuotas, jame sparčiai kūrėsi gyventojai. Čia trikampyje, tarp Klišių ir Bravaro kelių, paskui virtusių gatvėmis, užveistas jaunas parkas. To parko pietiniame kampe 1930 metais pastatytas Vytauto Didžiojo garbei skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas — Vytauto Didžiojo biustas.

Tenka čia pridurti, kad Jurbarko miestas, besiplėsdamas į šiaurę, neatsižvelgė į senąją savo tradiciją: iš slėnio pasikėlė į kalną. O slėnys tęsiasi j vakarus, kur ten pat už Mituvos jau klestėjo patogus pušynas parkui, pietų krašte — Nemuno kalnelis su plačia padaira j Nemuno slėnį ir pietinius jo šlaitus. Slėnyje ir žemė — priesmėlis su žvirgždu, o kalne, dabartiniame naujamiestyje, — priemolis, kviečių dirva.

*

Nepriklausomybės metais Jurbarke veikė 4 pradinės mokyklos (dvi lietuvių su 7 mokytojais ir dvi žydų su 4 mokytojais), valstybinė gimnazija, kurioje mokėsi per 300 mokinių, žydų gimnazija (vėliau neišsilaikiusi); skulptoriaus Vinco Grybo ateljė ir paminklų dirbtuvė; amatų mokykla; žemės ūkio mokykla; kukli dailių ir skambių kanklių bei meniškų lietuviškų kryžių Pranciškaus Puišio dirbtuvėlė; vargdienių seserų prižiūrima našlaičių vaikų prieglauda, širdiečių seserų globojamas vaikų darželis; senelių prieglauda, plaučių ligų ligoninė su savo gydytojų ir gailestingųjų seserų personalu; du gydytojai mieste, dvi vaistinės, dvi dantų gydytojos, akušerė, veterinarijos gydytojas, agronomas, miškų urėdija, miesto ir valsčiaus savivaldybės, paštas, notariatas, taikos teismas, teismo tardytojas, policijos nuovada, muitinė, kooperatyvas, kinoteatras, daug įvairių krautuvių, Lietuvos banko skyrius, Ūkio banko skyrius, smulkaus kredito draugija, žydų bankas, elektros stotis su lentpjūve ir malūnu, baldų dirbtuvė, garlaivių taisymo dirbtuvė, mezgykla, dvi vilnų karšyklos, kelios kepyklos, keli restoranai, autobusų stotis, už miesto ribų skerdykla, panemunėje garlaivių prieplauka (navigacijos metu).

*

Jurbarke aktyviai reiškėsi įvairios organizacijos, kaip, antai, skautai, ateitininkai, šauliai, jaunalietuviai, pavasarininkai ir kt. Minėtina, kad miškų urėdija buvo už miesto prie gražaus Smukučių šilelio. Seniau ji buvo Pašventyje, už 9 km nuo Jurbarko.

Už miesto ties Bišpiliu, prie dešiniojo Imsrės kranto, yra gerai įruošta plaučių ligų ligoninė, kurioje nuolat darbavosi du gydytojai, kelios gailestingosios seserys ir slaugės. Ši ligoninė iš visų pusių buvo apsodinta jaunomis pušelėmis, kurios paskutiniais metais jau suaugo į pavėsingą miškelį.

Toliau atskirais straipsniais bus minimos bažnyčios, gimnazija ir kiti kultūros dalykai.

Ar Jurbarko miestas pasižymėjo kokia ypatinga statyba, kokia architektūrine pažiba? Nelengva atsakyti. Kas buvo senų senovėje, nežinia, o dabar gyvenančių žmonių atminime maža kas tėra likę.

Jurbarko miesto namai visais laikais, atrodo, daugiausia buvo mediniai, dėl to, kiek žinoma, keliais atvejais naikino juos gaisrai. Paskutinis didelis gaisras, kaip jau minėta, buvo 1940 metais.

Tačiau ir po to gaisro dar buvo išlikusi senoji žydų sinagoga, lietuvių meistrų statyta bene XVIII amžiuje. Šios sinagogos architektūra domėjosi vilniškis dailininkas M. E. Andrioli, dail. K. Šimonis ir kiti. Ji vokiečių sunaikinta karo metu. Apie ją dar bus toliau.

Pravažiuojančių dailininkų ir meno mėgėjų dėmesį atkreipdavo ir katalikų bažnyčios tvoros varteliai su kryžiumi viršuje.

Stilingi buvo kunig. Vasilčikovo rūmai parke prie Mituvos. Jų sveikų paveikslų neišliko arba nežinoma. Rūmai sudegė 1915 m. per karą, kai rusų ir vokiečių kareiviai varžėsi už Jurbarką.

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas


*