Skirsnemunė
Skirsnemunės miestelis ištįsęs dešiniajame Nemuno krante, plačiame ir ilgame slėnyje, už 10 km nuo Jurbarko į rytus. 1940 metais buvo apie 800 gyventojų. Miestelis iš pat senų senovės plėtėsi ir augo slėnyje, tik naujai šio amžiaus pradžioje pastatyta R. katalikų bažnyčia ir dar keli namai ant kalno, kiti įkalnėje.
Nepriklausomybės metais Skirsnemunėje buvo pradžios mokykla, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, pieninė, smulkaus kredito draugija, paštas, policijos punktas, kelios krautuvės, restoranas, elektros jėgainė, keli įvairių sričių amatininkai.
Į vakarų pusę einant nuo miestelio vidurio, po dirbamu žemės sluoksniu aptiktas didžiulis klodas kreidos klinties, tinkamos cemento gamybai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo suprojektuotas ir jau pradėtas statyti cemento fabrikas. Statybą sutrukdė karas ir abi okupacijos.
Istorija rodo, kad Skirsnemunės praeitis labai sena, gal kaip ir Jurbarko. Pirmiausiai pritinka atsižvelgti į Skirsnemunės slėnį. Padavimas sako, kad kadaise Nemunas žemiau Šilinės [Kauno – Jurbarko ir Raseinių – Gelgaudiškio kryžkelė dešiniajame jNemuno krante] skyrėsi į dvi šakas, tarp tų dviejų šakų buvusi labai didelė sala, kuri tęsėsi į vakarus daugiau kaip 5 km. Saloje žėlusi derlinga pieva su lau-r kiniais vikiais. Tačiau ilgainiui smarkūs pavasario potvyniai smėliu užnešė salos pievą ir net užpylė dešiniąją Nemuno šaką, pasiliko tiktai kairioji, priartėjusi prie Narkūnų piliakalnio [Apie Narkūnų piliakalnį dar toliau] ir tiktai prie Antkalniškių vėl atsimušusi į aukštą Nemuno krantą, į Molynės kalną, už 6 km nuo Jurbarko. Šiauriniame Skirsnemunės slėnio pakraštyje pagal kalną ir dabar dar žymu ilgas įdubimas, tik vasarą teišdžiustąs. Taigi manoma, kad toje buvusioje didžiulėje saloje ir pradėjusi kurtis Skirsnemunė.
Nuo XIII amžiaus vidurio Jurbarko ir Skirsnemunės sritys dažnai buvo puolamos ir grobiamos vokiečių kryžiuočių. Jurbarke (1259) įsistiprinę, kryžiuočiai smerkės vis gilyn į Lietuvą, panemunėmis tolyn į rytus. 1313 metais jie kitapus Nemuno, priešais Skirsnemunę, pasistatė pilį, vadinamą Krisnemunę — Kristmėmelį — Christmemel [Skirsnemunės vardas paaiškintas toliau].
Tuo laiku lietuviai dešiniajame Nemuno krante turėjo Besinos pilį, kur rusų okupacijos laikais buvo vadinamas Zamkus, o Nepriklausomybės metais kunigų saleziečių valdomas ir pavadintas Vytėnais [LE XXXIV t.. 403 psl.], už 17 km į rytus nuo Jurbarko. Po užtrukusių kovų kryžiuočių pilis Krisnemunė — Christmemel’is buvo lietuvių nugalėta. ,
Kryžiuočiai ir po to dar puldinėjo Jurbarko ir Skirsnemunės sritis, kol nebuvo po Žalgirio galutinai parblokšti.
Ar buvo Skirsnemunėje pilis — lietuvių ar kryžiuočių? Aiškios žinios nėra. Tarp Šilinės kryžkelės ir Skirsnemunės miestelio yra minimas senkapis. Čia smėlynas, sausa vieta. Iš vienos pusės Nemunas su gausiu savo vandeniu, iš kitos (šiaurės) pusės senovėje bus buvusi didelė giria. Visai įmanoma, kad tame smėlėtame klonyje galėjo kurtis, gyventi ir laidotis pirmieji tos vietos gyventojai.
Prie Žvyrių kaimo, ties evangelikų bažnyčia, matyti žymiai pakilusi vieta, sako — pilaitė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą netoli tos vietos Nemuno vanduo išgriovęs krantą ir žmonių kaulų. Jų fotografija buvusi nusiųsta proistorikui Petrui Tarasenkai.
Kita vadinama pilaitė ar kaukakalnis buvo tarp senosios katalikų bažnyčios (slėnyje) ir Žvyrių evangelikų bažnyčios. Čia buvę daug akmenų. Tas nemažas plotas žemės priklausė ūkininkams Greičiui ir Vabalui, kuriuodu atidavė ją kapams praplėsti ir miestiečių sodyboms. Pro tą vietą iš pietų pusės ėjo kelias, šalia kelio šiaurės pusėje buvo didelė smėlio kopa, pamažu begriūvanti į pietų pusę.
Aukščiau minėta, kad Skirsnemunės miestelis yra įsikūręs plačiame ir ilgame panemunės slėnyje, gal buvusioje kadaise diždžiulėje saloje. Per tą slėnį iš viršaus (iš šiaurės) teka tik tai maži intakėliai, nėra prie jų kokių pakilusių kalvų nei kalnelių, nenumanu. kad prie jų būtų galėjusi būti pilis.
Kaip jau aukščiau sakyta, stipri lietuvių pilis buvus Bisena. dabartiniai Vytėnai už 7 km nuo Skirsnemunės į rytus. Už 3 – 4 km į vakarus nuo Skirsnemunės yra Antkalniškių piliakalnis. Beveik priešais Skirsnemunę už Nemuno, kur dabar Narkūnų piliakalnis, buvo kryžiuočių pilis Christmemel (1313). Kryžiuočiai iš vakarų dažnai panemunėmis puldinėdavo lietuvių žemes ir pilis, be abejo, siaubdavo jie ir Skirsnemunės vietovę. Iš Christmemelio jie tikėjosi abypusiai Nemuno pasistūmėti dar toliau j rytus.
Bet pastojo jiems kelią lietuvių Bisena (Vytėnai). Iš Dusburgo kronikos žinoma, kad Lietuvos Did. Kunigaikštis Vytenis 1315 m. rugsėjo mėnesį suruošė žygį prieš Christmemelį. Vytenis turėjęs sutelkęs vyrus iš visos savo karalystės. 17 dienų smarkiai puolęs pilį iš visų pusių su dviem mašinomis ir daugybe šaulių. Kryžiuočiai, pajutę didelį pavojų, sudeginę net savo pilies priešpilį. Bet susilaukę ir pagalbos: 10 brolių ir 150 vyrų iš Sambijos atvykę laivais. Ir čia lietuviai sumaniai užėmę visus kelius, ir tų atvykėlių prie pilies neprileidę, jie turėję pasilikti laivuose, o ir čia juos lietuviai smarkiai puolę. Per tuos puolimus daug netikėlių (suprask — lietuvių) žuvę, o kryžiuočių pusėje tik 18 vyrų sužeistų tebuvę. Tačiau Vytenis su savo kariuomene po 17 dienų apgulimo turėjęs pasitraukti, nes sužinojęs, kad Christmemeliui į pagalbą ateinąs magistras su didelėmis pajėgomis.
1324 m. vasarą LDK Gediminas nelauktai apsupo Christmemelį ir susikovė su kryžiuočiais. Po to kryžiuočiai toje pilyje jau neišsilaikė ir 1328 metais vasarą visai iš jos išsidangino.
„Dusburgo ir Sambijos kanauninko kronikose pažymėta, kad Prūsijos magistras Verneris von Orselnas 1328 metais įsakęs Skirsnemunės (Christmemelio) pilį sudeginti. Ta proga Skirsnemunės pilyje buvusios iškeltos didelės vaišės, į kurias buvę pakviesta ir daug lietuvių diduomenės. Žiaurusis magistras įsakęs klastingai pilį sudeginti su visais svečiais. Kronikininkas Vigandas von Marburgas savo „Prūsijos naujojoje kronikoje“ rašo, kad tas žiaurusis magistras Verneris von Orselnas vėliau buvęs Marienburgo koplyčios vartų angoje nužudytas buvusio Skirsnemunės (Christmemelio) pilies įguloje riterio Johanno von Nendorfo.“ (A. Nezabitauskas. „Šviesa“.)
Minėtoji kronika rašo, kad „buvę pakviesta daug lietuvių diduomenės“. Kyla klausimas, iš kur jos galėjo būti daug? Sūduva tada retai tebuvo apgyventa didelių girių protarpiuose, o žemaičiai ir kiti lietuviai negalėjo būti greiti pas kryžiuočius j vaišes, nebent kas iš jų būtų buvę kviečiami tartis dėl paliaubų ir panašiai.
*
1431 metų birželio 19 d. LDK Švitrigaila, kai kovojo su lenkais už Lietuvos sostą, Skirsnemunėje sudarė su kryžiuočiais karinę sutartį. Vadinamoji Krisnemunės — Kristmėmelio — Christmemelio kryžiuočių pilis 1328 metais jau buvo sudeginta ir apleista, tai Švitrigailos sutartis galėjo būti sudaryta jau dabartinėje Skirsnemunėje, tikriausiai gal seniūnijos dvare.
Anais laikais, po Vytauto Didžiojo, Skirsnemunės miestelis ir prie miestelio nepriklausiusi seniūnija priskirta prie Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvarų. Iš pradžios Skirsnemunė kurį laiką buvo atiduota valdyti Žemaičių seniūnui, vėliau LDK pavesdavo ją valdyti didikams. Iš 1526 metų yra žinia, kad Skirsnemunę valdė Jonas Skapas. Kai jis didino mokesčius, skirsnemuniškiai skundėsi karaliui Žygimantui Senajam, kuris uždraudė naujus mokesčius imti ir didinti jau nustatytus; ir uždraudė miestiečius imti į darbus, o paimtuosius paleisti.
1537 m. Skirsnemunės miestelį ir seniūniją valdė karaliaus sekretorius Povilas Naruševičius. Miestelis tada nors ir nedidelis buvo, bet jau tapęs gyvu prekybiniu punktu. Jame 1537 – 38 metais laikėsi 17 smuklių (iš jų viena midaus). Miestelis turėjo mokėti 6 kapas grašių sidabrinės mokesčio.
1561 m. Skirsnemunės laikytojas buvo LD Kunigaikštijos taurininkas Motiejus Petkevičius. Nuo 1571 m. seniūniją valdė Vilniaus pilininkas ir vėliau Vilniaus vyskupas Mikalojus Stp. Pacas. 1612 m. Skirsnemunę laikė Kristupas Šemeta.
1699 m. karalius nustatė Skirsnemunės miesteliui mokesčio 20 kapų grašių.
1771 m. Skirsnemunės valdytojas buvo Medekšas ir mokėjo 1099 auksinus kvortos mokesčio.
Iš 1778 metų inventoriaus sąrašo matyti, kad Skirsnemunės seniūniją sudarė dvaras, miestelis ir 5 kaimai. Skirsnemunės seniūnijai priklausė šie kaimai: Antkalniškiai su 24 ūkininkais (17 iš jų turėjo po valaką žemės), Rotuliai su 18 ūkininkų, Pavidoniai su 8 ūkin., Paežeriai (Pažėrai?) su 3 ūkin. Skirsnemunės ūkininkai nevadinami baudžiauninkais, jų darbo prievolės dvarui nėra nurodytos.
Skirsnemunės miestelyje tada buvo 39 ūkininkai, turėję po valaką žemės. Čyžę [Čyžė, činšas — terminas, atėjęs iš lotynų kalbos — census. Cyžė šioje vietoje reiškia atlyginimą už paveldimai nuomojamą žemę (kaime ar mieste). LE] jie mokėjo pagal žemės rūšį — nuo 14 iki 30 auksinų, už kelius po 16 auksinų, už pievas 3 – 12 auksinų, už liepą (tam tikrą liepinį indą) medaus po 1 auksiną. Padūmės 10 auksinų. Be to, kiekvienas duodavo dvarui po 2 vištas, po 20 kiaušinių ir po 20 saujų linų.
Padūmė — anais laikais Lietuvoje ir Lenkijoje mokestis nuo kiekvieno „dūmo” (gyvenamo namo). Padūmė iš seno buvo žinoma L.D. Kunigaikštijos pietinėse žemėse, kur vietininkai nuo kiekvieno rūkstančio namo („dūmo“) ar kiemo, šalia kitų reikalaujamų prievolių, rinkdavo iš valstiečių padūmę. Nuo 1629 metų padūmė įvesta visoje Lietuvoje ir Lenkijoje. LE.
Auksinas — senoji Lietuvos ir Lenkijos moneta. Pradžioje auksinas turėjo 14 grašių (skatikų), vėliau 30 grašių. Ir Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metu buvo popieriniai auksinai iš 100 skatikų. Tie auksinai išsilaikė ligi 1922 m., kada buvo įvestas litas iš 100 centų. LE.
Miestiečių, gyvenusių prie aikštės, buvo 13. Už namus ir daržus jie mokėjo nuo 6 iki 30 auksinų mokesčių. Miestiečių tarpe buvo prancūzas daktaras, buvo kailius (kailiadirbys), kubilius. stalius, audėjas, kalvis. Kailius mokėjo 30 auksinų mokesčio, kubilius ir kalvis po 12 auks., daktaras — 11, audėjas — 6 auksinus.
*
Karalius Stanislovas Augustas 1792 metais suteikė Skirs¬nemunei miesto teises ir leido turėti herbą, vaizduojantį kardą, sukryžiuotą su laurų šakele. Kardas sidabrinis, jo rankena ir laurų šakelė auksinės, o herbo dugnas mėlynos spalvos. (LE)
Skirsnemunės katalikų Šv. Jurgio bažnyčia statyta karaliaus į Vladislovo Vazos 1595 – 1648 metų tarpe. Pagal vysk. M. Valančiaus raštus, 1636 m. didikas Andrius Oziemblauskis jau esančiai Skirsnemunės bažnyčiai užrašė 6 valakus žemės, o vysk. J.Tiškevičius suteikė jai parapijos teises. (Priklausė ji Virbalio dekanatui.) Bažnyčia buvo medinė.
1841 metais prie Skirsnemunės bažnyčios gyveno du kunigai. Parapiečių buvo 3102. Beneficijos 8 valakai žemės.
Vysk. M. Valančiaus laikais Skirsnemunės parapijoje greit plito blaivybė. Ją skleidė klebonas Baracevičius. 1858 m. į Skirsnemunę buvo atvykęs pats vysk. M. Valančius ir savo pamoksle pareiškė padėką už blaivybę.
1861 m. per Šv. Roką buvo surengta iš Skirsnemunės į Jurbarką procesija, kurioje dalyvavo per 2000 žmonių. Rusų valdžia paskui už tą procesiją apkaltino Kunigą Stankevičių ir jį suėmė.
Nauja mūrinė, gotikos stiliaus, Šv. Jurgio vardo bažnyčią statyta 1900 metais parapiečių lėšomis, rūpinantis klebonui K.Žekevičiui. Vysk. Pr. Karevičiaus pakonsekruota 1919 m.
Prieš II pasaulinį karą klebonu Skirsnemunėje buvo кип. V. Semenavičius, kuris 1935 – 37 m. bažnyčią atnaujino ir buvo pradėjęs leisti parapijos mėnesinį laikraštį „Mūsų Parapiją“ (redagavo kun. J. Kazlauskas). Po kun. V. Semenavičiaus klebonu Skirsnemunėje buvo kun. Vincas Byla. 1939 m. Skirsnemunės parapija turėjo 5204 parapiečius.
Senovėje nuo Skirsnemunės miestelio į šiaurę ir į vasaros vakarus tęsėsi didelės girios. Iš 1788 metų Skirsnemunės seniūnijos dvaro inventoriaus sąrašo tepaminėti tiktai Antkalniškių, Rotulių, Pavidonių ir Paežerio kaimai. Antkalniškiai ir Rotuliai ir šiais laikais tebėra prie Nemuno, tik neatpažįstami Pavidoniai ir Paežeriai.
1559 metų Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos girių aprašyme minima ir Skirsnemunės giria, kuri plitusi abypus Nemuno. Tada Skirsnemunės giriose nebuvę gyvenviečių, negyvenę net ir žvėrių sekėjų. Apie Skirsnemunės dvarą ir miestą, tarp Nemuno ir girios, tebuvusi išdirbta neplati pusmylio juosta. Tą dirbamą žemę naudoję tos vietos gyventojai. Nuo Skirsnemunės j vakarus buvę Jurbarko žemininko Jono Ulano laukai ir giria. Tuose Jono Ulano laukuose XVI amžiuje tebuvę keletas gyventojų. Iš to aiškėja, kad ir Skirsnemunės seniūnija tada nedaug teturėjo gyventojų.
Į šiaurę nuo Skirsnemunės miestelio ir Žvyrių kaimo buvo Gilbalių kaimas. Iš Gilbalių tekėjo mažas upelis — Intakas. Senieji pasakojo, kad iš medžių nuo Intako krantų buvusi pastatyta pirmoji Skirsnemunės bažnyčia. Vėliau čia gilios balos išdžiūvo, ir Gilbaliai gavo naują vardą — Naukaimio.
Į šiaurę nuo Gilbalių eina Girvalakiai ir Naubariškiai, o už jų trejos Skirsnemunės gyventojų bendros ganyklos, vadinamos žydganyklės.
1853 metais žinoma parapijos mokykla su 32 vaikais.
Vėliau čia ir rusų įsteigta mokykla. O nauja dviejų komplektų mokykla pastatyta apie 1910 metus. Nuo tada buvo ir du mokytojai: Muzičvenka ir jo žmona.
Nepriklausomybės laikais Skirsnemunės mokykloje yra vedėju dirbęs Benediktas Butkus, bolševikų ištremtas į Sibirą.
Skirsnemunės kaimas pirmasis Kauno gubernijoje išsikraustė į viensėdžius jau 1870 metais, o Skirsnemunės kaimynystėje — dar keli kaimai: Antkalniškiai 1872, Dainiai (pajurbarkyje) 1875, Rotuliai 1880.
Pažymėtina, kad XIX amžiaus pabaigoje jau beveik visi Jurbarko valsčiaus kaimai išėjo į viensėdžius.
Iš Skirsnemunės parapijos yra kilę šviesių ir pasižymėjusių žmonių: poetas Jurgis Baltrušaitis (iš Paantvardžio kaimo), prof. dr. Izidorius Tamošaitis (Antkalniškių km.), gydyt. Zigmas Sabataitis (Skirsnemunės m-lio), kun. dr. Jonas Puišys (Antkalniškių km.), mokyt. Monika Galbuogytė-Sabataitienė ir mokyt. Stasys Galbuogis (Naubariskių km.), kun. Antanas Petraitis (Naubariškių km.), mokyt. Pranė Janušaitytė-Butkuvienė, mokyt. Benediktas Butkus ir mokyt. Juozas Galbuogis (visi trys iš Skirsnemunės m-lio), Petras Mikutaitis (Skirsnemuniškių k).