Mūsų Jurbarkas. Smukučių kaimas. 73-76 p.

Smukučių kaimas

Prasideda už 4 km nuo Jurbarko miesto, einant j žiemos vakarus, už antrojo (vakarinio) Mituvos vingio. Kaimo sodybos senovėje buvo ant aukšto dešiniojo Mituvos kranto. Viensėdžiais vieni ūkininkai apsigyveno ten pat aukštumoje, dešinėje Mituvos pusėje, kiti nusikėlė į slėnį, prasidedantį nuo to antrojo Mituvos vingio ir besitęsiantį toliau į vakarus.

Pro pat tą antrąjį Mituvos vingį eina kelias iš Jurbarko į Tauragę. Tas kelias už Mituvos vingio pakyla į kalnelį. Nuo to kalnelio pasižiūrėjus, atsiveria gražus reginys į Smukučių slėnį, kurį išilgai į vakarus kerta Jurbarko – Smalininkų plentas. Už plento slėnys dar plačiu ruožu baigiasi ir kyla į kalną pietų pusėje.

Abypusiai to slėnio, pietuose ir šiaurėje, auga pušynai, kurie vakarų pusėje už pusantro km sueina į daiktą ir nuo čia eina didžioji Jurbarko giria į visas tris puses.

Smukučių kaimo aukštuma su plačiu reginiu j slėnį, į pušynus, į šilelį Mituvos vingyje pateikia įdomų ir gražų reginį. Tai vadinama Smukučių Šveicarija.

Smukučiai — kurortinė vieta. Čia Mituvos vanduo maudytis nedidelis, bet prie pat — pušynai: kiekvieno ūkininko laukas kur nors atsiremia į pušyną. O tie pušynai vasarą pilni įvairių grybų, ypač baravykų.

Smukučių kaimas nedidelis: 1569 m. inventoriuje [Istorijos archyvas I, 580 psl.] tėra užrašyti 9 valakai žemės. Smukučiai nedaug tėra prasiplėtę ir mūsų laikais. Ūkininkų dirvos slėnyje pakankamai derlingos, aukštai daugiau priesmėlio, bet darbštūs ir rūpestingi ūkininkai gerai gyveno.

Smukučių kaimo vardu buvo vandeninis malūnas ties pat senosiomis Smukučių sodybomis, kur Mituva, pirmąjį (rytinį) vingį sumetus, teka į vasaros vakarus. Tuo malūnu plačiai naudojosi aplinkiniai ir net tolimesnieji ūkininkai.

Smukučiuose buvo gerų dainininkų.

Iš Smukučių kaimo buvo teisininkas, Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius ir Teisingumo ministeris Antanas Tamošaitis, teisės mokslų daktaras, 1940.VII. 12 Kačerginėje (netoli Kauno) bolševikų NKVD [Narodnyj Komissariat Vnutrennich Diel — Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas] suimtas ir gale metų Kauno kalėjime nukankintas. Jo veiklų brolį ūkininką Petrą ir Petro dukterį Eleną bolševikai ištrėmė į Sibirą. Motina iš sielvarto mirė. Ji buvo veikli draugijose ir susirinkimuose.

Iš Smukučių ir daugiau buvo ištremtų šviesių ūkininkų.

Smukučių kaimas minėtame inventoriaus sąraše lenkiškai užrašytas Užusmukowskie [Toliau žiūr. „Apie Smukučių vardą“]. Jų ribos apsakytos šitos: iš rytų pusės — Dainiai, iš pietų.-— Kalnėnai, iš vakarų — tretieji Kalnėnai, iš šiaurės — didžioji giria. Iš tų ribų aptarimo matyti, kad anie Užusmukoyskiai yra tie patys Smukučiai.

Smukučiuose tada gyveno: Juraga Zubaitis, Kasperas Jonaitis, Jurgis Barzdahis, Mačys Juknaitis, Petrikas Jokūbaitis, Petras Jurgaitis, Normantas Vaitkaitis. Buvo bent keli Jokūbaičiai, Jurgaičiai ir Jonaičiai. Visos pavardės galūnėmis -aitis. (Šiais jaikais ta galūnė -atis: Jonatis, Jurgatis…) Smukučiai tada turėjo 9 valakus prastos žemės ir mokesčius mokėjo kaip Kalnėnai. Kai kurie Kalnėnų ir Smukučių gyventojai dar naudojosi žeme tarpgiriuose ir už tą žemę, padalintą margais, atskirai mokėjo mokesčius.

Smukučiai iš senovės turėjo girios, pušyno, prie pat kaimo iš šiaurės pusės. Vadinamas Pušynaitis siekė Mituvos šlaitą, toliau į ‘ šiaurę buvo Rėtis, Gudgiris, Vanaginė, Eglynė, Lygšilis. Toliau į šiaurę ir į vakarus buvo didžioji Jurbarko giria.

Smukučių vardas

Nedaugeliui tėra žinoma, kad per Smukučių žemės plotą teka mažas upelis, Mituvos intakas Smukausis. Jis prasideda didžiosios Jurbarko girios balose, šiaurės vakarų pusėje nuo Smukučių, paskui pasukęs tiesiai j rytus, įteka j Mituvą, kur ji, atitekėdama iš rytų, staigiai pasuka į pietus, paskui vėl j rytus, sudarydama didelį vingį, vadinamą vakarinį vingį.

Smukučių laukuose Smukausis teka plačiu slėniu, pelkėta pieva, lyg durpynu. Ta pieva būdavo labai klampi, ir tik vidurvasarį tegalima būdavo pasiekti upelį sausomis kojomis. Arti žiočių ir pačiame pamituvyje buvo šaltinių versmių. Čia vanduo veržėsi iš giliau, kaikur net kunkuliuodamas. Vienoje tokių versmių grupėje, apie vieną versmės akį, susidarydavo smulkaus balto smėlio apskritimas, maždaug kaip vežimo ratas. Mėginant toje vietoje atsistoti, kojos smukdavo gilyn, bet kad versmių vanduo būdavo šaltas, tai mes, vaikai, tokio sporto nelabai mėgome.

Taigi Smukausis buvo klampus ir smukus, iš to bus kilęs upelio vardas, o pagal jį — ir Smukučiai.

Jei 1561 metų dokumente Smukučiai lenkiškai buvo pavadinti Užusmukowskie, tai lietuviškai turėjo vadintis Užusmukausiai (pagal šių laikų tarimą būtų Užsmukausiai). Taip galėjo būti vadinami gyventojai, esą už Smukausio upelio, kuris anais laikais vieniems galėjo būti nepereinamas ar sunkiai pereinamas, taigi ir tam tikra riba.

Dar tenka paminėti, kad Mituva, ateidama iš rytų, tekėjo beveik tiesiai j Smukausio slėnį, pavasario tvano metu Mituvos vanduo tą slėnį užliedavo toli į vakarus, priešinga Smukausio tėkmės linkme. Tuomet Smukausis būdavo visai nepereinamas. Čia pagal Mituvos vingį ėjo svarbus kelias (Jurbarko – Tauragės kelias), bet tilto per Smukausį nebuvo: jo būtų reikėję labai didelio, o tokio čia niekada nestatyta.

Reikia manyti, kad senų senovėje nuo Jurbarko į vakarus ištisai driekėsi girios. Pirmutinė gyvenvietė ties Jurbarku gal buvo Kalnėnai prie Nemuno su laukais, išeinančiais į šiaurę, gal iki pat Smukausio. O kas kūrėsi už Smukausio, tie jau galėjo būti vadinami Užsmūkausiai ir pagaliau Smukučiai. Tauragės apskrityje, netoli Sartininkų, yra pelkė ir kaimas Smukutė. Taigi turime panašumą į Smukausį ir Smukučius.
Vincas Remeikis