Mūsų Jurbarkas. Kalnėnų kaimas. 70-73 p.

KAI KURIE JURBARKO APYLINKIŲ KAIMAI

Pačių seniausių nežinome, gal ir nežinosime. O apčiuopiamų žinių randame jau 1561 metų spalio mėn. 12 d. Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) inventoriaus aprašyme [Istorijos archychyvas, I tomas, XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, surinko K..Jablonskis, išleistas Kaune 1934]. Tada šiame krašte dar buvo pląčios girios, plitusios nuo pat Gardino ir Virbalio ligi Jurbarko ir Tauragės girių imtinai, o taip pat ir į plotį — į rytus ir vakarus. Karalienė Bona (karaliaus Žygimanto Augusto motina), kuriai buvo užrašytas Jurbarko ir Naujosios Valios (Virbalio) kraštas, savo valdoje rūpinosi ko daugiau apgyvendinti žmonių, leisdama įmanomose gyventi vietose kirsti girią, daryti dirbamus laukus, kurti sodybas. Be abejo ir prieš jos valdymą jau pajurbarkyje ir tolimesnėse vietose buvo kaimų ir dirbamų laukų, o ji dar praplėtė.

Minėtame inventoriaus sąraše yra kai kurie ir šiais laikais žinomi kaimai. Juos čia ir paminėsime.

Kalnėnų kaimas

Prasideda už 2 km nuo Jurbarko miesto į vakarus. Senosios jų sodybos buvo ant Nemuno kalno, beveik priešais piliakalnį, dviem nelygiais pakilimais pūpsantį lankoje prie Nemuno.

XVI amžiuje Kalnėnų kaimas turėjo 15 valakų [Valakas — 30 margų arba 21,37 ha. Ir šio šimtmečio pradžioje dar kai kur ūkininkai valakus minėjo, jei kurio žemė tokį plotą atitiko] prastos žemės. Tada Kalnėnų žemė ribojosi su Jurbarko miesto valakais — iš rytų, su Nemunu — iš pietų, su pušynais — iš vakarų ir su Dainių ir Smukučių valakais — iš šiaurės. Ir už kiekvieną valaką dirbamos žemės mokėjo šitokius mokesčius: už žemę (činšo, čyžės) 8 grašius; už sodybą — 30 grašių; už žąsis, vištas, kiaušinius — 3/5 grašio; už kambarius — 2,5 gr.; už tinklus — 2 gr.; už grūstuvus (girnas) — 12 gr.; avižų atpilti — 1 birkavą [Birkava (bierka) — 10 pūdų. pūdas — 40 svarų]; už vežimą šieno — 5 gr.; už triukšmavimą — 10 gr.

Žemė tada buvo apdirbama rėžiais.

Įdomu, kad Kalnėnai mokėjo mokesčius už tinklus, taigi atrodo, kad jie, be žemės darbo, vertėsi ir žvejyba (jei ir ne visi).

Tada inventoriaus surašymo metais (1561) kalnėniškių būta 26 pavardės. Kai kurias iš jų paminėsime: Lukas Bajoraitis, Petras Rupeikaitis, Motiejus Galminaitis, Jonas Užkurys, Jurgis Bildenis, Aleksas Liudkūnas, Mykolas Edmintaitis, Mačys Gailažentis, Motiejus Žičkaitis, Grigas Povilaitis…

Šiais laikais jurbarkiškiai savo pavardes su galūnėmis -aitis taria -atis: Galminatis, Povilatis…

Nepriklausomybės metais Kalnėnų ūkininkai iš viso daugiau turėjo žemės nekaip 15 valakų ir gyveno viensėdžiais, plačiai pasklidę laukuose tarp pušynų; kai kurie likę ir senosiose sodybose prie Nemuno ant kalno.

Kalnėnų žemė smėlėta. Joje nederi kviečiai ar bent kur daugiau esama juodžemio. Bet gerai deri rugiai, roputės (bulvės), pašarui seradėlės ir tam tikra rūšis dobilų. Kalnėniškiai sėjo ir gerai užaugantį lubiną, kurį rudenoplink apardavo ir sėdavo rugius. Ant lubino pasėti rugiai duodavo gerą derlių.

Gyvulių pašarui Kalnėnai turėdavo plačias lankas panemunėje. Tos lankos, pavasariais Nemuno potvynių dumblu patręšiamos, duoda gerą derlių (pirmąją žolę ir atolą). Bet kartais Nemuno potvyniai kaikur lankas ir pagadina — apneša smėliu, tai ilgiau trunka, kol žolė prasikala pro smėlio sluoksnį arba iš naujo užsisėja ir užželia.

Kalnėnai išsidėstę gražioje, jaukioje pušynų aplinkoje, dėl to vasaros metu čia apsigyvendavo vasarotojų iš Kauno ir iš paties Jurbarko. Nebuvo čia vasarotojams tam tikrų vilų, bet ūkininkai turėjo erdvius namus ir dalį tų namų išnuomodavo vasarotojams.

Kalnėnai, o toliau Greičiai ir Palėkiai, liepos mėnesiu pradedant, žvejodavo Nemune žiobrius ir ypatingu būdu juos, ant karklinių iešmų pamautus, kepdavo prieš sukurtą ugnį. Tie žiobriai plačiai buvo žinomi.

Kalnėnai turėjo ir Žiobrių Karalienę — Onutę Mikutaitytę. Ji geriausiai mokėjusi kepti žiobrius. Sykį buvusi pakviesta net j Kauną ir prezidentūros sode Švento Antano išvakarėse, prezidento Antano Smetonos pagerbtuvėse, kepusi žiobrius. Buvo ir daugiau gerų žvejų ir žiobrių kepėjų Kalnėnuose, Greičiuose ir Palėkiuose. bet karalienės vardas teko tik Onutei Mikutaitytei.

Kalnėnuose dažnai būdavo rengiamos žiobrinės. Susirinkdavo ant kalno žiobrių mėgėjai, vaišindavosi keptais žiobriais ir kitais patiekalais, užgerdavo alum; ar vynu ir linksmindavos. Vienoje iškilmingoje žiobrinėje Kalnėnuose buvęs ir prezidentas A. Smetona su keliais ministeriais ir kitais svečiais. Ir šitoje žiobrinėje vyriausioji kepėja buvusi Onutė Mikutaitytė – Žiobrių Karalienė.

Jau anksčiau minėta, kad 1904 m. vasarą Jurbarke buvo Vilniaus generalgubernatorius, rusų kunigaikštis P. D. Sviatopolk-Mirskij. Generalgubernatoriui parūpo pamatyti, kaip ūkininkai viensėdžiais gyvena. Liepos 24 d. jis aplankė Kalnėnus ir Dainius. Korespondentas rašė, kad Kalnėnuose „pas ūkininką Babilių susirinko ūkininkų jaunimas ir labai darniai padainavo kelias lietuvių liaudies dainas, kurios savo turiniu ir pačiu dainavimu labai sudomino prancūzų mokslininką de Baye. Originalesniųjų dainų tekstas jam buvo išverstas j prancūzų kalbą jo numatytam mokslo darbui“[ Pamiatnaja knižka kovenskoj gubernii na 1905 god. tV skyrius, gubernijos , metraštis. 40 psl.; Berthelot de Baye (1853 – 1931) — prancūzų archeologas, drauge keliavęs su generalgubernatoriaus palyda].