Mūsų Jurbarkas. Antkalniškių piliakalnis. 63-65 p.

Antkalniškių piliakalnis

Nuo Jurbarko j rytus paėję apie penketą kilometrų, rasime ant aukšto Nemuno kranto stūksantį Antkalniškių piliakalnį. Nei vieškeliu važiuojant, ne paliai Nemuną taku einant, piliakalnio nematyti, nes jį nuo praeivių akių dengia Gustintakio ir Nemuno šlaitų medžiai, lazdynai ir įvairūs kiti krūmokšniai. Gustintakis nėra ilgas. Jis, surinkęs iš netolimos apylinkės vandenis ir perkirtęs vieškelį, tekėdamas pietryčių kryptimi, vis giliau įsigriaužia į žemę ir padaro gamtos užtvarą piliakalniui iš vakarų pusės, o piliakalnio rytinis šonas ir šiaurinis galas — status piltinis šlaitas, pilnas priaugęs aukštų medžių. Kadaise to šlaito vakariniu šonu yra buvęs kelias, šiuo metu jau užgriuvęs, tik jo žymės telikusios.

Nuo vieškelio piliakalnis pasiekiamas, einant dešiniuoju Gustintakio krantu ir nuo Nemuno vedančiu taku į šlaito viršūnę. Viršūnėje randame didoką aikštę, kurios šiaurinė ir vakarinė dalis apjuosta puslankio pavidalo pylimu. Netoli nuo to pylimo, ties aikštės viduriu, buvo tokia nedidelė duobė. Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje esą paslėpti turtai, kuriuos ne vienas seniau mėginę atkasti, bet vis nepasisekdavę: kai tik prisiartindavę prie tos požemiuose esančios lobių skrynios, išljsdavęs toks ne šio pasaulio sutvėrimas, pabaisa ir savo auką, tą lobių ieškotoją, nusinešdavęs j požemius. Paskui, sako, žmonės bijoję ieškoti tų lobių, ir iki šiol tėra likusi tik ta žymė.

Kaip ten bebuvo, tačiau piliakalnį lankyti žmonės mėgo. Po šimtmečio su viršum priespaudos laikotarpio, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1918-20 metais, o taip pat ir vėliau aplinkinių kaimų jaunimas piliakalnyje ruošdavo gegužines, turėjusias nepaprastai didelį pasisekimą. Aikštė būdavo išpuošiama vainikais, trispalvėmis vėliavomis, prie įėjimo takų padarydavo vartus.

Į vieną tokią gegužinę 1920 metais buvo atsilankęs kompozitorius Stasys Šimkus, anksčiau vargoninku buvęs Skirsnemunėje. Būdamas judraus temperamento, aktyviai įsijungė j besilinksminančio jaunimo eiles, atliko tautinius žaidimus.

Anuo metu ir Skirsnemunės ir Geišių pradžios mokyklos su savo vyresniųjų skyrių mokiniais ruošdavo į Antkalniškių piliakalnį ekskursijas ir jame arba jo papėdėje prie Nemuno atlikdavo įvairias sporto varžybas.

Kai 1919 metais Skirsnemunėje lankėsi arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir konsekravo bažnyčią, toms iškilmėms ilgiau-sios pynės vainikų buvo nupintos Antkalniškių piliakalnyje. Tada iš Girdžių į Skirsnemunę arkivyskupas važiavo pro Gudelius, Beridžius, Rotulius II, Geišius ir Antkalniškius mažais tų kaimų keliukais. Įvažiuoti j vieškelį netoli Molynės kalno jam buvo apylinkės gyventojų padaryti sutikimo vartai. Prie vartų arkivyskupą pasitiko būrys raitelių ir minia žmonių.

Antkalniškių piliakalnis bus buvęs defensyvinio pobūdžio. Jo šlaitai gana statūs, atviroji jo dalis sustiprinta pylimu. Jis galėjo tarnauti ir komunikacijos tikslams. Kai kryžiuočiai verždavosi į Lietuvą, iš jo galima buvo lengvai perduoti žinią Narkūnų piliakalnio [Narkūnų piliakalnis kitapus Nemuno, kiek toliau į žiemos rytus]  įgulai, o tie savo ruožtu toliau. Antkalniškių piliakalnis yra valstybės istorinių turtų apsaugoje. Jis nėra tyrinėtas.
Pr. Bastys