Jurbarko piliakalnis
Tai jurbarkiškių vadinamas Bišpilis. Jis guli už vieno kilometro nuo Jurbarko senamiesčio į vasaros vakarus,
Bišpilis supiltas Imsrės upės vingyje, ant kairiojo kranto. Pailgos formos, panašios j kiaušinį, plačiuoju galu į pietus, siauruoju j šiaurę. Iš Imsrės pusės pylimas labai status ir sunkiai įlipamas: panašus ir iš pietų galo, iš Imsrės slėnio. Vakarinis Bišpilio šonas beveik visai prie pat- Imsrės. Iš rytų pusės — laukas [Dabar čia išsiplėtęs Jurbarko miestas], tarp piliakalnio ir lauko — įdubimas, kuris pietuose nusileidžia į Imsrės slėnį, o šiaurėje — į pačią Imsrę. Galimas daiktas, kad tas dabartinis įdubimas kadaise yra buvęs perkasas, jungęsis su Imsrės vandeniu, atseit, piliakalnis tada buvo kaip ir didelėje Imsrės saloje. Vėliau tas perkasas galėjo būti užpiltas, kai čia šalia plėtėsi dirbamas laukas. Dabar, tiesa, Imsrė sekli ir vasaros metu vos sruvena, o prieš šimtus metų ji be abejo buvo vandeningesnė, nes jos ištakoje tada gožė didelės ir šlapios girios, tų girių liekanos ir dabar tebėra, labai sumažėjusios ir nusausėjusios, o Imsrės srovę vasaros metu tepapildo pakrančių šaltiniai ir kartkarčiais užėjęs lietus.
Viršuje Bišpilis paplokščias. Jo šiaurinis ir rytinis kraštas paaukštintas — supiltas pylimas, kuris rytiniame pakraštyje yra apie 5 m aukščio. Bišpilio aikštelė viršuje 58 m ilgio ir 28 m pločio. Vakarinis Bišpilio šonas apaugęs alksniais ir krūmais, kaikur jų auga ir viršuje. Pietų ir rytų šonai tik žole apaugę. Šiauriniame Bišpilio gale, prie vakarinio krašto, atrodo, lyg norėta padaryti nuolaidų įlipimą ir įvažiavimą į viršų iš žemai, iš lauko pusės.
Šis Jurbarko piliakalnis, pasak A. Tautavičiaus [Mokslas ir Gyvenimas, 1964, Nr. 7], „Bišpiliu daugiau vadinamas… tik paskutiniais dešimtmečiais. XIX a. autoriai (M. Balinskis, J. Basanavičius) jį vadina Višpiliu [Rusų carų okupacijos laikais Jurbarke gyvenę rusai Bišpilį taip pat vadino Višpiliu (Vyšpil)], o Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas L. Kživickis apie 1900 m. Eržvilke yra užrašęs apylinkės senų žmonių pasakojimus, pagal kuriuos Eržvilko ir kiti apylinkių piliakalniai esą vadinami „pilalėmis“ ar „pilėmis“, o Veliuonos ir Jurbarko piliakalniai seniau buvę vadinami „didžpiliais“. Matyti, tai liaudies išlikusi tradicija, išskirianti stambesnius panemunyje esančius piliakalnius, kaip svarbiausius kovų su kryžiuočiais centrus.“
XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Bišpilj kasinėjo Jurbarko dvarininkai. Dalis jų rastų senienų pateko j T.Daugirdo rankas, kai kurios išliko Valstybiniame istorijos muziejuje Kaune. Čia buvo rasta daug įvairių lanko ir arbaleto strėlių antgalių, geležinių raktų, puodų šukių, degėsių, sidabrinis monetinis lydinys ir kitų daiktų. Jie rodo, kad čia medinė pilis stovėjo bent nuo XI iki XIV a. Degėsiai ir strėlių antgaliai yra ryškus liudininkas čia XIII a. pabaigoje ir XIV a. vykusių kovų su I kryžiuočiais“ [A. Tautavičius; Mokslas ir Gyvenimas, Nr. 7, 1964].
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vadinamame šiauriniame flygelyje (sparne) kunigaikščio Vasilčikovo (sūnaus) vasarinėje rezidencijoje, stovėjo dvi stiklinėmis durimis spintos, pridėtos Bišpilyje rastų daiktų. Girdėjusieji ar mačiusieji pasakojo, kad tuos radinius vokiečių kareiviai per karą paėmę ir išsivežę. O abi tuodvi spintos po karo teko Jurbarko gimnazijai (tada dar progimnazijai).
Kai kurie Bišpilyje rasti daiktai rodę, kad žmonių čia, dabartinio Jurbarko vietoje, gyventa jau 500 m. po Kr. O lietuvių pilis galėjusi čia būti dar prieš kryžiuočių įsiveržimą į prūsų žemę, būtent X – XII a.
Bišpilis aiškiai prasikiša aukščiau Imsrės krantų ir laukuose iš tolo matomas, ypač iš rytų pusės. Dabar, tiesa, visi aplinkiniai laukai jau apgyventi, namai ir medžiai tarpais užstoja Bišpilį.
Apie Bišpilį pasakojami įvairūs padavimai ir pasakos. Vieni sako, kad tą kaIną supylę švedai per karę žuvusiems savo kariams ir vadams, žemes nešdami kepurėmis. Kitas padavimas sako, kad čia esąs palaidotas Jurbarke gyvenęs milžinas Jurgis — jam esąs supiltas toks kapas.
O tas Jurgis turėjęs ir brolį kitapus Nemuno, kur dabar Kiduliai ir Šiaudinė, ir anas buvęs milžinas. Juodu vienas kitam kirvį per Nemuną pasiduodavę — meste vienas kitam numesdavę. Apie to kiduliškio kapą nekalbama, o jurbarkiškio milžino Jurgio kapas esąs tas Bišpilis. Iš jo vardo ir Jurbarko pavadinimas esąs kilęs.
Dar apie tą Bišpilį. Seniau jo viršuje buvusi gili skylė, kurią drąsuoliai norėję išmatuoti. Rišdavę po tris ir keturias kartis, bet dugno nepasiekdavę. Triskart per metus iš to skylės išeidavusi baltai apsirengusi moteris ir prašydavusi kokio švento daikto. Kai tokio negaudavusi, tai sušukdavusi; „Dabar aš likau amžinai užkeikta!“
Sykį vienas vyras ligi vėlaus vakaro aręs lauką prie Bišpilio. Jam pasirodžiusi puiki moteris ir prašiusi jį ateiti nakties metu 12 valandą. Jeigu jis jos paklausysiąs, ji būsianti išgelbėta, ir jis liksiąs laimingas. Tas vyras naktį ir nuėjęs. Bet iš Bišpilio išrėpliojusi baisiai didelė pamatinė ir prašiusi ją pabučiuoti. Vyras išsigandęs ir pabėgęs. Nubėgdamas išgirdęs graudų balsą: „Dabar vėl turėsiu laukti šimtą metų!“
Toliau rašo B. Angeleika.
Viena senyva, apie 90 metų moteris, pasakojo, kad ji su savo draugėmis 1904 metais kas sekmadienį nueidavus į Bišpilį. To piliakalnio viršuje, vakarų pusėje, buvusi skylė, jau apgriuvus ir žolėmis apaugus. Jos pasirinkdavusios akmenų ir mesdavusios į tą skylę. Kol akmuo nukrisdavęs, trukdavę apie 5 sekundes, paskui jis į ką atsimušdavęs, ir pasigirsdavęs skardus balsas.
O vienas senyvas žmogus pasakojo kitą atsitikimą.
Kartą jaunuoliai susitarę sužinoti, kas Bišpilio viduje. O tą skylę ir jie žinoję, lšsirado vienas drąsuolis ir virve nusileido į vidų. Po kelių minučių jj ištraukė negyvą. Po poros tokių bandymų daugiau jau niekas nedrįsdavo leistis į tą skylę.
Vienas tos apylinkės gyventojas, 80 metų žmogus, vėl papasakojo įvykį.
Naktimis. Bišpilio papėdėje ganydavęs arklius. Vieną vidurnaktį išgirdęs keistus arklių prunkštimus. Pakėlęs galvą, nes buvęs prisnūdęs, ir matąs, kad arkliai, iškėlę galvas ir pastatę ausis, žiūri į piliakalnio rytinę pusę, kur buvo žymu kelutis, vedąs į piliakalnio viršų. Ir matąs — atjoja ant balto žirgo šarvuotas raitelis su kalaviju rankoje, kelučiu nusileidęs į pakalnę, apjojęs apie piliakalnį ir grįžęs tuo pačiu kelučiu į viršų.
Žmogus, nors buvęs baimės pagautas, bet vistiek nuėjęs paskui raitelį, norėdamas sužinoti, kur tas raitelis dingo. O raitelis kelučiu užjojęs ant viršaus ir dingęs.
Kitą dieną žmogus nuėjęs pas kleboną kunigą Juozapą Stakauską ir papasakojęs ką matęs. Klebonas išklausęs, davęs švęsto vandens ir pataręs kitą naktį pašlakstyti švęstu vandeniu kelutį, kuriuo raitelis jojęs. Ir daugiau žmogus to raitelio nematęs.
B. Angeleika
Buvo ir daugiau pasakojimų apie Bišpilį, tik jie visi nesurinkti, o kiti jau ir užmiršti.
Nepriklausomybės metais šauliai Bišpilyje ruošdavo iškilmingas Jonines. Būdavo sakoma gražių kalbų ir rodoma paveikslų. Gaila, kad jų nebuvo nufilmuota.
Lankydavo Bišpilį ekskursijos ir pavieniai senovės paminklų ir įdomių vietų mėgėjai. Bišpilis ir jo aplinkuma laukė pagražinimo ir rūpestingos priežiūros. Jau mezgėsi gerų sumanymų.