JURBARKO APYLINKĖS
Bendroji apžvalga
Kas Jurbarką ir jo apylinkes pažino ar bent kam teko per Jurbarką keliauti ir aplinkui pasidairyti, negalės nepripažinti, kad Jurbarkas su savo apylinkėmis yra viena iš gražiausių ir įdomiausių Lietuvos sričių [Šis aprašymas atitinka vaizdą, buvus} prieš Sovietų Rusijos okupaciją. Okupacijos laiku Jurbarkas ir jo artimosios apylinkės iymiai pakeistos, o kai kur kas ir sugadinti].
Per vakarinį Jurbarko miesto pakraštį teka Mituva ir Imsrė. Mituva, anot prof. S. Kolupailos, pasižymi keistu hidrografiniu tinklu: „Prisdėjusi ties Dubysos slėniu, ji su savo intakais — Gausante, Snietala, Alsa, Vidauja, Antvarde ir Imsre — teka į vakarus lygia greta su Nemunu. Žemiau Vidaujos. žiočių nesuprantamu būdu suka beveik atgal ir ties Jurbarku sutinka Nemuną priešinga kryptimi“[ S. Kolupaila. Nemunas. 204 psl.].
Mituvos žemupį aptariant, tenka pasakyti, kad už dviejų kilometrų nuo Jurbarko ji, tekėdama į žiemos rytus, staiga pasuka į vasaros vakarus ir sumeta vieną vingį, o staiga pasukus vėl į žiemos rytus, sumeta antrą vingį ir po Jurbarko pietų kryptimi įteka į Nemuną. Nuo antrojo Mituvos vingio į vakarus tęsiasi maždaug vieno km platumo slėnys iki pat Šventosios upės.
Įdomūs tuodu paskutiniai Mituvos vingiai. Pirmajame vingyje neplačiu ruožu tęsiasi potvynių užliejama lanka, nuo lankos nuožulniai kyla smėlėta įkalnė, apaugusi jaunu pušynaičiu. Už pušynaičio prasideda Smukučių kaimas. Šio pirmojo vingio pietinis Mituvos krantas aukštas ir status, atrodo, lyg tas aukštumas būtų sukliudęs Mituvai tiesiai prasimušti, dėl to turėjo staigiai pasukti j vasaros vakarus, o paskui vėl grįžti į žiemos rytus, sudarant antrąjį vingį. Šiame antrajame vingyje klesti vadinamas Smukučių šilelis, pilnas ąžuolų, pušų ir kitokių medžių bei krūmų, tiktai vakariniame pakraštyje lanka (pieva) pagal upę. Tasai Smukučių šilelis pavasario, vasaros ir gražaus rudens laiku gausiai jurbarkiškių lankomas [Jis aprašytas 186 psl.].
Nemunas tarp Jurbarko ir Smalininkų nepaprastai platus, tačiau apie 1936 metus šis ruožas patvarkytas tam tikrais tarpais pastatytomis ilgomis būnomis. Nemunas savo platumu pasižymi dar toli ir aukščiau Jurbarko.
Už 3 km nuo Jurbarko, dešiniojoje Nemuno pakrantėje, ties Kalnėnų kaimu, buvusioje šalutinėje Nemuno šakoje, įtaisytas žiemos uostas laivams. Ant kranto įrengtos laivų remonto dirbtuvės. Šis, Kalnėnų, uostas veikia nuo 1891 metų. Jurbarkiškiai ir kiti aplinkiniai žmonės jį vadina ovinge.
Nemune ties Jurbarku sunešta didelė sala. Saloje auga tiršti karklynai ir žolynai. Kai kurie jurbarkiškiai pavasarį nugena į salą savo galvijus ir laiko juos ten ligi vėlyvo rudens. Nuo audrų ir lietaus pastato nedidelę pastogę. O per vasaros karščius galvijai karklynuose slapstosi nuo įkyrių vabzdžių, Įpratusias karves suplukdo į salą per vandenį: pavaro nuo kranto, ir jos jau pačios nuplaukia. Ši Nemuno šaka neplati, nors ir gili. Jaunikes ir nepratusias plaukti palydi valtimis, prisirišę sietą joms už ragų. Ožkas nukelia valtimis. Karvių ir ožkų milžti moterys nusikelia taip pat valtimis.
Už 2 km nuo Jurbarko į rytus yra didelė Rotulių sala. Ana taip pat karklų ir žolių priaugus, gera ganykla galvijams. Pro , Rotulių salą gilioji Nemuno šaka teka iš kairės pusės, paskui mušasi į dešinę pusę ir Jurbarko salą aplenkia iš dešinės pusės. Į Rotulių salą galvijai briste nubrenda.
Abi salos turi gryna gelsva smiltele nuklotas pakrantes. Čia jurbarkiškiams ir kaimiškiams (Rotuliams) vasarą patogu maudytis ir šildytis.
Dešinysis Nemuno kalnas, pradedant nuo Jurbarko slėnio, einant j rytus, aukštas ir status, medžiais ir krūmais apaugęs, ir toks eina ligi pat Molynės, už 6 km nuo Jurbarko, ten nusileidžia žemyn, toliau tęsiasi Skirsnemunės slėnys. Ties ta pačia vieta kairysis Nemuno kalnas jau lėkštas ir smėlėtas, vietomis net kopomis pamargintas.
Žemiau Jurbarko abu Nemuno kalnai aukštoki, abiejų šlaitai vietomis apaugę medžiais ir krūmais.
Tarp Mituvos ir Kalnėnų uosto — plati Nemuno lanka. Čia vienais metais yra buvusi civilinės aviacijos šventė, iš čia kilo, čia ir leidosi lėktuvai. Toje pačioje lankoje, arčiau Mituvos, yra buvusios ir arklių lenktynės. Tas galas lankos prie Mituvos buvo miestiečių galvijų ganyklos. Miestas nuo senų senovės turėjo, ganyklą ir už 1 km nuo Jurbarko j rytus. Prie Mituvos jau buvo antroji.
1904 metais vasarą Vilniaus generalgubernatorius, rusų kunigaikštis P. D. Sviatopolk-Mirskij su savo palydovais lankė Kauno guberniją. Jo kelionė iš Kauno per Jurbarką irTauragę j Panevėžį vieno jo palydos nario, Kauno gubernijos Statistikos Komiteto sekretoriaus, Šv. Vladimiro (Kijeve) universiteto istorijos-filologijos fakulteto kandidato Konstantino Pavlovičiaus Gukovskio, platokai aprašyta [Pamiatnaja knižka kovenskoi gubernii na 1905 god, IV skyrius, gubernijos kronika, 28 psl.]. Pirmiausia korespondentas pažymi, kad paskutiniu laiku (nuo 1880 metų) pastebima Kauno ūkininkuose tendencija atsisakyti sutelktinio gyvenimo — sodybomis prie vienas kito —- ir imti skirstytis į viensėdžius (farmas), kur ūkininkas visą savo žemę turi vienoje vietoje, nes taip geriau gali ją prisižiūrėti ir įgyventi, įdirbti, o mažiau telieka ir nesusipratimų su kitais, jau toliau gyvenančiais ūkininkais.
Raseinių apskrities, o ypač Jurbarko apylinkių ūkininkai, buvo laikomi vieni iš pažangiausiųjų. XIX amžiaus pabaigoje berods jau visi Jurbarko valsčiaus-ūkininkai buvo išsikėlę į viensėdžius ir sėkmingai pradėję gyventi. Tokius viensėdžius ūkininkus pamatyti ir parūpo Vilniaus generalgubernatoriui kunig. P. D. Sviatopolkui-Mirskiui. Būdamas Jurbarke, jis 1904 m. liepos mėn. 24 d. aplankė Dainių kaimą ir pabuvo pas ūkininką Kalinauską. Korespondentas čia rašo: „Kalinausko švari, erdvi pirkia, gražus vaisinių medžių sodas, nedidelis bitynas, patogūs ūkio pastatai, matyti net ir žemės ūkio mašinų“ [Ten pat, 40, 46 psl.].
Korespondentas pasako ir daugiau teigiamų žodžių apie ūkininkų gyvenimą viensėdžiais. O apie generalgubernatoriaus lankymąsi kaime dar bus ir toliau pasakyta.