Mūsų Jurbarkas. Jurbarko miestas. 44-48 p.

Jurbarko miestas

Jurbarko miestui pradžią bus davusios gynybos pilys. Šalia jų kūrėsi gyventojai. Užpuldinėjimams ir karams vykstant, jie nukentėdavo, ramiais metais vėl rūpindavosi atsigriebti ir prasigyventi.

Po Žalgirio pergalės (1410) ir Melno ežero taikos su kryžiuočiais (1422) visa šalis lengviau atsikvėpė. Prasidėjo ramesnis gyvenimas, pradėjo kilti kaimai ir miestai.

Jau iš 1502 metų yra žinia, kad Jurbarkas buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaras ir valsčius, ir susidarė dar geresnės sąlygos, miestui augti. Patogi geografinė padėtis skatino prekybą.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais Jurbarkas iš tikro tapo stambiu prekybiniu centru. O įsteigus Jurbarke muitinę, plačios srities įvežamos ir išvežamos prekės turėjo eiti per Jurbarką, ir tai buvo svarbus paskatas miestui augti. Gyvai vyko miško prekyba, medžius išvežant į Vokietiją ir kitas šalis, daugiausiai plukdant juos Nemunu. Daug kitų prekių laivais plaukė Nemunu į vieną ir į kitą pusę.

I611 metais Zigmantas Augustas III Vaza suteikė Jurbarkui Magdeburgo miesto teises [Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklausomumą Valdovo bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų atžvilgiu. L. E. XVII t.. p. 63] ir herbą — tris baltas lelijas raudoname dugne (fone).

1561 metais Jurbarkas buvo naujai perplanuotas pagal valakų įstatymo direktyvas [Į vieną valaką ėjo 30 ar 33 margai žemės; 30 margų — 21.37 ha.]. Viduryje miesto-arčiau Nemuno buvo paliktas dviejų margų plotas prekyvietei, kuri išliko ir ligi šių laikų. Apie prekyvietę palikti prekybiniai sklypai, kuriuose telkėsi prekybinės krautuvės ir smuklės. Už prekyvietės- ir prekybinėms krautuvėms skirtų sklypų ėjo gatvės su žemės sklypais pirkliams ir amatininkams gyventi. Dar toliau buvo daržai ir miestiečių kluonvietės, o už jų — 21 valakas miestiečių žemės. Iš smulkaus 1561 m. Jurbarko inventoriaus sąrašo [Istorijos archyvas, I t., p. 566] matyti, kad tais laikais Jurbarke jau galėjo būti 600 gyventojų. Taigi Jurbarko jau tada būta nemažo miesto. Inventoriuje pavardėmis minimi miesto gyventojai ir senosios muitinės tarnautojai.

Mieste buvo prekyvietė, 6 didesnės ir kelios mažesnės gatvės. Buvo ir bažnyčia, kuriai skirti keli valakai žemės. Prekybos reikalams buvo paskirtas 91 sklypas; kluonams — 379 ir daržams — 421 sklypas. Iš viso miestas turėjo 891 sklypą, apie 20 ha žemės plotą.

Be kitų miesto gyventojų, tada būta ir miestiečių ūkininkų. Jie, kaip ir kiti miesto gyventojai, daugiausia buvo lietuviai. Tada žydų Jurbarke dar visai nebūta.

Mieste buvo 74 smuklės,iš kurių 49 alinės, 5 midaus gėrimų ir 20 degtinės.

Tada miestiečių mokėta mokesčių metams: už alaus smuklę 1 kapą grašių, už midaus smuklę 2 kapas, už degtinės 0,5 kapos grašių.

Kairėj, pusėj Nemuno, ties Kiduliais lankoje, būta ežero (ir dabar jis seklus tebėra). To ežero žuvis priklausė miesto seniūnui.

1540 metais Jurbarke prekymečiams buvo paskirtas penktadienis. (Šio amžiaus pradžioje ir toliau Nepriklausomybės laikais prekymečiai būdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais.) Per Jurbarką ėjo prekyba silkėmis ir kitokiomis prekėmis. Jau XVII amžiaus pradžioje Jurbarke buvo muitinė įvežamoms ir išvežamoms prekėms apmuitinti. Iš paliktų užrašų matyti, kad per Jurbarką ėjo nemaža prekyba su užsieniais. Iš Karaliaučiaus atvežtų prekių sąrašo matyti, kad 1613 m. Mikalaučyznos miestiečiai vežė: Trakimas Barisevičius birželio 2 d. dviem nuosavais laivais (baidokais) 25 Iaštus [Tada laštas buvo 2000kg] druskos ir 10 1/4 statinės druskos. Tą pačią dieną Jonas Jakubavičius nuosavu laivu (baidoku) iš Karaliaučiaus atvežė 14 laštų ir 8 statines druskos, dvi ketvirtis silkių ir dėžę stiklų. O laivininkas Simas Malavka, neskaitant Nesvyžiaus miestiečių prekių, vežė dar savo: 1 laštą ir 8 1/4 silkių. Tų pat metų birželio 7 d. Zakarijus Kazmičius iš Igumeno trimis nuosavais laivais (baidokais) iš Karaliaučiaus vežė 42 laštas ir 8 statines druskos, statinę (97 akmenis) slyvų [Akmuo tada buvo svorio matas apie 15 kg (30-40 svar)], 5 gabalus (64 akmenis) švino, 3 vorus (35 akmenis) kmynų ir 2 akmenis pipirų.

Po paskutinio Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1795), ir padalinus Lietuvą, kaip ir visą Rusiją, j gubernijas, Jurbarkas įėjo į Kauno gubernijos sritį. Miestas ir tada pamažu augo ir plėtėsi, daugėjo gyventojų, ypač žydų, nemažai buvo vokiečių ir rusų valdžios tarnautojų.

Į Jurbarką buvo atkeltas ir apgyvendintas visas pulkas rusų dragūnų, įsteigti pasienių sargybų punktai sienai saugoti. Jie buvo išdėstyti trimis ruožais: pirmasis — prie pat sienos, antrasis kiek toliau, trečiasis dar toliau (apie 10 km). Tuose punktuose pastatyti ginkluoti kareiviai saugojo, kad niekas slapta nepereitų per sieną su prekėmis. Tie sargybiniai buvo tikra pabaisa ir knygnešiams lietuviškos spaudos draudimo laikais (1&64 – 1904).

Minint miesto prekybą, žinotina, kad apyvartos kapitalas 1862 metais buvo 5,361,000 rublių. Anais laikais tai buvo didelė suma pinigų. Jurbarko muitinė vadinosi pirmosios klasės muitine. Per ją ėjo prekės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš toliau. Prekybai patogus kelias, žinoma, visą laiką buvo Nemunas, taip pat ir iš senų senovės ištaisyti panemunės žemės keliai. Tačiau nutiesus per Lietuvą geležinkelį (Vilnius – Kaunas – Virbalis, Vilnius – Varšuva), Jurbarko prekybinė reikšmė kiek sumažėjoj [Geležinkelis buvo nutiestas 1861 – 1862 metais. LE VII t.].