Jurbarko dvaras
Senų senovėje Jurbarke ar šalia jo jokio dvaro, mūsų laikų supratimu, tikriausiai nebuvo. Jurbarko vietoje ir jo apylinkėje jau IX – X amžiuje žmonių gyventa, būta sodybų. Rašytinės žinios apie Jurbarko pilį ir dvarą prasidėjo nuo kryžiuočių įsibrovimo į Karšuvos sritį, kuriai priklausė Jurbarkas.
Jau nuo XIV amž. Jurbarkas bus tapęs karališku dvaru. Iš 1502 metų yra žinomas Jurbarko dvaro valdytojas ir karališko Jurbarke-valsčiaus tėvūnas, kuris rūpinosi visa administracija, duoklėmis ir teismu.
1529 metais Žygimantas Senasis, išleidęs potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti, visą gyvenamąją juostą pagal Prūsų sieną pavedė karalienėms. Pirmoji Jurbarką valdė Didž. Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto II žmona karalienė Bona. Ši karalienė visose savo valdomose žemėse, taigi ir Jurbarko dvare, gerino žemės ūkį, kūrė naujus kaimus, rūpinosi giriomis, o tų girių ji čia turėjo didelius plotus abypusiai Nemuno, nuo Tauragės iki pat jos įkurtos Naujosios Valios (dabartinio Virbalio).
Karalienė Bona, rūpindamasi savo valdomąsias žemes gerinti, rūpinosi ir tą žemę dirbančiais valstiečiais. Į jos dvarą atbėgdavo ir iš kitų dvarų valstiečių, kuriuos anų dvarų ponai bajorai spaudė. Karalienė Bona juos glaudė ir gynė.
Po Bonos Jurbarkas ir visa jo sritis dar buvo perėję į kelias rankas, dar paskirtas kelioms iš eilės karalienėms, paskiau Polocko vaivadai Liudvikui Radvilai, Naugarduko vaivadai Jonui Mikalojui Radvilai. Po trečiojo Lietuvos padalinimo (po 1795 m.) Jurbarkas teko Platonui Zubovui, o nuo 1840 metų vėl perėjo j valdžios nuosavybę. 1846 metais rusų caras Mikalojus I Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Vasilčikovui [LE t. X. Pamiatnaja Knižka Kovenskoj gubemiji na 1905 god. 43-44 psl]. Vasilčikovas Jurbarko dvarą majorato teisėmis valdė, kol Lietuva atgavo nepriklausomybę (1918).
Pravartu pasakyti, kaip atrodė Jurbarko dvaras rusų kunigaikščio Vasilčikovo laikais.
Dvaro centras buvo pačiame Jurbarke, vakariniame pakraštyje. Čia gražiame parke, ant kairiojo Mituvos kranto, Vasilčikovas pastatė stilingus rūmus, praplėtė parką ir visą jj aptvėrė aukšta raudonų plytų mūro tvora. Šalimais pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami flygeliai (sparnai). Pietiniame flygelyje gyvendavo kunigaikščių tarnai, čia seniau galėjo būti ir dvaro raštinė. Šiaurinis flygelis, ištaigingai įruoštas, buvo skirtas kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Už kelių dešimčių žingsnių nuo šiaurinio flygelio šiaurės rytų pusėje buvo pastatyta nedidelė, bet viduje gana puošni mūrinė cerkvė.
Iš Vydūno gatvės (iš rytų pusės) į rūmus įvažiuoti buvo dveji aukšti geležiniai suvertiniai vartai.
Dvaro miškų urėdo namai buvo už parko vakarų pusėje, atokiau nuo Mituvos. Šalia to namo paskiau buvo pastatytas nedidelis mūro namas administracijos kontorai. Šis namas Nepriklausomybės laikais buvo pavestas skulptoriui Vincui Grybui su vaisinių medžių sodu Mituvos įkalnėje ir didele mūrine kalve — daržine prie kelio šiaurinėje pusėje. Prie sodo name V. Grybas gyveno ir kūrė smulkesnes statulas, didžiajame name (buvusioje kalvėje ir daržinėje) kūrė didžiuosius paminklus.
Jurbarko majoratas turėjo didelius plotus girios, prasidedančios nuo Nemuno pietuose ir einančios ligi pat beveik Tauragės į šiaurės vakarus. Majoratas valdė ir plačius derlingos žemės plotus. Derlingiausia žemė priklausė Klišių palivarkui, įsikūrusiam dešiniojoje pusėje Imsrės, už pusantro km nuo Jurbarko miesto. Sargiejaus palivarkas buvo už 4 km nuo Jurbarko j šiaurės pusę. Miškų urėdija—už 10 km nuo Jurbarko vakaruose prie Šventosios upelės. Majoratas turėjo ir savo alaus bravarą ant dešiniojo Imsrės kranto už 1 km nuo Jurbarko miesto į šiaurės pusę. Majoratui priklausė ir didelė Dainių pelkė už 4 km nuo Jurbarko ties Sargiejum, taip pat ir gabalas trako už 9 – 10 km j Šiaurę nuo Jurbarko. Dalis to trako jau buvo apgyventa.
Jurbarko karališkojo dvaro sodyba iki Zubovo ir Vasilčikovo galėjo būti toje pačioje vietoje, kaip ir Vasilčikovo laikais. Seniau dvare, be poros gyvenamų kaimo tipo didesnių namų, buvo visa eilė mažesnių trobesių, o didžiausi, atrodo, buvo tvartai, kuriuose galėjo stovėti apie 30 arklių.
Kurį žemės plotą užėmė ana karališkojo dvaro sodyba, dabar galima tiktai numanyti. 1561 m. smulkiame dvaro inventoriaus aprašyme minimas klojimas (kluonas) priešais bažnyčiai [Istorijos archyvas 1, 566 ir 574 psl.]. O bažnyčia, kaip žinoma, stovėjo ant kalvutės prie Imsrės, vakariniame miesto pakraštyje. Apie bažnyčią iš pietų, rytų ir šiaurės telkėsi miesto gyventojų sodybos. Vakarų pusėje bažnyčios Imsrės slėnys labai žemas, pavasario potvynių apsemiamas; čia, kiek tik atmenama, vis buvo klebono daržas. O minėtasis dvaro kluonas galėjo būti už Imsrės, j vakarus nuo bažnyčios. Nuo čia tolyn į šiaurę stovėjo kiti dvaro sodybos trobesiai, vaisinių medžių sodas, daržas su šiltadaržiu – taip bent atrodė ta vieta Vasilčikovo valdymo laikais.
Baudžiava Jurbarko dvare ne visada buvo lengva. 1856 metais, taigi jau valdant caro generolui kunig. Vasilčikovui, ėmė maištauti valstiečiai, reikalaudami pašalinti nekenčiamą dvaro prievaizdą Eką. Valstiečiai susirinkdavo būriais ligi 200 žmonių. Tačiau 1857 m. vasarą, rusų ginkluotoms pajėgoms veikiant, valstiečiai buvo priversti paklusti rusų valdžiai ir dvarininkams.
Seni žmonės pasakodavo, kaip prasiplėtęs baudžiavos laikais Jurbarko dvaras. Dešinioje pusėje Imsrės, už 1 km nuo Jurbarko miesto, buvusios Dainių kaimo sodybos. Nuo šio kaimo toliau j rytus, kur paskui atsirado Klišių palivarkas, buvusios Lukšių kaimo sodybos, o kitapus Imsrės buvusios Kuturių kaimo sodybos. Dvaras visus tris tuos kaimus išmėtęs: Dainiams tekusi vieta už 2 – 3 km nuo Jurbarko į šiaurės vakarus, kur jie ir dabar tebegyvena; Lukšiai buvę nukelti prie Antvardės, už 8 km nuo Jurbarko į šiaurę, čia jie ir šiais laikais tebėra; Kuturiai nukelti toliau j rytus prie tos pačios Imsrės, čia jie ir šiais laikais tebėra. Toliausia ir bene sunkiausia vieta teko Lukšiams, nes anais laikais vargiai ar buvo ten bent kiek dirbamos žemės, nebent kurioje aukštesnėje vietoje prie pačios Antvardės. Dar ir šio šimtmečio pradžioje keli ūkininkai turėjo po 2 – 3 ha girios, anos buvusios didžiosios girios likučių, ir baigė anos senosios , išskintos girios lupti kelmus ir plėsti dirvą. Kitas dar parodydavo seną klėtį ar daržinę, atkeltą nuo Imsrės kranto.
Paskutiniai Jurbarko majorato valdytojai Vasilčikovai buvo gana žmoniški. Jie savo kumečius geriau užlaikė, nekaip kitų dvarų savininkai. Pav., iš Gelgaudiškio Komaro dvaro kelios kumečių šeimos šio šimtmečio pradžioje buvo atsikėlusios j Jurbarko dvarą.
Vasilčikovas jau praėjusio amžiaus pabaigoje buvo pagerinęs dvaro žemės įdirbimą ir vis gerino. Gerino javų sėklą, laikė veislinių arklių, galvijų, kiaulių. Aplinkiniai ūkininkai galėjo iš Jurbarko dvaro išsimainyti ar nusipirkti javų sėklai, įsigyti geresnės veislės gyvulių. Paskui jau ir daugelis ūkininkų įsigijo geros veislės gyvulių ir javų, dvaro pavyzdžiu įsitaisė naudingų žemei dirbti įrankių ir mašinų.
Kunigaikštis Vasilčikovas turėjęs dvarų Ukrainoje ir Rusijoje. Žiemos laiką su savo šeima praleisdavo Peterburge, o vasaroti atvažiuodavo į Jurbarką. Jurbarkas jiems labiausiai patikęs.
Atvažiavę į Jurbarką, kunigaikščiai suruošdavo parke prie dailių savo rūmų gegužinę. Čia suvažiuodavo tiktai rinktiniai kunigaikščio svečiai. O prieš tai jau iš anksto būdavo išvalomas ir paruošiamas parkas, ties rūmais per Mituvą pastatomas balto beržo tiltelis pereiti j kitą pusę Mituvos. Ųž Mituvos žaliavo vešli lankutė, už lankutės, pakiliame ir smėlėtame plote, augo jaunas pušynėlis, bene to paties kunigaikščio rūpesčiu sodintas dar praėjusio šimtmečio pabaigoje. Prie to pušynėlio ant kalvutės „augo“ didelis medinis baravykas. Po tuo baravyku buvo įtaisyti suolai pasėdėti, pasilsėti, nuo netikėto lietaus pasislėpti, nuo karštų saulės spindulių prisidengti arba nedideliam būreliui ir pasivaišinti.
Rudenį, kai laukų derlius jau būdavo sudorotas, kunigaikščiai pamituvyje prie šilo iškeldavo savo dvarų darbininkams ir kumečiams didelę puotą. Čia suvažiuodavo visi Jurbarko dvaro ir jo palivarkų žmonės su savo šeimomis. Jiems išvirdavo didelį puodą kopūstų ir mėsos, prikepdavo pyrago, pastatydavo statinaitę savo paties bravaro alaus, vaikus apdalindavo saldainiais, moteris — perkeliniais audeklais. Į tą puotą ateidavo ir patys kunigaikščiai su savo administracija. Per visą puotos laiką grodavo dūdų orkestras.
Jau minėta, kad kunigaikščio sodyba su visu parku buvo aukšta mūro tvora aptverta. Kai kunigaikščiai Jurbarke vasarodavo, pašalaičiams neleidžiama buvo į parką įeiti. Didieji to ir vengė. Bet vaikams nelabai padeda tvoros ir draudimai: jie vis kur nors ir pro kur nors į draustines įeina ir šį tą pamato. Tokie buvome visi, kas norėjome daugiau žinoti.
Šalia dvaro parko buvo pradžios mokykla, kurioje mokėsi ir šias eilutes rašantysis. Mokyklos vaikus visada viliojo kunigaikščio parkas. Jie ir draudžiami, ant vienas kito pasistodami, lipdavo per aukštą mūro tvorą tarp švokščiančių pušų ir maumedžių palakstyti, linksmų voveraičių ir paukštelių, pamatyti. Parke riogsojo ir didelis akmuo, beveik į žmogaus stuomenį aukščio: įdomu būdavo ir ant to akmens palaipioti. Parkas įdomus buvo įvairiais medžiais ir krūmais.
Už kunigaikščio rūmų, kitapus Mituvos, jaunas pušų šilelis taip pat buvo draudžiamas pašalaičiams. Jis buvo kadaise rankomis sodintas, vešlus ir tankus. Jame buvo retų paukščių fazanų. Dėl tų paukščių labiausiai gal ir buvo draudžiama čia bet kam vaikštinėti. Dvaro tarnai prižiūrėjo šilelį ir fazanus. Bet vaikams ir čia pasisekdavo koją įkelti ir paukščių pamatyti. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten fazanai prapuolė. Sako, vokiečių ar rusų kareiviai juos išgaudė ar iššaudė.
Mituvos vingyje Smukučių šilelis, už 3 km nuo miesto i šiaurės vakarus, taip pat priklausė dvarui, bet šis nebuvo draudžiamas pašalaičiams, dėl to visada mielai buvo Jurbarko gyventojų lankomas, o pradžios mokykla tada čia kiekvieną pavasarį ekskursijos pavidalu atlikdavo savo pabaigtuves. Suaugusiųjų būdavo ruošiamos ir gegužinės.
Kng. Vasilčikovo buvo įdomus vaisinių medžių sodas ir daržas su šiltadaržiais ir kitais įrengimais. Čia darbavosi specialus daržininkas.
Kai 1918 metais Lietuva atgavo nepriklausomybę, Jurbarko majorato dvarai buvo išdalinti savanoriams kūrėjams, tų dvarų kumečiams ir kitiems bežemiams, o taip pat ir Jurbarko miestui praplėsti. Miškai suvalstybinti. Abu parkai [Čia įskaitomas ir pušynėlis už Mituvos.] su daržininkyste ir čia pat esančiais namais buvo paskirti „Saulės“ draugijos įkurtai progimnazijai, paskui išaugusiai į visą gimnaziją. Abu parkai su puošniomis Mituvos pakrantėmis pasidarė atviri, ir jurbarkiškių, didelių ir mažų, mielai lankomi.