Dainių pelkė
Ji prasideda už4 km į šiaurę nuo Jurbarko miesto, apima per 200 ha.ir iš tolo pūpso, kaip didelė kalva. Prieš 100 metų ši pelkė buvo daug platesnė. Vėliau aplinkiniai kaimai —- Dainiai, Vajotai, Gedžiai, Lukšiai, Saukai — savo laukus sausindami ir gerindami, palietė ir Dainių pelkės drėgmę; jos pakraščiai ėmė sausėti ir siaurėti. O ties pat pelke įsikūręs Jurbarko majorato palivarkas Sargiejus taip pat gerino savo laukus, kasė griovius, sausino ir prasiplėtė į pat pelkės pakraščius.
Dar šio šimtmečio pradžioje seni žmonės pasakojo, kad seniau papelkyje ganomi galvijai kartais nuklimdavę — reikėdavę juos gelbėti. Toliau į pelkę ir žmonės atsargiai ėję, nes buvusi ji labai šlapia, vietomis visai neišeinama; o būdavę ir tokių klastingų akivarų arba, sakydavo, akių, į kurias kas įsmukęs menkai beturėjęs vilties išsigelbėti.
Pelkėje visada gausu būdavo spanguolių, dėl to rudenį aplinkiniai gyventojai eidavo čia spanguoliauti. Ateidavo ir iš miesto. Spanguoles rinkdavo ir vėliau, jau žemei įšalus —-tada prieinamos būdavo ir šlapiausios pelkės vietos. Medžiotojai medžiodavo čia zuikius ir rečiau pasitaikančias lapes.
Vaikai ir ne vaikai prisiklausydavo pasakų, kad pelkėje velniai laikosi. O kam pro pelkę į miestą ar iš miesto reikėjo eiti, tai vaikai ir moterys rūpindavosi nesusivėlinti, su šviesia saulute pro velnių buveinę praeiti.
Vasaros vakarų pakraštyje buvo ir kita baugynė. Ten kažinkas iš artimų ūkininkų ant paslaptingo kalnelio buvo pasistatęs nedidelę daržinikę. Į tą daržinikę žmogus susikraudavo papelkyje pašienautą šieną. Bet jam nesisekė; tą daržinikę jam vis kažinkas sugriaudavo. Iš naujo pasistatydavo žmogus, ir vėl sugriaudavo. O kas gi daugiau griovė, jeigu ne velniai? Kam žmogus artinas į jų buveinę!..
Taip maži būdami girdėdavom pasakojant.
Tas kalnelis be abejo nebuvo pačios Dainių pelkės padaras. Šių eilučių rašančio atminime jis buvo prie pat pelkės, o prieš kelis šimtus metų čia dar nebuvo pelkės pakraštys. Kalnelis galėjo būti supiltas dar anais laikais (XIII – XIV a.), kai kryžiuočiai smerkės į Lietuvą. Aplinkiniai gyventojai čia galėjo susinešti savo turtą ir patys gelbėtis nuo užpuolikų. Tada iš šiaurės, rytų ir vakarų pusės nuo pelkės augo tiršta giria. Tos girios liekanų dar buvo ir šio šimtmečio pradžioje: šiauriniame papelkyje buvo matyti betrūnijančių medžių kelmų, o vienur kitur ir koks išlikęs beržas ar kitas medis. Pati pelkė visą laiką buvo priaugusi skurdžių pušelių.
Senovėje ir to kelio — vieškelio pro pelkę iš Jurbarko į Eržvilką nebuvę: kelias ėjęs arčiau Mituvos, sausesnėmis vietomis. Taigi numanu, kad iš šiaurės ir vakarų pelkę siautė didelė giria. Gyvenamos žmonių dirvos artinos prie pelkės iš pietų pusės, nuo Jurbarko.
Dainių pelkės durpė nėra sena ir ligi pat dugno (apie 3 m gylio) tebėra ruda, apačioje tamsiai ruda. Šios pelkės durpes pirmutiniai pradėjo naudoti vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pat Jurbarko vieškelio pakraščiu jie buvo nusitiesę į pelkę siaurus geležinius bėgius, tais bėgiais veždavo durpes į buvusį Jurbarko muitinės sandėlį ir presuodavo, o iš čia kraudavo į baidokus (tokius medinius burėmis varomus laivus) Mituvoje ar Nemune ir veždavosi „namo“.
Tuo metu Jurbarke vokiečiai laikė už geležinių spygliuotų užtvarų didelį būrį prancūzų kareivių belaisvių. Tuos belaisvius varydavo j Dainių pelkę durpių kasti. Aplinkiniai žmonės labai gailėjosi suvargusių ir prastai maitinamų belaisvių ir stengdavosi priduoti jiems maisto, kai dirbdavo pelkėje. Tada vokiečiai liepė iškirsti visas pušeles, kurios augo pelkėje ir už kurių slapstydamiesi žmonės priduodavo belaisviams maisto. Bet ir pušeles iškirtus (ir sudarkius natūralų pelkės vaizdą), žmonės priduodavo belaisviams maisto: vaikai tarpkupsčiais repėčka ir pilvais šliauždami pritykindavo arčiau prie tariamosios kasyklos ir padėdavo savo nešuliukus. O prancūzai ar kada nors prisiminė ar įvertino tą mūsų žmonių ir vaikų gerą darbelį?..