Jurbarko valsčiaus žemė — priemolis visu plotu tarp Jurbarko ir Skirsnemunės, nuo Skirsnemunės kalnais j šiaurę ir rytus, visais paantvardžiais ir pamituviais ligi pat netoli Jurbarko. Ir tuose plotuose tarpais pasitaiko prastos žemės, kaip antai šaltžemio. Jurbarko slėnyje daugiausia smėlis su juodžemiu, nedaug žvirgždo. Skirsnemunės slėnyje taip pat smėlis su juodžemiu, tik už Skirsnemunės į rytus, kaip antai Žvyriuose ir dar toliau, mažiau juodžemio. Nuo Jurbarko į vakarus — ištisi plotai priesmėlio. kuris plačiu ruožu nusitęsia ir toliau į šiaurę.
Jurbarko valsčiaus ūkininkai sėjo rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius, linus, kanapes. Kviečiai labiausiai derėjo priemoliuose ir juodžemyje; rugiai derėjo visokioje žemėje, nors ir nevienokiu derlium. Miežiams vidutinė žemė. Avižoms — dažniausiai plėšinys po dobilų, taip pat ir linams.
Pašarui buvo sėjami dobilai, motiejukai, seradėlės, vikiai, o paupiais ir kitose lomingose vietose žėlė pievos žolė. Lubinas buvo sėjamas smiltynuose, liesoje lengvoje žemėje, rudeniop apariamas, ant jų sėjami rugiai.
Iš daržovių — roputės (bulvės), burokai, kopūstai, morkos, agurkai, pomidorai, pupos, svogūnai.
Roputės ir runkeliai pašarui gyvuliams buvo auginami laukuose, kitos daržovės — tam tikruose daržuose.
Soduose vaisinių medžių ir krūmų: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, avietės, agrastai, serbentai ir kt.
Girios ir šlaitai
Jurbarko valsčiuje yra dideli plotai girių. Dešinėje pusėje Mituvos pušynai, prasidedą nuo Nemuno, tęsiasi toli už Jurbarko valsčiaus ribų, iki netoli Tauragės, ir drauge su Tauragės giria apima apie 30.000 ha. Ta pati giria persimeta ir į Klaipėdos kraštą, tai, dar įskaitant ir Viešvilės girios plotus, siektų iki 42.000 ha (neretai po tuos pačius plotus ir ta pati gyvūnija maišos).
Miliušių giria, kuri persimeta ir į Eržvilko valsčių, apima apie 5000 ha. Girdžių girios – 2422 ha.
Minėtini nedideli plotai girios Jurbarko valsčiaus rytuose ir pietuose: kairėje pusėje Mituvos nedidelė girutė ties Jokūbaičiais, prie Paukštupio ir Panemunės; tarp Žvyrių ir Šilinės Nemuno įkalnėje, smėlėtame slėnyje netoli 100 ha ąžuolynas, o didžiajame Mituvos vingyje, prie pat Jurbarko, įdomus Smukučių šilelis.
Drėgnokoje Girdžių girioje daugiausia eglės, rečiau beržų, alksnių, ąžuolų, o krūmų – skirpstai, lazdynai, kadugiai. Mažosiose girutėse daugiausiai alksniai, eglės, beržai.
Drėgnoje Miliušių girioje vyrauja eglės, bet nereta ąžuolų ir kitokių medžių; yra lazdynų, skirpstų ir kitokių krūmų; pasitaiko girinių obelų ir kriaušių, ypač pagal Skardupį.
Jurbarko ir Rotulių salos tirštai priaugusios karklų.
Jurbarko giria – daugiausia pušynai, tik šiauriniame gale pasitaiko eglynų, kai kur beržų ir alksnių.
Visose Jurbarko valsčiaus giriose apstu įvarių grybų, ypač Jurbarko ir Miliušių giriose. Plačiai žinomi grybai: baravykai, raudonviršiai, pienės, voveriukės. rudmėsės, kazelėkai, bobausiai, pakastės (gramzdos) daugiausia buvo randamos lapuočiais apaugusiuose šlaituose, ypač Miliušių girioje pagal Skardupį.
Minėtos ir giriose augančios uogos: žemuogės, mėlynės, avietės, serbentai (šių yra ir panemunių karklynuose), spanguolės(daugiausia Dainių pelkėje ir Drangauskinaitėje), girtuoklės, rečiau bruknės.
Jurbarko valsčiaus gyvūnija. Laukuose gyvena zuikiai, pelės, kurmiai (šie išvagoja daržus ir pievas), šeškai (giriose ir ūkiuose). Žinomi laukų paukščiai: gužutis (gandras), kurapka, vyturys. Mituvoje, Nemune, panemunės ežerėliuose ir kitose balotose vietose laikosi girinės antys ir dažniausiai tik pralekiančios girinės žąsys.
Miliušių girioje, kur daugiau ąžuolų, neretas gyvulys šernas, o stirnų būna visose didesnėse giriose. Retesnis gyvuliukas žebenkštis. Kartais į Jurbarko girias užklysta ir briedžių, o iš Laukesų ir vilkų. Lapių, barsukų (opšrų) laikėsi pušynuose, Miliušių girioje, medžiais apaugusiuose-upių šlaituose. Ežių pasitaikydavo giriose ir ūkininkų sodybose. Gausu buvo voverių, jų atsilankydavo ir į ūkininkų sodybas, kur arčiau girios.
Giriniai paukščiai: karvelis, genys, volungė ir kiti įvairūs mažieji paukšteliai. Varnos dažniausiai tik perėjo giriose, o lakiojo po kaimus ir laukus, neretai sukinėjos ir mieste. Retoka viešnia buvo šarka ir gegužė, pelėda ir apuokas. Kartais į laukus ir sodybas užklysdavo vanagas. Nemune ir panemunėse būdavo žuvėdrų. Žvirblių ir varnėnų daugiausia laikydavosi ūkininkų sodybose, strazdų – pakrūmėse, ypač Nemuno pakarklyniais.
Mieloji giesmininkė lakštingala kiekvieną pavasarį garsinosi Nemuno salose, panemunių karklynuose ir šlaituose, pamituviuose ir kituose paupiuose, net ir didesniuose soduose, kur arčiau upių.