ANTANAS GIEDRAITIS-GIEDRIUS (1892.IV.4—1977.VIII.29)
Antanas Giedraitis, pasirašydavęs Giedriaus slapyvardžiu, yra šios monografijos Mūsų Jurbarkas autorius ir kartu redaktorius. Jis gerai išstudijavo vietovės istoriją ir padarė suvestinę iš savo ir kitų atsiminimų, įspūdžių, informacijų. Ši knyga buvo vienas jo didžiųjų rūpesčių iki pat mirties. Jo skatinami, kiti jurbarkiečiai ar Jurbarkui artimi asmenys jungėsi prie to darbo ir po jo mirties stengėsi veikalą techniškai paruošti.
Mūsų Jurbarkas yra jo paskutinių pastangų ir darbo įamžinimas, nes Antanas Giedraitis su šiuo miestu ir jo apylinkėmis buvo visą gyvenimą suaugęs, susigyvenęs ir jį lydėjo ypatingais sentimentais.
Geriau pažinti autorių — tai pažinti geriau ir patį Jurbarką. Antanas Giedraitis buvo gimęs 1892 m. balandžio 4 d. Lukšių km., Jurbarko valsč., Raseinių apskrityje. Šeimoje augo keturi broliai ir trys seserys: Antanas, Juozas, Dzidorius, Jonas, Monika, Marcelė ir Ona. Mokėsi jis Jurbarko pradžios mokykloje, o paskiau privačiai. 1909 m. išvyko į Maskvą ir iki 1911 m. dirbo meteorologijos observatorijoje. 1911—12 m. dirbo Kursko miesto savivaldybėje. Tuo pačiu metu vis mokėsi. 1916 m. išlaikė egzaminus ir, gavęs vyresniojo pradžios mokyklos mokytojo cenzą, dirbo Maskvos lietuvių pabėgėlių pradžios mokykloje. 1917 m. persikėlė į Voronežą ir mokytojavo Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje, dėstydamas lietuvių kalbą. Kartu studijavo Mokytojų institute pedagogo diplomui įsigyti.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės aktą, grįžo į Lietuvą ir jau 1918 m. Švietimo ministerijos buvo paskirtas įgaliotiniu Jurbarke, kur reikėjo rūpintis pradžios mokyklų organizavimu ir progimnazijos kūrimu. 1919 m. mokytojavo Jurbarko Saulės gimnazijoje, o 1920—24 m. jai vadovavo kaip direktorius. 1920 m. Jurbarke sukūrė šeimą su jurbarkiete mokytoja ir rašytoja Iliuminata Vasiliauskaite (mirė 1966 m. birželio 12 d.), taip pat kilusia iš didelės — keturių brolių ir trijų seserų — šeimos. Jie susilaukė dviejų dukterų: Danutės, dabar mokytojaujančios kolegijoje Australijoje, ir Grožvydos, šiuo metu gyvenančios Chicagoje.
Antanas Giedraitis 1934 m. buvo paskirtas Raseinių apskr. pradžios mokyklų inspektorium, 1939 m. toms pačioms pareigoms perkeltas j Šakių apskritį. 1941—1944 m. jis buvo Kauno apskrities vyresniuoju pradžios mokyklų inspektorium iki pasitraukimo nuo antrosios komunistų okupacijos j Vokietiją. Vokietijoje, karui pasibaigus, mokytojavo Augustdorfo, vėliau Oldenburgo lietuvių gimnazijose, o 1952—54 m. buvo Vasario 16-tosios lietuvių gimnazijos direktorius. 1956 m. su žmona ir dukra Grožvyda persikėlė j Ameriką ir visą laiką gyveno Worcestery, Mass. (trumpai Hartforde, Conn.) iki pat savo mirties. Mirė 1977 m. rugpiūčio 29 d., palaidotas Vorcestery
Šios monografijos autorius yra ir vienas iš labiausiai žinomų vaikų literatūros kūrėjų, kaip nuoširdus, savitai stilingas rašytojas. Jau 1920 m. jis pradėjo leisti ir redaguoti vaikams laikraštėlį „Žiburėlį“, 1925—31 m. redagavo ypač puikų jaunimui žurnalą „Saulutę“, kuri buvo gausiai iliustruota, ypač J. Šimonio fantastinėmis ir vaikų mėgiamomis iliustracijomis. Didelę dalį žurnalo jis pats savo raštais, pasakomis, eilėraščiais ir užpildydavo.
Be to, savo kūriniais jis bendradarbiavo „Švietimo Darbe“, „Židinyje“, „Vaire“ ir įvairiuose laikraščiuose, daugiausia spausdindamas literatūrinius kūrinius, išsiskiriančius savo stiliumi, svarstymais ir gilumu. Jis yra išleidęs vaikams daugiau kaip trisdešimt knygų (kai kurių po kelias laidas) ir suaugusiems pasakų, atsiminimų ir puikių beletristinių kūrinių, o „Lukšiųjuose“ pabėrė savo gimtinės atsiminimų, sujungtų su pasakomis, padavimais, įdomiais artimųjų charakteriais. Tai lyg savo tėviškės įamžinimas literatūriniu pavidalu. Jo „Nušviesti takai“ yra patekę net į chrestomatijas. Giedriaus kūryba pasižymi nuoširdžiu pasakojimu vaikams, kuriuos jis sujungia , su fantastiniais vaizdais. Jis yra kūrėjas-pedagogas visa savo prigimtim ir siekimais. Patriotinis ir dorinis elementas vyrauja jo kūryboje be jokio pertempimo, bet nuoširdžiai žmogiškas ir sodriai stilingas.
Jis rašė ir suaugusiems, bet jiems davė daugiau tik susimąstymą keliančių kūrybinių krislų. Štai vienas pavyzdžių iš „Nušviestų takų“: . .
„Ak, nesirūpink. Tegu tavo Širdis pasilieka rami. Tik pažiūrėk į didžiuosius žemės plotus: ir tyliausia upė nueina giliais verpetais, ir ramiausia jūra siūbuoja skarotomis bangomis.
Nesirūpink, kad užeina audra plačiais padangių vieškeliais. Jos puikūs žaibai tik dar labiau nušvies vingiuotus žemės takus, šiurpulingi griausmai tik stipriau išjudins žemę ir tavo širdį, kad juo gyviau pajustų ji, kiek daug nuostabių dienų šiame pasaulyje“.
Mūsų Jurbarkas yra vienas tų Antano Giedraičio kūrinių, nugalėjusių audras, žaibus ir amžiaus naštos sunkumus. Šiame veikale jis sutelkė savo didelę meilę ir jam skyrė labai didelę jėgų įtampą.
REDAKCINĖ KOMISIJA