Antanas Tamošaitis – paskutinis tarpukario Lietuvos teisingumo ministras

Antanas Tamošaitis. LCVA nuotrauka
Antanas Tamošaitis. LCVA nuotrauka

Antanas Tamošaitis gimė 1894 m. rugpjūčio 18 d. Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, Smukučių kaime. Spaudos draudimo metais 1903–1904 m. mokėsi rašyti ir skaityti lietuviškai namuose, kur pamokas vesdavo pasamdytas mokytojas – daraktorius. 1905–1908 m. mokėsi Jurbarko liaudies (pradžios) mokykloje. 1908–1912 m. mokėsi Tauragės progimnazijoje, kur baigė 4 klases. 1912–1913 m. mokėsi privačiai, ruošdamasis stoti į VI gimnazijos klasę, tačiau 1913 m. tėvų verčiamas įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, kur mokėsi iki 1915 m. pavasario ir išklausė 2 kursus.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Tamošaitis liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje ir 1915 m. rudenį įsteigė gimtajame Smukučių kaime pradžios mokyklą. 1916 m. birželio-spalio mėnesiais jis lankė Kaune vokiečių okupacinės valdžios įsteigtus pedagoginius kursus, kuriuos pabaigęs buvo paskirtas Jurbarko pradžios mokyklos vedėju. Dirbdamas mokyklos vedėju, A. Tamošaitis, padedamas Berlyno universiteto studento Reichmano, kartu ruošėsi brandos atestato egzaminams.

Dirbdamas Jurbarke, jaunasis mokytojas kartu su kitais 9 valsčiaus mokytojais suorganizavo slaptą lietuvių jaunimo kuopelę, kurios tikslas buvo kovoti už lietuvybę. Apskrities viršininkas Kreshauptmannas, sužinojęs apie šią lietuvių mokytojų veiklą, norėjo juos išsiųsti į darbo stovyklą Vokietijoje ir tik Jurbarko klebono Prano Stakausko įkalbėtas pasitenkino mažesne bausme – perkėlė mokytojus į kitas apskritis. A. Tamošaitis buvo perkeltas į Čedasus Rokiškio apskrityje, o kiti 2 veiklesni mokytojai – į Kaišiadorių apskritį. Čedasų pradžios mokyklos mokytoju Tamošaitis dirbo 2 metus – nuo 1917 m. pavasario iki 1919 m. pavasario. 1919 m. vasarą jis buvo Švietimo ministerijos suorganizuotų kursų pradžios mokyklų mokytojams vedėju.

1919 m. rugsėjį švietimo ministro įsakymu A. Tamošaitis buvo paskirtas Zarasų (tada vadintų Ežerėnais) apskrities pradinių mokyklų instruktoriumi (inspektoriumi) ir dirbo šiose pareigose iki 1920 m. gegužės 15 d., kai buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

1920 m. balandžio 16 d. A. Tamošaitis VI (Utenos) rinkimų apygardoje buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. buvo Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką.

Dirbdamas Seime, A. Tamošaitis 1921 m. pavasarį eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus prie Mokytojų draugijos gimnazijos Kaune ir gavę brandos atestatą tais pačiais metais įstojo į Aukštųjų kursų Teisių skyrių. Aukštuosius kursus 1922 m. vasario 16 d. reorganizavus į Lietuvos universitetą jis tęsė mokslus Teisių fakulteto antrame semestre.

Universitete A. Tamošaičiui dėstė prof. Petras Leonas (teisės enciklopediją ir civilinę teisę), prof. Baloga (romėnų teisės istoriją ir dogmą), doc. Oskaras Biuchleris (romėnų teisės dogmą ir prekybinę teisę),  prof. Augustinas Janulaitis (Lietuvos teisės istoriją), doc. Petras Šalčius (politinę ekonomiją), doc. Antanas Tumėnas (Lietuvos valstybinę teisę), doc. Mykolas Riomeris (bendrąją valstybinę teisę), doc. Mykolas Pokrovskis (finansų teisę), doc. A. Moravskis (Lietuvos finansus ir visuomenės ūkį), doc. Beliackinas (civilinę ir prekybinę teisę), doc. Vaclovas Bižiška (administracinę teisę), doc. Kazys Šalkauskis (civilinę teisę), prof. Antanas Krikščiukaitis (baudžiamąją teisę) ir Vladas Mačys (civilinį procesą).

Būdamas Seimo nariu ir studijuodamas A. Tamošaitis kartu dirbo mokytoju dviejose gimnazijose. Kauno žydų realinėje gimnazijoje jis dėstė lietuvių kalbą, o Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijoje – lietuvių kalbą, geografiją ir visuomenės mokslą.

Nuo 1921 m. 1925 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Prieš baigiant universitetą fakulteto dekano prof. Petro Leono iniciatyva Teisių fakulteto taryba pasiūlė gabiam studentui likti dirbti universitete. Tai reiškė, kad A. Tamošaitis fakultete tuomet vertintas kaip potencialus Leono dėstomų disciplinų perėmėjas. Tamošaitis priėmė pasiūlymą ir, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, trejus metus žinias gilino Vienos, Paryžiaus, Tulūzos, Bordo, Berlyno ir Karaliaučiaus universitetuose, kartu rinkdamas ir medžiagą disertacijai.

Vykdamas gilinti studijų, A. Tamošaitis buvo iškėlęs sau tikslą ne tiktai kuo giliau išstudijuoti pasirinktą mokslo sritį, bet ir susipažinti su garsiosiomis to meto teisės mokyklomis ir asmeniškai su jų lyderiais, pramokti bent dvi Vakarų Europos kalbas, kuo visapusiškiau susipažinti su kraštų, kuriuose jam teks būti, bendrąja kultūra, net užsimojo užpildyti jo jaučiamas savo inteligentiškumo spragas. Tamošaičiui pasitaikė galimybė asmeniškai susipažinti ir bendrauti su iškiliausiais XX pirmosios pusės Vakarų Europos teisės teoretikais. Du pirmuosius semestrus A. Tamošaitis dirbo Vienos universitete, vadovaujamas vieno žymiausių teisės pozityvizmo atstovų, normatyvizmo ir „grynosios teisės“ teorijos kūrėjo H. Kelzeno (Hans Kelsen). Vėliau, persikėlęs į Prancūziją, kurį laiką dirbo Paryžiuje, po to Tulūzoje susipažino su institucionalizmo pradininku M. Horiju (Maurice Hauriou) ir sužinojo daug naujo; Bordo universitete padirbėjo pas garsųjį solidarizmo šalininką L. Diugi (Leon Duguit).

Studijuodamas užsienyje A. Tamošaitis rašė straipsnius apie Vakarų Europos mokslines naujienas fakulteto žurnale „Teisė“: „Austrijos konstitucijos teismas“ (1926, Nr. 9), „Keletas minčių iš naujosios vokiečių teisės filosofijos literatūros“ (1926, Nr. 10), „Teisių mokslų dėstymas Prancūzijoje“, „Šis tas iš prancūzų bibliografijos“ (1927, Nr. 11).

1928 m. kovo 25 d. A. Tamošaitis Kaune sėkmingai išlaikė doktorato egzaminus iš teisės filosofijos, valstybinės teisės ir civilinės teisės, o gegužės 16 d. viešai apgynė disertaciją „Istorinė teisės mokykla Vokietijoje“ ir įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį.

Tais pačiais metais buvo pakviestas dirbti docentu Lietuvos universitete ir turėjo dėstyti teisės enciklopediją ir vesti teisės filosofijos pratybas, tačiau, kaip rašė savo biografijoje, dėl tuo metu sumanytų reformų negalėjo pradėti dirbti šio darbo. Pasirodo, buvo numatyta į vieną katedrą sujungti ir prof. P. Leono vadovaujamas Teisės enciklopedijos bei Teisės filosofijos katedras.

Reikalui įstrigus Švietimo ministerijoje, pastarasis klausimas fakulteto Taryboje pakartotinai keltas 1928 m. gegužės 28 d. Nepaisant to, kad pats fakultetas, nutardamas A. Tamošaitį pas save įdarbinti, problemos tarsi neįžiūrėjo, o ir reforma įvyko tik 1930 m., universitetui suteikiant Vytauto Didžiojo vardą ir priėmus naują jo statutą. A. Tamošaičio laiške Leonui pareikštos frazės, jog jis, būdamas įsitikinęs, kad „įgytas žinias ir patyrimą galėsiu atiduoti savo kraštui dirbdamas ir kitokį darbą“, nors tokio darbo „tuo tarpu dar nenumatau“, kad nenorįs fakultetui „pirštis“, leidžia daryti išvadą, kad jis baiminosi, jog jo atėjimas į fakultetą nebūtų suprastas noru išstumti jau priartėjusį prie 65 metų amžiaus visų gerbiamą ir dar pakankamai darbingą profesorių P. Leoną, juolab kad ir jis pats apie garbųjį veteraną turėjo kuo geriausią nuomonę.

Nuo 1928 m. rudens A. Tamošaitis pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato padėjėju Jurbarke, tačiau netrukus tapo advokatu. Šį darbą dirbo  ir 1930 m. rudenį persikėlęs į Kauną, nes nuo 1930 m. rudens buvo paskirtas privatdocentu, einančiu docento pareigas Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių A. Tamošaitis derino akademinį darbą derino su advokato, tačiau 1935 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Teismų santvarkos įstatymo nuostatai, uždraudusiai tokį derinimą, jis pasitraukė iš advokatūros ir pirmenybę atidavė akademiniam darbui. Universitete jis dėstė romėnų teisės istoriją ir romėnų teisės kursą. Teisės istorijos tyrinėtojai Mindaugas Maksimaitis ir Stasys Vėlyvis pripažino, kad A. Tamošaitis įnešė svariausią indėlį į romėnų teisės dėstymą į lietuviškos teisinės romanistikos formavimąsi. A. Tamošaitis mėgo studentus, stengdamasis pastebėsi gabiuosius ir studentai šiltai atsiliepdavo apie jaunąjį docentą: „Jis kėlė malonų seno pažįstamo susitikimo jausmą. Kiek padirbėjus su juos susidarydavo šiltas prieraišumo pojūtis. Savo baritonu, kuriame galima buvo užčiuopti gero dainuojančio balso pajėgumą, jis draugiškai, ne oficialiai ištardavo žodį „kolega“. Atrodo, jis labai džiaugiasi, kad auditorija domisi jo dėstomu dalyku.“

1934 m. A. Tamošaitis buvo išrinktas Teisių fakulteto sekretoriumi, nuo 1936 m. sausio 1 d. paskirtas docentu Romėnų teisės katedroje. Atėjęs į universitetą, jis neužsisklendė vien tik akademinėje veikloje. Jis buvo pakviestas dalyvauti ekspertu Valstybės tarybos veikloje, 1936 m. buvo paskirtas joje sudarytos komisijos lietuviško civilinio kodekso projektui rengti nariu ir tiesiogiai dalyvavo rengiant jo dalį, skirtą prievolių teisei.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, rašė teisės klausimais fakulteto leidinyje „Teisė“, išvertė veikalą Žirardo veikalą „Romėnų teisė“ (2 dalys). Kartu su J. Kairiu išvertė Senovės Rytų teisės paminklą – Hamurabio teisyną. 1929 m. A. Tamošaičio disertacija „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje“ buvo išspausdinta atskira knyga.

1937 m. doc. A. Tamošaitis kartu su kolega dr. Domu Krivicku dalyvavo tarptautiniame teisininkų kongrese Paryžiuje, o 1939 m. sausį kartu su prof. Tadu Petkevičiumi ir dr. D. Krivicku buvo deleguotas į Hagą ginti Lietuvos interesų Tarptautinio tribunolo byloje su Estija.

Prasidėjus tautininkų autoritarinio režimo  liberalizavimui,  nuo 1939 m. kovo 28 d. A. Tamošaitis tapo teisingumo ministru koalicinėse Jono Černiaus, po to Antano Merkio vyriausybėse. Bet ir tapęs Vyriausybės nariu, ryšių su universitetu nenutraukė ir pasiprašė perkeliamas į antraeiles pareigas. Iki J. Černiaus vyriausybės sudarymo A. Tamošaitis nedalyvaudavo valstiečių liaudininkų visuotiniuose metiniuose suvažiavimuose bei nuo 1933 m. nemokėjo vadovybės įvesto partijos nario mokesčio, todėl jo priklausymas liaudininkams buvo gana simbolinis.

Prezidentas Antanas Smetona turbūt jį pasirinko todėl, kad jis buvo geras teisininkas ir nesikišo į politinius reikalus. Tačiau A. Tamošaitis, kaip Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, globojo studentų varpininkų organizacijas – buvo vienas iš studentų Varpininkų sąjungos kūrėjų bei organizatorių ir Varpininkų filisterių draugijos narys, o kartu bendravo su valstiečiais liaudininkų lyderiais, kurie taip pat dalyvaudavo studentų varpininkų renginiuose.

Dirbdamas tautininkų vyriausybėje, A. Tamošaitis gerai sutarė su krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu, su kuriuo gilino studijas Vienoje. Tamošaitis laikėsi griežtos pozicijos amnestijos politiniams kaliniams klausimu – jis pasisakydavo prieš visuotinę amnestiją, siekdamas, kad šis klausimas būtų sprendžiamas Komunistų partijos nariai negalėjo teikti prašymų „buržuazinei valdžiai“, nes už tai jiems grėsė pašalinimas iš komunistų partijos, todėl jų rėmėjai reikalavo visuotinės amnestijos.

1940 m. kelis kartus ministrą A. Tamošaitį aplankė neįprasta komunistų gynėjų delegacija, prašydama visuotinės amnestijos politiniams kaliniams. Delegaciją sudarė poetas Liudas Gira, komunistė pogrindininkė Michalina Meškauskienė ir socialdemokratas Steponas Kairys, kurį antrą kartą pakeitė prof. Steponas Kolupaila. Teisingumo ministras Tamošaitis, ne tik neatsisakė griežtos pozicijos dėl visuotinės amnestijos, bet ir gerbdamas S. Kairį ir S. Kolupailą, stebėjosi, kad tokie garbingi žmonės neatsisako L. Giros, nuo 1937 m. garsėjusio prokomunistine veikla, kompanijos. Tamošaitis, nors formaliai priklausė valstiečiams liaudininkams, tačiau neleido atgaivinti dar 1936 uždraustos Lietuvos jaunimo sąjun- gos, kurią sudarė jaunosios kartos valstiečiai liaudininkai, pradėję veikti kartu su komunistais.

Iš šių pavyzdžių akivaizdu, kad A. Tamošaitis nepataikavo jį dele- gavusiai partijai ir kartu su kitais ministrais vykdė bendrą Prezidento A. Smetonos nustatytą politiką, tačiau nežiūrint to, 1939 m. rudenį Tamošaitis kartu su Karoliu Žalkausku ir Jonu Staugaičiu buvo išrinktas į partijos Garbės teismą. Per dvi kadencijas teisingumo ministras pasirašė nemažai juridinių aktų, kurie nepadarė didesnės įtakos teisėsaugos sistemos pokyčiams,   o 1939 m. gegužės mėnesį išleistas „Nepaprastojo meto įstatymas“ dar labiau suvaržė piliečių padėtį.

1940 m. teisingumo ministras pasiūlė naujo „Santuokos įstatymo“ projektą, įteisinantį civilines santuokas, tačiau iki okupacijos jis nespėtas priimti.

Apie A. Tamošaičio laikyseną paskutiniame Ministrų Tarybos posėdyje svarstant sovietų Lietuvai įteiktą ultimatumą yra likę prieštaringi atsiminimai: J. Audėnas atsiminimuose rašė, kad profesorius pritarė protesto sovietams pasiuntimui, kitas šaltinis teigė, kad A. Tamošaitis svyravo ir savo nuomonės nepareiškė. K. Musteikiui pasiūlius bėgti iš Lietuvos A. Tamošaitis sutiko, tačiau Lietuvos ir Vokietijos pasienyje vokiečių pasieniečiams nepraleidus lietuvių, įkalbėtas žmonos nutarė likti Lietuvoje. Teisių fakulteto personalą ir studentus iškėlus į Vilnių, nuo 1940 m. sausio 1 d. A. Tamošaitis perkeltas į Vilniaus universitetą.

Sovietams okupavus Lietuvą ir kritus A. Merkio Vyriausybei, A. Tamošaičio prašymu, nuo 1940 m. birželio 17 d. jo darbas fakultete vėl laikomas pirmaeilėmis pareigomis, tačiau neilgam. 1940 m. liepos 12 d. Kačerginėje jis suimtas, kalintas Kaune, vėliau išvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje.

1941 m. liepos 7 d. SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija Tamošaitį už „kontrevoliucinę veiklą“ nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1941 liepos 30 d., palaikai buvo užkasti Butovo-Komunarkos vietovėje šalia Maskvos.

Tą pačią dieną taip pat buvo sušaudyti 2 Lietuvos ministrai: vidaus reikalų – Kazimieras Skučas ir Julius Čaplikas. A. Tamošaičio žmonos Elenos ir sūnaus Antano likimas nežinomas. 1991 m. spalio 24 d. SSRS prokuratūra reabilitavo paskutinį Lietuvos teisingumo ministrą A. Tamošaitį.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Antano Tamošaičio autobiografija. Kaunas, 1936 m. gegužės 9 d. Lie- tuvos universiteto vyresniojo mokslo personalo albumas. Kauno technologijos universiteto muziejaus fondai.
  2. Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922-02-16–1924-06-15. Kau- nas, 1924, p. 104–105.
  3. Maksimaitis, Mindaugas; Vėlyvis, Stasys. Lietuviškos teisinės romanis- tikos pradžia ir jos pionierius Antanas Tamošaitis. Jurisprudencija, Mykolo Romerio universitetas, 2011, p.
  4. Tamošaitis, Mindaugas. Tamošaitis Antanas. Lietuvos Steigiamojo Sei- mo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 390–393.
  5. Tamošaitis, Mindaugas. Tamošaitis Antanas. Lietuvos respublikos 1918– 1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. [Sudarytojai dokt. Algis Bitautas, Mindaugas Tamošaitis].Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 429–435.
  6. Тамошайтис Антонас Юргисович. Мартиролог жертв политических репрессий,   расстрелянных   и    захороненных    в Москве и Московской области в 1918-1953 гг. Žr. internete: sakharov-center.ru/asfcd/martirolog/?t=page&id=14283
  7. Skučaitė, Virginija; Juodelienė, Violeta. Kur NKVD sušaudė ir už- kasė mūsų ministrus? Žr. internete: http://m.kauno.diena.lt/naujienos/ lietuva/salies-pulsas/kur-nkvd-susaude-ir-uzkase-musu-ministrus-796568.

Dr. Audronė Veilentienė, straipsnis paskelbtas Ukmergės muziejaus svetainėje