Jurbarko vaizdai garsių dailininkų drobėse

Panemuniai, Jurbarkas ne syk atvaizduoti garsių dailininkų drobėse. Lida Meškaitytė, Antanas Žmuidzinavičius, Elvyras Andriolis, Mstislavas Dobužinskis – tik keletas, apie kuriuos čia rašoma.

 

L.Meškaitytė, Jurbarke, 1958 m. Lietuvos dailės muziejus
L.Meškaitytė, Jurbarke, 1958 m. Lietuvos dailės muziejus
L. Meškaitytė. Jurbarko prieplauka, 1959 m., Lietuvos dailės muziejus
L. Meškaitytė. Jurbarko prieplauka, 1959 m., Lietuvos dailės muziejus
L. Meškaitytė. Vartai. 1959 m. Lietuvos dailės muziejus
L. Meškaitytė. Vartai. 1959 m. Lietuvos dailės muziejus

Lida Meškaitytė (1927-1993)- nelengvo likimo, Rytprūsių lietuvininkų valstiečių dukra, atkūrusi miniatiūrose gimtojo Antšvenčių kaimo (netoli Smalininkų) gamtos grožį. Kurti pradėjo apie 1947-uosius metus.  Po dešimties metų jos darbai jau buvo eksponuojami įvairiose parodose. Jie stebino subtilumu, precizišku atlikimu, spalvų parinkimu, autorės darbštumu ir giliu gamtos pajautimu. „Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus gabalėlio,“ – yra sakiusi pati autorė.

2017 metais, minint dailininkės 90 metų gimtadienį, Smalininkuose atidengtas paminklas: kėdutė, šalia – dažų dėžutė. Tai – simbolinis ženklas, jog šiame krašte gimė, gyveno ir kūrė Lidija Meškaitytė. Sėdėdama ant tokios kėdutės, ji tapydavo savo miniatiūras.

Savo kūrybinio meistriškumo viršūnę dailininkė pasiekė 1970–1985 metais. Jos sukurtos akvarelinės miniatiūros – reikšminga XX a. antros pusės lietuvių tautodailės palikimo dalis.

Savo paveikslus dailininkė testamentu dovanojo Lietuvai. Dauguma L. Meškaitytės darbų (765) saugomi Lietuvos dailės muziejuje, dalis (69 akvarelinės miniatiūros) nuo 2016 m. eksponuojama Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje. Jų faksimiles galima pamatyti Jurbarko Vinco Grybo memorialiniame muziejuje.

Unikalių miniatiūrų meistrė savo paveiksluose pavaizdavo ir Jurbarką, tai 1958-1959 metų darbai. Paveikslas„Jurbarke“ tapytas iš Dainų slėnio, matosi Mituvos tiltas, bažnyčia; „Vartai“ – Jurbarko dvaro vartai, vaizdas iš gimnazijos kiemo – tai galima atpažinti ir dabar. Na, o Nemuno prieplaukos, kokia pavaizduota paveiksle, seniai nebėra, nebent dar galima pamatyti fotografijose. Čia švartuodavosi keleiviniai laivai, keltas per Nemuną. Prieplaukos pastate buvo keleivių laukimo salė, užkandinė.

A.Žmuidzinavičius. Jurbarko griuvėsiai, 1927 m., Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus
A.Žmuidzinavičius. Jurbarko griuvėsiai, 1927 m., Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

Dar vienas žinomas Lietuvos dailininkas, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius (1876 -1966), pasirašinėjęs Antano Žemaičio vardu, paliko mums I pasaulinio karo metu sudegusių Vasilčikovų dvaro vaizdą. Keliose panašiose išlikusiose nuotraukose dvaro griuvėsiai matomi iš rytų, centrinės dvaro aikštės pusės. Čia gi – vaizdas nuo Mituvos pusės. 1931-1932 metais, perstatant ir plečiant Jurbarko ligoninę, „švietimo ministerija nemokamai davė buvusių kunigaikščio Vasilčikovo rūmų griuvėsius, iš  kurių tikimasi gauti apie 60-80 tūkstančių gerų plytų“ (Lietuvos aidas, 1932, nr.137).

A. Žmuidzinavičius tapė tipinius Lietuvos kraštovaizdžio motyvus, perteikė kaimo žmonių gyvenimą, jų buitį. Daugelyje garsių jo paveikslų vaizduojamas Nemunas. Gal kas nors juose atpažintų ir mūsų, Jurbarko Nemuno, vaizdų.

 

E. Andriolis. Panemunės pilis, XIX a.
E. Andriolis. Panemunės pilis, XIX a.

Vilniuje gimusio, 1863 metų sukilimo dalyvio, po sukilimo savo gyvenimą Varšuvoje baigusio italų kilmės dailininko Mykolo Elvyro Andriolio (1836–1893) paveiksluose – Panemunės (Vytėnų, Gelgaudų) pilis ir garsioji Jurbarko barokinė medinė sinagoga. Dailininkas nupiešė istorinių ir buitinių kompozicijų, pasižymėjo kaip knygų iliustruotojas. Kūriniai romantiški, išraiškingo, grakštaus piešinio, subtilaus šešėliavimo, spalvingo, švelnaus kolorito.

Panemunės pilis įamžinta ir kitų dailininkų: Napoleono Ordos,  G.Bagdonavičiaus, kt.

 

Mykolas Elvyras Andrioli. Jurbarko sinagoga, 1872 m.

1786 m. pirklio Iciko Taubės iniciatyva Jurbarko žydai pradėjo statytis sinagogą. Ji stovėjo už dabartinio gėlių turgelio, buvo tamsi, nedažyto medžio, gausiai papuošta drožybos elementais.

Architektas Aurimas Širvys, dokumentuojantis istorinį paveldą – sinagogas, sako, kad tai buvusi viena iš gražiausių medinių sinagogų Lietuvoje ir turėjo labai aukštą meninę vertę. Pasak architekto, tikėtina, kad ją kūrė tie patys meistrai kaip ir Jurbarko katalikų bažnyčią,  statyboms vadovavę ir jas vykdę meistrai nebuvo žydai, bet samdyti kitų tautybių medžio meistrai.

Jurbarko sinagogą piešė ir Mstislavas Dobužinskis (1875 – 1957), kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos. Studijavo Peterburge, vėliau ten dėstė dailę.

M.Dobužinskis. Jurbarko sinagoga, 1933 m. Lietuvos dailės muziejus
M.Dobužinskis. Jurbarko sinagoga, 1933 m. Lietuvos dailės muziejus

Nuo 1929 metų gyveno ir kūrė Kaune, jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė. 1939 m. išvyko į Londoną ruošti savo darbų parodos. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Į Lietuvą nebegrįžo.

Gyvendamas Lietuvoje,  1933–1934 m., Dobužinskis daug keliavo po Žemaitiją  ir nupiešė jo akį patraukusius gamtovaizdžius, piliakalnius, architektūrinius statinius, bažnyčias, vienuolynus, technikos bei meno paminklus. „Detali, realistinio piešinio kompozicija kruopščiai fiksuoja senosios sinagogos pastatą. Menininkas pastebėjo ir pavaizdavo daugybę smulkiausių statinio detalių“ (limis.lt).

1903 metais „didžiuoju vandens keliu“, Vilija ir Nemunu, keliavo Nikolajus Rerichas su žmona. Vilnius, Kaunas, Vilkija, Veliuona – iki Jurbarko. „1903 metais su Jelena Ivanovna pakeliavome ir po Lietuvą. Ilga buvo toji kelionė po įvairiausias istorines vietas. Visur piešiau etiudus, o Jelena Ivanovna fotografavo. Dalis jos fotografijų pakliuvo į Grabario „Meno istoriją“ ir į kitus veikalus, skirtus senovės paminklams. Lietuvoje nupiešiau daug etiudų. Jų likimas savotiškas. Pasklido jie po visą pasaulį. Sykį Kalifornijoje man pasisekė pamatyti savo „Kauno bažnyčią“ ir „Pilies griuvėsius ties Nemunu“, „Senąją cerkvę prie Gardino“. Ir ten, anapus vandenyno, etiudai atlieka savo užduotį – primena Lietuvos grožį, šios senos valstybės istorinį kilnumą.“ – rašė Rerichas 1936 metais. Gal kur nors ir mūsų Jurbarkas…

 

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas