Jonas Juškaitis. Aplinkui Giedrių

Rašytojas, pedagogas A. Giedrius-Giedraitis tarp mokytojų ir mokinių. 1924 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Poeto, eseisto, jurbarkiškio Jono Juškaičio straipsnyje, paskelbtame knygoje „Lyra ant gluosnio“ –  Antanas Giedraitis-Giedrius ir „aplinkui“ –  Jurbarkas, toks, kokį jį prisiminė ir Giedraitis; jurbarkiškiai rašytojai, visuomenės veikėjai: Pranas Dom. Greičius, Kazimieras Ambrozaitis, kiti.

„Jurbarke po karo Giedrius buvo nutylėtas, vėliau viešumoje ir užmirštas, netgi dabar jo atminimas ne toks, koks turėtų būti“ – sako autorius. Galite skaityti ir pdf.

APLINKUI GIEDRIŲ

Kai iki penkiolikto numerio platinau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, negalvojau apie atpildą, kada bus atlyginta mūsų tautai nepriklausomybe. Tikėjau, kad bus, nors pats nesitikėjau sulaukti. O ką platinau, imdavau iš patikimų rankų ir duodavau į patikimas, neklausdamas, iš ko gavo ir kam duos, neatsimindamas veidų. Juk žinai, kaip kartais būna… Man vienam tebus. Jausdavau: jeigu ką suima arba nužudo, tai esu paliktas atidirbti už juos. Nebūtinai, ką jie daro, o ką aš galiu. Tikslui, kuriam jie dirbo. Kunigas Jonas Boruta[1] rašė, kad „Kronika“, prasidėjus pertvarkai, jau buvo beveik susekta. Ar ne Dievo Apvaizda? Susekta… kada jos beveik jau nereikėjo. „Aidams“ susijungiant su „Naujuoju Židiniu“, paskutinis redaktorius pranciškonas poetas Leonardas Andriekus taip užbaigia skausmingos praeities ir žurnalo leidimo apibūdinimą: „O, Dieve, koks staigus pasikeitimas!“

Nuo šių žodžių norėčiau pradėti Antano Giedraičio-Giedriaus gimimo šimtmečiui skirtas mintis. Apie Antaną Giedrių, jo gyvenimą, kūrybą, vaikams žurnalus parašiau 1987 m. „Pergalės“ aštuntame numeryje kiek tada leido[2]. Gal dabar daugiau parašys kiti. Todėl rašysiu aplinkui Giedrių. Ką tik aš galiu parašyti. Jeigu kitų vainikas Giedriui bus gražesnis, tai mano lapelis tegu pranyks tame vainike. Jeigu iš kitų vainiko iškris koks lapelis, tegu manasis užpildo tą tarpą. Rašau nepastodamas kelių nė vienam vertintojui ir vertinti palikdamas kitiems. Man siūlė: „Ar neparuoštumėte Antano Giedriaus kūrinių rinktinės?“ („Vyturys“). „Ar neparuoštumėte Juozo Krumino kūrinių rinktinės?“ („Vaga“). „Ar neparuoštumėte Mindaugo Tomonio kūrinių rinktinės?“ („Mokslas“)[3]… O, kaip mielai šį sau maloniausią darbą dirbčiau! Jeigu būčiau tų metų, kada reikėjo dėl duonos nemaloniai versti menkavertes prozos knygas.

Kai po universiteto baigimo ir studijų teko gyventi kaime, daug laiko turėjau tyloje galvoti. Augdamas į viską tenai žiūrėjau pirmą kartą, o tada paskutinį. Lyg antrą kartą gimiau… Išmokau branginti trupinį. Koks artimas gali būti ir žmonių varganumas! Jei kas nors mažai ką reiškia mums, tai gal ką nors reiškė savo laikui. Kaip mus mokė viską suniekinti! Tas nepadarė to, kad tą padarė, tą darė, kad to nedarė, nepasidarė toks, kad pasidarė kitoks… Betgi tai dar ne viskas. Gal svarbiau, kad tas ar tas yra. Net jo klaidų ir trūkumų analizė mus gali patobulinti. Tas ar tas, takeliais juoduodamas per pilkas prieblandas po tą ar tą vietą, rodo, kaip takeliai susuko mūsų istorijos klodus.

Jurbarke po karo Giedrius buvo nutylėtas, vėliau viešumoje ir užmirštas, netgi dabar jo atminimas ne toks, koks turėtų būti[4]. Jo, švietimo kūrėjo 1918 metais, vieno žymiausių mūsų pedagogų, žinomiausių vaikų rašytojų, pirmojo vaikų žurnalo leidėjo… Jis apie save prabilo pats 1979 m. Čikagoje pasirodžiusiu „Mūsų Jurbarku“. Kai prisimenu, su kokiu džiaugsmu tėvai minėdavo nepriklausomybę net ją praradus, koks iškilmingas būdavo net paprasčiausias mūsų švenčių atminimas, nesistebiu, kodėl dabar taip liejama neapykanta ant jos, kada ir sunkumai keliami ne su rūpesčiu juos pašalinti, o su pasimėgavimu, kad pasitaiko progų per juos sukiršinti. Norint sunaikinti tautą, žemę po kojomis reikėjo aplieti raudonu krauju, o dvasinę erdvę uždengti raudonu uždangalu. Išnaikinti mentalitetuose giluminį lietuvio tapatumą. Nuolatinį kultūros ilgesį pakeisti nuolatiniu kultūriniu menkavertiškumu. Tam reikėjo pirma sujaukti žemę, kad užaugtų keistos kartos, kurios negalėtų susivokti vertybėse ir stotų prieš savo tautą, pačios nejausdamos, kuo stoja. Prūsai šitokia klasta buvo nutautinti.

Baltos lankos, juodos avys… Iš Antano Giedriaus vieno elementoriaus „Vyturėlis“ kurį laiką mokiausi ir aš. „Pavasaris“. „Vasara“. „Ruduo“. „Žiema“. Tai jo skyriai. Donelaitiški. Ligi Stepo Zobarsko „Aušrelės“ daug tų vadovėlių išėjau. Bet visi jie mokė vaiką sutartinai su šeima. Kaip kas gyveno, tačiau kiekvienas turėjo bažnytinius, išeiginius, kasdienius, darbinius drabužius ir žinojo, kada juos apsivilkti. Vieno bažnytiniai gali būti prastesni už kito išeiginius arba kasdienius, bet visi vienas kitą gerbė vien dėl progos, kuria apsivelkami bažnytiniai drabužiai. Savo raštais Giedrius mokė, kada apsivilkti bažnytinius, kada kitokius drabužius, todėl ir jo raštai vieni su bažnytiniais, kiti su kasdieniais drabužiais. Jis mokė sumanumo, darbštumo, artimo meilės, ugdė sąmonę, kad mūsų istorija nevirstų nesąmonių klodais, o vaikas neužaugtų nei su žeminančio menkavertiškumo, nei su išdidaus egoizmo jausmais. Pernai iš kažkieno lūpų išgirdau, kad Giedrius buvo poniškas. Nežinau. Vieną kartą jį temačiau. Neatrodė man poniškesnis už Klišių pradžios mokyklos mokytoją Vincą Ždankų ar mano tėvą, vilkintį prastesniais drabužiais, aną kažkokią visiems iškilmingą pavakarę. Gal dėl to, kad žmonės žinojo, kada bažnytiniais drabužiais apsivilkti? Skaitydami „baltos lankos, juodos avys“, atsiminkime, kad skaitome kartu ir „juodos lankos, baltos avys“, ir stebėkime, kada baltos lankos pavirsta juodomis, o juodos avys apsimeta baltomis.

Jurbarke mano mokslo metais Giedrius dar nebuvo užmirštas, kone visi dar jį atsiminė, jo knygų bei žurnalų buvo pilna pas visus. Nei universitete studijuodamas, nei Rašytojų sąjungoje dirbdamas jo pavardės neišgirdau. Tik Teofilis Tilvytis per vieną susirinkimą priminė rašytoją, spausdinusį kūrinių Rabindranatho Tagore’s stiliumi, ne per stipriausių… Priminė neminėdamas pavardės. Gerokai vėliau paklausiau poetą Joną Graičiūną, buvusį Lietuvių rašytojų draugijos valdyboje, ar Giedrius nepriklausė draugijai. Jis, sako Graičiūnas, gyveno kažkur, toli nuo visų…[5]

O kaip vaikų rašytojas ir tada po Prano Mašioto jis buvo žinomiausias. Jo tėvas, anot mano tėvo, prie caro buvo valsčiaus viršaitis, titnagas, turėjo septynis vaikus iš dviejų tos pačios giminės žmonų, keturiasdešimt hektarų prastos žemės Lukšiuose prie Dainių pelkės, vaikus švietė, kai gyvenova maži su Antanu, tai kokį rublį jam kartais duodavo, visada pabardamas pakeltu pirštu, o Antanas svajodavo apie knygas, dar tada draustas, lietuviškas, taip jų norėdavo, žiūrėdavo į tolumas, naktį parke vienas į žvaigždes…

Giedrius išleido pusę šimto knygų, parašytų arba paruoštų. Reikėtų kai kurias ir čia paminėti – kūrybos gairėms. Pirmoji – „Iš mokslo dienų“, beletrizuoti atsiminimai, išėjo 1917 m. Voroneže, paskutinioji, išėjusi jau po mirties, praplėsta ir baigta tvarkyti kitų išeivijoje gyvenančių jurbarkiečių, – monografija „Mūsų Jurbarkas“, taip pat atsiminimai su miesto istorija ir daugybe duomenų, kur, bent man atrodo, svarbiausia – „mūsų“: nuo 1918 metų. Pasibaigia viskas 1944 metais – lyg paliekama toliau kitiems, kurie bus kilę iš čia ir jausis turį teisę parašyti „mūsų“[6]. Tarp šių dviejų sutelpa visos jo knygos, o svarbiausios – pasakų rinkiniai: „Devynios pasakos“ (Tilžė, 1920), „Sutemų šnekos“ (Jurbarkas, 1925), „Kasdienės pasakos“ (Kaunas, 1942), „Aišvydo pasakos“ (Čikaga, 1971). Tai Giedriaus sukurtos pasakos. Jis rinko ir žmonių pasakas, pritaikydavo skaitytojui. Dažnai sunku ir atskirti, kur literatūrinė pasaka, kur perkurta tautosaka. Iš tokių rinkinių svarbiausi: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (Tilžė, 1922), „Tautos pasakos“ (Jurbarkas, t. 1, 1930), „Pasakos“ (Kaunas, t. 1, 1930), „Tėvų pasakos“ (Vokietijoje, 1.1,1951, Amerikoje, t. 2,1972), „Užburti keliai“ (Amerikoje, 1961). Pusiau beletristika, pusiau pasaka, tinkanti ir suaugusiems, ir vaikams, viena svarbiausių knygų „Lukšiųjai“ (Čikaga, 1959). Pasakų stiliaus ir moksliniai apsakymėliai „Gamtoje pasidairius“ (Kaunas, 1938).

Iš kitų žanrų galima paminėti beletristikos vaikams knygeles„Apsakymėliai“ (Tilžė, 1925), „Pašnekos“ (Kaunas-Marijampolė, 1930), „Šlubys“ (Kaunas-Marijampolė, 1934), „Taunienės bičiuliai“ (Vokietijoje, 1947), „Murklys“ (Amerikoje, 1962), eilėraščių rinkinius vaikams „Rausvas lapas“ (Tilžė, 1930), „Šviesos rate“ (Tilžė, 1930), scenos vaizdelius „Mažiesiems pasižiūrėti“ (Kaunas-Marijampolė, 1930), poezijos knygą „Pasakėčios“ (Amerikoje, 1959), poetinę prozą suaugusiems „Nušviesti takai“ (Kaunas- Marijampolė, 1930), apsakymus suaugusiems „Smilgos“ (Amerikoje, 1969). Rūpi ne tiek visas knygas suminėti su tikslia išleidimo metrika, kiek parodyti, ką Giedrius rašė, kaip ir kur leido. Geriausia jo kūryba turi vertę.

Kol neišmetė komunistai, Giedriaus knygos buvo visose Lietuvos pradinėse mokyklose šalia Konstantino Bajerčiaus, Kazio Binkio, Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio), Bronės Buivydai- tės, Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno, Kazio Jakubėno, Jono Mackevičiaus-Nord, Prano Mašioto, Salomėjos Nėries, Vytauto Tamulaičio, Antano Vaičiulaičio, Stepo Zobarsko, Leonardo Žitkevičiaus ir kitų mūsų ir užsienio rašytojų knygų. Tos mokyklos su raudonais stogais ir baltai nudažytais langais iš tolo geltonavo tarp kaimo sodybų. Jose būdavo bibliotekėlės. Vaikai dar būdavo mokomi pas dideles pirkias turėjusius ūkininkus. Norint suvokti, ką Giedrius anuo metu reiškė ir padarė kaip rašytojas ir pedagogas, iš ko atsiradusi jo kūryba, reikia būtinai perskaityti „Mūsų Jurbarką“. Nors ir nebūtų žinoma, ar priklausė Rašytojų draugijai… Pirmą kartą Giedrius tarp kitų rašytojų pasirodė kolektyviniame „1942 metų literatūros metraštyje“. Pernai „Kultūros baruose“[7] buvo rašoma, kad šis leidinys kilo iš 1942 m. sumanyto žurnalo, kad išspausdintas pa- geltusiame karo metų popieriuje. Aš turiu liuksusiniame. Rašytojas Jurgis Jankus pasakojo, kad buvo išleista tiek egzempliorių, kiek autorių dalyvauja. Tik man ir liko neaišku – ar liuksusinių, ar iš viso. Kažin – kieno egzempliorių aš turiu? Giedrių randame ir 1947 m. Vokietijoje išėjusiuose „Tremties metuose“, ir „Lietuvių beletristikos antologijoje“ (t. 1,1959). Šiaip jis bendradarbiavo nepriklausomybės laikų periodikoje, dažname išeivijos leidinyje. Lietuvoje po karo ilgainiui taip pat pradėtas minėti ir vertinti[8].

Regioninė, Nemuno, Mituvos, Imsrės, Antvardės upyno, XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios ir nepriklausomybės laikotarpio dvasios Giedriaus kūryba tokia užsikonservavusi ir išeivijoje, bet ji ne siaura. Giedrius gal bus dabar atrandamas iš naujo, gal ir su neteisingais priekaištais, gal kam ir nesuprantamas, kadangi tikrovė, iš kurios jis kūrė, sunaikinta ilsisi praeities ramybėje. Nemanau, kad visiems darniai susilydytų viskas „Lukšiųjuose“, kur jis beletrizavo ir prasimanymus, gyvus dar mano laikais. O kad vertintojai rašytoją atitraukia nuo tikrovės ir patys, patyriau ir aš. Nepaisant parašymo vietos – Tolminkiemis, mano eilėraštis „Raudoni miestai“, girdi, nuspalvintas vaizduotės. Betgi Mažosios Lietuvos miestai – Tilžė, Ragainė, Įsrutė ir kiti, net kaimų sodybos, išmūryti iš raudonų gerai išdegtų plytų. Kaip Ragainės pilis… Tarpais tik cementu papilkinti.

Jurbarke taip pat buvo nemaža raudonų mūrų. Dabar aiškiausiai raudonuoja bažnyčia. Bukais bokštais: po sudegimo, atsimenu, prie vokiečių parapija ginčijosi su klebonu Anatolijumi Stanevičiumi, ar bokštus atstatyti, panašius į Vilkijos, ar naują kleboniją statyti. Parapija – už bokštus, klebonas – už kleboniją. Laimėjo klebonas: pastatė 1944 m. ir pabėgo, o į kleboniją tuojau įsikraustė rusų kariuomenė. Ko tik joje nebuvo…[9] Jurbarke raudonuoja kaip raudonavę apgriautas Bunkienės mūras už miesto, nameliukas Dariaus ir Girėno gatvėje prie Imsrės tilto, parko tvoros dalys, vienas vartų stulpas, gal Vinco Grybo muziejus, dar kai koks namas. O raudonavo, lyg pirtis ir skerdykla, parko tvora su vartų stulpais, Žiliaus namas Kauno gatvės gale, Donelaičio gatvėje evangelikų klebonija ir tvartas, kurį enkavedistai pavertė kalėjimu, kai tardomas buvau ir pats; už autobusų stoties – už buvusio Gromato garažo Vydūno gatvėje, caro laikų pašto vietoje, mūras, kurį naciai buvo pavertę spygliuota viela aptvertu kalėjimu ir laikė jame prancūzų ar anglų belaisvius lakūnus; odų dirbykla ant Imsrės kalno prie kapinių, ties kuria Giedriaus laikais Imsrės lankutėje visi suvesdavo dvesiančius arklius; „zemskynė“ – rytuose prie Nemuno caro laikų „zemskio“ buveinė, kurioje gyveno apsistoję į Vakarus 1944 m. besitraukią pabėgėliai ir kuri po karo nugriauta, Vytauto Didžiojo gatvėje kunigų Antano ir Eugenijaus Sabaliauskų tėvo namas, kur buvo po karo paštas, o nuo vokiečių okupacijos laikų knygynas, kuriame paskutinė pro atviras duris 1944 m. spalio 8 d. mūšio išvakarėse mano matyta knyga buvo… Michaelio Zorno „Zwischen Strom und Steppe“, pakartotinai išleista… Kaune. Gal vokiečiams pasiskaityti? Raudonavo visas alaus bravoras, vėliau linų fabrikas, Klišių dvaras už Imsrės prie Girdžių vieškelio, pietinės miesto dalies sudegę mūrai, dar kiti pastatai, net Kiduliai anapus Nemuno. Jurbarkas pats buvo panašus į raudoną miestą.

Jo ir vaizdas buvo visai ne toks. Centrinės gatvės ir turgavietė grįstos akmenimis, kitos tik žvyruotos. Be katalikų bažnyčios bokštų, mėlynavo dar evangelikų liuteronų rudos medinės bažnyčios bokštas, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo caro laikų muitinės pastatas baltomis kolonomis. Kur po karo įrengtas stadionas, ten stovėjo gelsvai dažyti Jono Eičo prekių sandėliai; ikikarinė žaidimų aikštė su vartais plytėjo į pietus nuo Gedimino gatvės tarp Vinco Juškaičio, Macaičio ir Ambrulio namų. Prie turgavietės stovėjo dvi sinagogos – geltona mūrinė, kita gražios drožybos medinė, pačių žydų, mušant vokiečių kareiviams, nugriauta, statyta XVIII a. Jos balkone sėdėdavo barzdoti rabinai ir žiūrėdavo į turgų. Dar kelios mažesnės savitai išsiskirdavo iš miesto pastatų, o tolumoje į vakarus ant Nemuno kalno buvo matyti trumpi drūti Sudargo bažnyčios bokštai ir didelis vėjinio malūno sparnų ratas. Jurbarkas ir degė ne taip, kaip Kazio Borutos „Sunkiuose paminkluose“. Feinbergų malūne sprogimas, panašus į atominį grybą, vieną 1940 m. liepos sekmadienį užkūrė miestą, o per naktį nuo gaisro raudonavo visa parapija. Karui prasidėjus sudegė tik mediniai caro laikų prieglaudos pastatai toje vietoje, kur dabar sulaidoti rusų kareiviai, ir sargo namas prie žydų kapinių. Užeinant vokiečiams. Užeinant rusams 1944 m. sudegė Dariaus ir Girėno gatvėje „Gavėnio viešbutis“ ir dar keli namai. Degė ne miestas, o aplinkiniai kaimai. Už Kuturių, Geišių kaimo šiaurinėje pusėje 1941 m. paguldė galvas apie 200 rusų kareivių. Atsimenu baisų tanką, tarp daugybės mažesnių žvangėjusį jų traiškyti, jo dvylika ratų suskaičiavau gal už pusantro kilometro stovėdamas. Kelių pastatų griuvėsiai stūksojo nuo Pirmojo pasaulinio karo gaisrų: parke rūmai[10], malūnas prie medinio tilto per Mituvą, kurio skyles ir man teko užkalinėti, kad arkliai neišsisuktų kojų. Vienas didelis dviejų aukštų mūras Striplaukyje prie pat Mituvos buvo visai nugriautas gana seniai, tik Giedriaus „Žiburėlyje“ išliko. Į vakarus šiluose dundėjo nemažai lentpjūvių ir malūnų – Gavėnio, Orento, Bylos, Basčio… Kalnėnų kaimas buvo gražus, o žvyrą kasdavo prie Smukučių šilelio, į kurį įvažiuojant prie ąžuolo buvo prikalta koplytėlė, taip pat panaši į raudonus miestus. „Ten prikaltą prie ąžuolo radom užgimę koplytėlę ties pat šileliu, kuriame negirdėt vandeninio malūno dūzgimo…“ – tai apie ją rašiau eilėraštyje „Tenai“. Kur dabar už kapinių senoji ir naujoji ligoninės, kur žaliuoja pušynas, pasodintas nepriklausomybę atgavus, tenai caro kavalerija keldavo dulkes pratybų smėlynuose.

Donelaičio gatvėje netoli Bregauskio vaistinės buvo cementinių blokų kalėjimas ir valsčius – iš jo po karo nešėmės dokumentus ir antroje pusėje rašėme mokyklose. Parkas apie Vytauto Didžiojo paminklą vadinosi Nepriklausomybės sodas, dabartinė Petro Cvirkos gatvė – Vaižganto gatve, o kita, prie Imsrės, – Valančiaus. Tokį Jurbarką mačiau ne tik aš, bet ir Giedrius.

Jis gimė 1892 m. balandžio 4 d. Lukšių kaime. Po savo tėvo mirties radau Giedriaus laiškų, kai juodu senatvėje susigalvojo išsinarplioti savo giminystės ryšius, minėdami jaunas dienas, Jurbarko pradžios mokyklą, kur viename suole sėdėjo, lankė ją kartu ir su mano dėde, gyveno netoli tos tebesančios mokyklos gal prieš porą dešimtmečių nugriautame name. 1989 m. vasarą Mečislovui Laurinkui perdaviau Antano Giedriaus brolio Juozapo Giedraičio, nepriklausomybės laikais Jurbarko gimnazijos mokytojo ir inspektoriaus, išvežto 1940 m. be jokio nusikaltimo, septyniolika metų kirtusio Sibire miškus, sugrįžusio 1957 m. ir senokai mirusio, dar su baime rašytą „Pro memoria“ – nepilną storą sąsiuvinį rudais viršeliais[11]. Jam baisu iš lagerio po tiek metų buvo pareiti į Jurbarką. Parėjo naktį pas savo seserį Bylienę, kad niekas nematytų. Nedidelis Bylos malūnas su lentpjūve stovėjo pravažiavus paskutinio Lietuvos teisingumo ministro Antano Tamošaičio gimtinę Smukučiuose keliui atsišakojant į Južų kaimą. Ten, ant kalnelio, buvo pasviręs senas koplytstulpis šalia pušyno, o žemai Karakono trobelė. Stebėdavausi, kaip Giedrius susibičiuliavo su aukštaičiu Kaziu Šimoniu, kuris nupiešdavo, atrodo, keistų žmonių: eina pamiškėmis su ausinėmis kepurėmis, tačiau… basi. Lyg elgetaudami. Kai man pačiam ties tuo koplytstulpiu švarutėlėmis pamiškėmis pušų spyglių kilimais norėdavosi basam pavaikščioti, suprasdavau…

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas