Kolainių ir Veliuonos pilininkas Surminas iš Goštautų giminės

Goštautai – viena įtakingiausių lietuvių kilmės LDK didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje. Didžiuliai Jono Goštauto – Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei, jo laikais Goštautai galutinai įsitvirtino siaurame įtakingiausių šalies didikų rate. Garsiausias giminės atstovas –Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas, jis buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais.

Garsiausia Goštautų giminės šaka, nuo Grumpio iki Stanislovo Goštauto

Kuo gi garsioji Goštautų giminė siejasi su Jurbarku? Ant Bišpilio piliakalnio XIII a. stovėjo viena iš panemunės gynybinės sistemos pilių – Kolainiai, kurios pilininkas Surminas buvo paskutinis šios pilies vadas, pasižymėjęs drąsa ir išradingumu – apie jį ne kartą rašo XIV a. pr. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Surminas– vienas pirmųjų, minimų iš Goštautų giminės.

Lenkiškoje genealogijos svetainėje, skirtoje Goštautams, giminė pradedama nuo XIII a.

Giminės pradininkas – Grumpis (dar žinomas kaip Krumpis, Strumpis), gyvenęs 1215-1262 metais, Lietuvos kariuomenės etmonas (vyriausias vadas). Jis minimas Bychovco kronikoje „…O Gimbutas buvo Žemaitijos kunigaikščiu daug metų ir mirė, palikęs sūnų Montvilą valdyti Žemaitiją. Ir valdant Montvilui iškilo caras Batijus ir išsiruošė jis į Rusų žemę ir ją visą užkariavo, užmušė daugelį rusų kunigaikščių, o kitus išsivedė į nelaisvę, o rusų žemės sostinę Kijevą sudegino… O tuo metu didysis Žemaičių kunigaikštis Montvilas sužinojo, kad rusų žemė ištuštėjo….davė karius sūnui Erdvilui, pasiuntė savo didikus su juo, pirmiausiai iš Stulpų giminės vardu Grumpis, o kitą vardu Eikšis, o trečią Rožių giminės vardu Grovžis (Graužis). Ir perėjo jie Vilijos upę, o po to Nemuną ir už keturių mylių rado gražų kalną, kuris jiems patiko, ir čia įkūrė Naugarduko miestą. Čia įsikūrė didysis kunigaikštis Erdvilas ir vadinosi didžiuoju Naugarduko kunigaikščiu….

O vėliau didysis Žemaičių kunigaikštis Montvilas mirė ir po jo pradėjo valdyti ….jo sūnus Vykintas. O kitas anksčiau paminėtas kunigaikštis Erdvilas turėjo valdyti Naugarduke ir kituose anksčiau paminėtuose miestuose ir išdalino savo didikams, kurie su juo atvyko, teritorijas, girias. Grumpiui davė Ašmenos upės teritoriją, kuri dabar vadinasi Ašmena ir viską šalia Ašmenos….“

Du Grumpio sūnūs – Surminas (1250-1315) ir Skaldonis (apie 1250-1313) – Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“.  1290 m. balandžio 23 d. pirmą kartą minima Kolainių pilis, kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo (jos) vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“.

1291 m. vasarį kryžiuočiai, „žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino“. Surminas persikėlė į Junigedą (Veliuoną), kur 1291 m. balandį buvo pastatyta nauja pilis.

Skaldonis mūšyje prie Junigedos žuvo. P. Dusburgietis rašo:  „Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip [ordino] broliai ir išsigelbėjo.

Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais.“

Surmino sūnus – Metvikas, taip pat žinomas kaip Goštautas (apie 1280-1323). Apie Metviką Goštautą Motiejus Strijkovskis savo kronikoje rašo, kad,  „Gediminui tapus Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu, jis, tik pradėjęs valdyti, pasiuntė savo etmoną Goštautą su nedideliu būriu į Kauno pilį, kad ją sustiprintų. Kryžiuočių ir Livonijos ordinai įsiveržė į Žemaičių žemes, 1315 metais „apgulė pagrindinę Kauno pilį, dieną ir naktį ją šturmavo ir kasėsi po bokštais, […] ir taip savo gausybe nugalėjo pavargusius lietuvius. Kauno pilį paėmė ir, apiplėšę, sudegino, karius išžudė, moteris paėmė į nelaisvę, paėmė ten ir Goštautą, garsų lietuvių etmoną. […] Gediminas, išpirkdamas iš nelaisvės savo etmoną Goštautą, pasiuntė už jį magistrui Karlui IV trisdešimt tūkstančių auksinų, ir taip jį išlaisvino, ir vėl patikėjo jam vadovauti visai kariuomenei.“

Metviko Goštauto sūnus Petras (Porajus) Goštautas (apie 1305–1364), Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karinis veikėjas, Veliuonos pilies įgulos komendantas. Pagrindinės žinios apie jį yra Bychovco kronikoje. Žinomos jo valdos į šiaurę nuo Veliuonos pilies, Kulvos apylinkėse, taip pat netoli Geranainių. 1333 m. vedė Oną Bučacką.

Teodoro Narbuto paskelbtoje Bychovco kronikoje aprašoma:  „…Ir kai Goštautas valdė Podolės Kamenecą, dažnai vykdavo pas poną Bučackį, kuris turėjo gražią dukrą ir Kameneco seniūnas Goštautas paprašė, kad Bučackis atiduotų tą dukrą jam į žmonas. Bučackis pasakė: „Aš su džiaugsmu atiduočiau savo dukrą, tačiau man netinka ištekinti savo dukrą krikščionę už tavęs pagonio, nors tu ir didelis ponas. Bet jeigu tu krikštysies mūsų tikėjimu, aš ją tau atiduosiu“. ​Ir Goštautas pasikrikštijo ir paėmė pono Bučackio dukrą sau į žmonas. Pasikrikštijo jis lenkų tikėjimu ir davė jam Petro vardą.
Po kiek laiko Didysis kunigaikštis Algirdas davė jam Vilnių valdyti. Būdamas Vilniaus vaivada jis pirmą kartą pakvietė iš Lenkijos pranciškonus ir savo valdose Vilniuje, kur dabar vyskupo rūmai,  Algirdo leidimu, įkūrė Dievo motinos vienuolyną…..Ir buvo Petras Goštautas pirmas, kuris į Lietuvą atnešė Romos tikėjimą.“

Vokiečių ordinui 1362 m. užėmus Kęstučio Kauno pilį ir 1364 metų pradžioje sudeginus neseniai pastatytą Nemuno saloje pilį, kryžiuočiai apsupo Goštauto ginamą Veliuoną. Po dvylikos dienų užėmė priešpilius ir padegė pilį, tačiau Veliuonos pilies įgula nepasidavė. Tada vokiečių maršalui pažadėjus pasidavusiems dovanoti gyvybę, Goštautas įsakė sudėti ginklus ir atidaryti pilies vartus, tačiau vokiečiai žodžio nesilaikė – pilį sugriovė, karvedžius ir gynėjus išžudė. Taip žuvo ir Petras Goštautas.

Veliuonos seniūno Petro (Porajaus) Goštauto sūnus Andrius Goštautas (1342-1408) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, 1387-1389 m. Vilniaus vaivada, nuo 1401 m. Krėvos seniūnas. Vaikai: Albertas Talivijus Goštautas (1375-1432), Petras Goštautas (1376), Ona Goštautaitė (vyras Semionas Sapiega) ir Jonas Goštautas (1383-1458).

Bychovco kronikos didelė dalis skirta Lietuvos didikams Goštautams ir ypač Vytauto dvaro etmono, Vilniaus vaivados Jono Goštauto (1393-1458), Andriaus Goštauto sūnaus, veiklai atpasakoti. Jonas Goštautas  – Žalgirio mūšio dalyvis, kariuomenės vadas, pakeitęs žuvusį čeką Sokolą, Smolensko vietininkas ir kurį laiką faktiškas Lietuvos valdytojas Kazimiero vaikystės laikais 1440–1447 m. Kartu su kitais Lietuvos didikais jis pakvietęs iš Lenkijos į Lietuvos sostą Kazimierą Jogailaitį, kai šis dar buvo vaikas, įtvirtinęs jo valdžią sukilusioje Žemaitijoje, Smolenske, Polesėje ir Kijeve. Jis – pirmasis Lietuvos ponų tarybos narys pasaulietis, išgelbėjęs Lietuvos ponus Parčevo suvažiavime nuo lenkų ponų, norėjusių čia išžudyti visus Lietuvos ponus; jis – vienas iniciatorių grąžinti lenkams paimtus lenkiškus herbus; jis sprendė Lietuvos pagalbos Lenkijai klausimą per karą su Ordinu. Vedė Dorotą Kęsgailaitę iš kitos garsios lietuvių didikų šeimos, jų vaikai: Martynas (1428-1483), Jurgis (1430-1485), Aleksandra.

Kunigaikštis Martynas Goštautas (1430-1483) –1477-1479 m. Lietuvos didysis maršalka, 1480-1483 m. Trakų vaivada. Dalyvavo 1461 m. Gardino seime. 1464-1471 m. Naugarduko vietininkas, 1471-1480 m. Kijevo vaivada. Juo paskirtas po tas pareigas ėjusio svainio kunigaikščio Simono Olelkaičio mirties. Kaip kataliko ir nekunigaikštiškos kilmės jo nepripažino stačiatikiai kijeviečiai, kurie reikalavo vaivada skirti Mykolą Olelkaitį arba kitą kunigaikštiškos kilmės stačiatikį. Goštautas su kariuomene užėmė miestą ir privertė gyventojus pripažinti lietuvių valdžią. 1474 m. kariavo su Krymo totoriais. 1477-1479 m. Lietuvos didysis maršalka, 1480-1483 m. Trakų vaivada. Padėjo bernardinų ordino vienuoliams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1479 m. jis ir jo sesuo tretininkė Aleksandra pastatydino bernardinų vienuolyną Tykocine. Pastatydino Šv. Mikalojaus bažnyčią ir dominikonų vienuolyną Trakuose, Goštautų koplyčią Vilniaus arkikatedroje.

Buvo du kartus vedęs, abi žmonos giminiavosi su Alšėnų kunigaikščiais, iš pirmos santuokos – sūnus Albertas Goštautas, duktė Elžbieta Goštautaitė, ištekėjusi už Jono Radvilos II.

LDK Kancleris Albertas Goštautas Dail. Janina Malinauskaitė. Drobė, aliejus. 2001 Paveikslas pristatytas Seime 2003 m. vasario 16 d.

Apie Goštautų giminės nuopelnus Lietuvai galima prirašyti ištisus tomus. Ir yra prirašyta. Garsiausias, ko gero, Albertas Goštautas (1480 – 1539) – Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius.

1503-1509 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio rūmų taurininkas ir Naugarduko vietininkas, 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą. Su kitais 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Per 1508 m. kunigaikščio Mykolo Glinskio maištą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Žygimantą Senąjį Vilniuje suorganizavo valstybės iždo apsaugą nuo sąmokslininkų. Dalyvavo nuslopinant maištą ir išvarant M. Glinskio sąjungininkės Rusijos kariuomenę. Vėliau susikivirčijus su Mikalojumi Radvila Senuoju buvo šio įskųstas Žygimantui Senajam ir nepagrįstai apkaltintas rėmęs M. Glinskį. 1509-1511 m. kalintas, vėliau reabilituotas.

Nuo 1513 m. Bielsko ir nuo 1515 m. Mozyriaus seniūnas. 1511-1514 m. Naugarduko vaivada, 1513-1519 m. Polocko vaivada, 1519-1522 m. Trakų vaivada. 1523 m. Darsūniškio valdytojas, nuo 1525 m. Borisovo seniūnas. 1518 m. jo ir lenkų daliniai prie Polocko atrėmė didelį Maskvos kariuomenės, 1514 m. užėmusios Smolenską, puolimą. Nuo 1522 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris, galingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. Iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą.  LDK savarankiškumo šalininkas, 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja.

Goštautų koplyčia Vilniaus Arkikatedroje. Šią koplyčią pastatė Lietuvos didysis maršalka ir Trakų vaivada Martynas Goštautas. S.Knezekytės fotografija

Stiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. 1526 m. iškėlė Žygimanto Augusto vainikavimo Lietuvos karaliumi projektą. 1529 m. vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui. Pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Bonos Sforcos parama jį pakeisti. Jo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui gyvam tebesant, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atskirumo nuo Lenkijos. 1530 m. Lenkijos Seimui Žygimantą Augustą išrinkus karaliumi, prasidėjo nesantaika tarp jo ir valdovo motinos Bonos Sforcos. Ji siekė sumažinti jo galią, o jis – atimti jos valdas Lietuvoje.

Manoma, kad Albertas Goštautas buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraštis) parašymo iniciatorius. Globojo Mykolą Lietuvį. Turėjo vertingų knygų biblioteką. Alberto Goštauto žmona – kunigaikštytė Sofija Verejskaja, sūnus Stanislovas Goštautas.

A.Goštautas mirė 1539 m. gruodį, palaidotas Vilniaus katedroje, savo giminės rūsyje, buvusiame ir tebesančiame po Goštautų giminės koplyčia pietinėje katedros pusėje.

Stanislovas Goštautas (1507-1542) – nuo 1530 m. Naugarduko vietininkas, Ponų tarybos narys, 1542 m. Trakų vaivada. Didžiulių Goštautų turtų paveldėtojas. 1537 m. vedė Barborą Radvilaitę, bet po kelių metų mirė, nepalikęs įpėdinio.

Su Stanislovu Goštautu baigėsi garsiausia giminės šaka, tačiau Goštautų giminė – tikrai ne. Jie dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta, daug pasitraukė gyventi į vakarus. Yra ir Lietuvoje gyvenančių. Dabar Prancūzijoje, Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje ir kitur gyvenantieji Goštautai yra pasiekę svarbių mokslo laimėjimų, aukštų politinių postų tų šalių valdžiose.

2000 metais Goštautai susirinko iš visų pasaulio kampelių į Krakes, į kongresą. Garsi, garbinga giminė, karžygio Surmino, Jurbarko krašto gynėjo, palikuonys.

Goštautai 2000 metais. Foto respublika.lt

Naudota:

Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, Aidai, 2002
Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, 1985
Kęstutis Gudmantas, Bychoveco kronikos pasakojimas apie Žalgirio mūšį, http://www.llti.lt 
Eglė Patiejūnienė, Trys Motiejaus Strijkovskio kronikos vertimo ištraukos, Senoji Lietuvos literatūra, 2012
Dalia Savickaitė, Goštautų palikuonys buriasi Lietuvoje. www.respublika.lt
nicolas.gochtovtt.free.fr/Site/La Lithuanie en quelques dates.html 
genealogia.okiem.pl/genealogia.php?n=gastold 
www.geni.com
lt.wikipedia.org

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas