Jurbarko ir Kidulių broliai milžinai – Juras ir Barkus

Nuotraukos autorius: Mantas Būblaitis. Skirta 2019 m. Lietuvos skautų pavasario šventei: Kur Jurgis, Ten ir Barkus!

Milžinai kūrėjai

Vitalijus Deniušas straipsnyje „Palemono palikuonys“, kalbėdamas apie  Palemono legendos simboliką, atkreipia dėmesį į religijotyrininko G. Beresnevičiaus padarytas išvadas Palemono legendos tyrime: „Lietuviškų Palemono legendų turinys nėra sugalvotas tuščioje vietoje, nėra pramanas. Legenda susideda iš mitologiškai-religiškai verifikuojamų dėmenų, atitinkamai galima spręsti, kad Palemono legenda remiasi autentiška religine mitologine tradicija, kurios turinyje, tikriausiai, pranešimas apie mitinius pirmeivius, kuriančius, pertvarkančius reljefą, steigiančius miestus, gyvenvietes, teikiančius vardus gamtos objektams.“. Jis sako, kad galima drąsiai teigti, „jog šiais mitiniais pirmeiviais, kuriančiais, pertvarkančiais reljefą buvo ne kas kitas, o milžinai.“ Milžinai turi būti suprantami kaip kūrėjai, žemių užvaldytojai, turintys pirmumo teisę, nes „būtent  pirmumo teisės įrodymas viduramžiais ir buvo laikomas svarbiausiu valdžios teisėtumo į valdomą teritoriją įrodymu, kuris ir privalėjo motyvuoti paties mito sukūrimą bei jo saugojimą išskirtinai elito (kunigaikščių) tarpe“.

Lietuvoj, ir ne tik, daug legendų, padavimų apie milžinus. Knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“ – Kupiškio milžinai, kurie rytais paduodavo vienas kitam ranką, atsisėdę ant kalnų ir nuleidę kojas į upę kalbėdavosi. Pasisveikinimas ir bendravimas tegali reikšti draugystę arba giminystę. Milžinė Neringa, supylusi Kuršių Neriją, Telšių įkūrėjas milžinas Džiugas… „Šie padavimai labai dera su seniausios krašto praeities vizija, mat pagal ją senų senovėje visur gyveno milžinai. Kartu tampa aišku, kad milžinai kitados buvo apgyvendinę ne tik miškingas vietoves ar nuošalias gyvenvietes, bet įkūrė ir būsimus administracinius, religinius krašto centrus, tokius kaip šiandieniniai Telšiai.“ (Lietuva. 101 legendinė vieta)

Jurbarko ir Kidulių broliai milžinai – Juras ir Barkus

A.Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“ užrašęs kelis padavimus apie Bišpilį. Viename rašo: „…sako, kad čia esąs palaidotas Jurbarke gyvenęs milžinas Jurgis — jam esąs supiltas toks kapas. O tas Jurgis turėjęs ir brolį kitapus Nemuno, kur dabar Kiduliai ir Šiaudinė, ir anas buvęs milžinas. Juodu vienas kitam kirvį per Nemuną pasiduodavę — meste vienas kitam numesdavę. Apie to kiduliškio kapą nekalbama, o jurbarkiškio milžino Jurgio kapas esąs tas Bišpilis. Iš jo vardo ir Jurbarko pavadinimas esąs kilęs.“

Kitas padavimo variantas knygoje „Ežeras ant milžino delno“: „Kartą gyveno du broliai milžinai: Jurgis ir Barkus. Jurgis gyveno dešinėj Nemuno, Barkus- kairėj. Iš ryto numesdavo vienas kitam kirvį. Kartą Barkus sudavė Jurgiui netyčia kirviu į smilkinį, ir tas pasimirė. Iš to širdies skausmo neilgai gyveno ir Barkus. Kai jie mirė, jiems buvo supiltas kapas, vadinamas Bišpiliu. Apie milžinkapį pradėjo augti miestas, kuris nuo abiejų brolių gavo Jurbarko vardą.“

Vienuose šaltiniuose yra Juras ir Barkas, o kituose – Juras ir Barkus. Yra netgi Jonas ir Jurgis. Jurbarkiškiai prisimena dar daugiau variantų, tokių Jurkus ir Barkus, Jurgis ir Barkus. Žodžiu, galima rinktis…

Legendos – simbolių kalba perduodama istorija

„Legendomis pripažintos istorijos, kad ir kokios fantastiškos būtų, turi tikrovės šaknis ir savas atsiradimo priežastis. Heinrichas Šlimanas, tikėdamas viskuo, kas parašyta Homero „Iliadoj“ ir „Odisėjoj“, atkasė Troją.“ (J.Jurginis, „Legendos apie lietuvių kilmę“). Dar daugiau –manoma, kad Homeras poemas sukūrė, remdamasis liaudies iš lūpų į lūpas perduodamomis legendomis.

Kas užkoduota legendoje apie Bišpilį?

Nemuno pilių gynybinė sistema, sukurta dar kunigaikščio Vytenio laikais, o abipus Nemuno esančios Kimelio ir Kolainių pilys galėjo kontroliuoti Nemuno vagą.

1290 metų balandį Kolainių pilį, stovėjusią ant Jurbarko Bišpilio, 120 pilėnų įgula,vadovaujama Surmino, apgynė nuo daug skaitlingesnių kryžuočių pajėgų, bet ji buvo sudeginta 1291 metais, kai ordino broliai rado ją apleistą.

P.Duisburgo kronikoje Kimelio pilis paminėta 1295 m., kuomet Liudviko iš Libencelės vedami kryžiuočiai, sudeginę vieną pilį, iš kurios pilėnai buvo pasitraukę, ieškojo naujo grobio ir „neilgai trukus jie išvydo stiprią pilį, vardu Kimelis, kurią sugriauti broliai ne kartą bandė, ir savo žmonių rankomis dažnai mėgino, negailėdami nei išlaidų, nei triūso, tačiau nesėkmingai. Narsiai įsiveržę į pilį, jie išžudė jos gyventojus, o ją pačią, pakišę ugnį, ligi pamatų sudegino“. Kimelio pilis lokalizuojama ant Kukarskės piliakalnio, į vakarus nuo Kidulių.

Taigi, abi pilys – abu broliai milžinai pražuvo beveik tuo pačiu metu, kaip kad ir legendoje pasakojama. O kirvis, kurį viens kitam pamesdavo, simbolizuoja jų paskirtį – kartu gintis nuo priešų.

Dabar, kai abu Nemuno krantus jungia tiltas, nors ir labai ilgas, jurbarkiškiams ir kiduliškiams nėr reikalo kuo nors svaidytis – galima ant tilto prisėdus, kaimyniškai pasišnekučiuoti 🙂

Naudota:
Norbertas Vėlius, Lietuvių liaudies padavimai „Ežeras ant milžino delno“, Vilnius, 1995
Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė, „Lietuva. 101 legendinė vieta“, Vilnius, 2011
Miesto stadiono atidarymo proga atgaivino legendinius brolius, „Mūsų laikas“, 2017-08-25, www.mlaikas.lt
www.archeologijosdraugija.lt

 

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas