Jonas Matusas apie Jurbarko valsčių

Jonas Matusas (1899–1962) – Lietuvos istorikas, kunigas. Gimė Vaiguviškiuose, Šakių raj. Yra lankęs ir Jurbarko keturklasę mokyklą. Straipsnyje, skelbtame išeivijos lietuvių leistame žurnale „Aidai“, rašo apie Žemaitiją, tame tarpe ir apie Jurbarko valsčių. Toliau – dalis straipsnio „Žemaitija iki Šešupės ir Virbalio“.

Žemaitija iki Šešupės ir Virbalio. Parašė Jonas Matusas

Istorikas, kunigas Jonas Matusas. Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija
Istorikas, kunigas Jonas Matusas. Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija

<…>

Lietuvos senosios valstybės svarbiausios etnografinės sritys apėmė Vilniaus, Trakų ir Žemaitijos administracinius vienetus. Žemaitija 16-to amž. dokumentuose dažniausiai vadinama „Žemaičių Seniūnija“, pagal senovinę slavinę kalbą, „Žomojtskoje Starostvo“. Nors kiti du minėti vienetai vadinami karvedijomis arba vaivadijomis (I. Sprogis, Geografičeskij Slovarj Drevnej Žomojtskoj Zemli, Vilna 1888, žiūr. atitink. raides). Tad „Žemaičių seniūnija“ yra įprastinis ir bendrai priimtas terminas.

Žinoma, kartais šaltiniuose pasitaiko nukrypimų nuo bendros linijos. Sakysime, rašoma „Žemaičių žemė“ (Žomojtskaja zemlia), net ir „Žemaičių kunigaikštija“ (Žomojtskoje kniazstvo). Pagaliau, net „Žemaičių valstybė“ (Žomojtskoje panstvo). Pasitaiko, jog tas vienetas traktuojama, lyg būtų skirtingas nuo Lietuvos didž. kunigaikštijos (cituotame veikale). Esama ir kurijozo „Žemaičių pavietas“ (litovskaja Metrika, knig. Zapisej, XV).

Tai yra ne daugiau, kaip išimtys, sakytume, dokumentų rasėjų stiliaus ypatybės. Iš to daryti teoretines bei toli einančias išvadas, mažių mažiausia, yra nepagrįsta. Kartais lenkų istorikai užsispyrę stengiasi įrodyti, esą, Lietuva susidėjusi iš trijų skirtingų komponentų — Lietuvos, Žemaitijos ir Rusiškos srities (pvz., O. Halecki, Litwa Rus i Žmudz leidiny „Rocznik Akad. Umiejętnosci“, wydz. hist.-filoz., ser. II, t. 34, Krakow 1916). Neistorikai kartais nesąmoningai pasiduoda tokiai tendencijai.

Bet mūsų rašinio uždavinys yra pačios Žemaitijos plotas ir jojo administracinių vienetų prigimtis ir apimtis. Dalykas nėra jau tokis paprastas, kaip pirmu pažvelgimu išro-dytųu“Pasak Sim. Daukanto, 1568 m. buvę Žemaičiuose 24 valsčiai, kaip jis rašo, „tėvū-jos arba pavietai“ (Būdas etc., Plymouth, Pa. 1892, 2 leid., p. 137). Juos išskaito vardais. Bet Mot. Valančius maždaug apie tą pat laiką paduoda 28 „pawietes“ (Žemajtiu Wiskupiste, I, 1848, p. 10-15). Pagaliau, I. Sprogis pagal
Vilniaus archyvą, kuriame dirbo, išskaičiuoja 48 valsčius (iš 1575 – 1599 m.). Jųjų vardai:
1. Bokštų (Bakštenskaja)
2. Beržėnų-Biržėnų
3. Berštų (Berštanskaja)
4. Betygalos
5. Biržinėnų
6. Baisogalos
7. Batakių
8. Veliuonos
9. Viešvėnų
10. Viduklės
11. Vilkijos
12 Gerdžiogalos
13 Gintiliškės
14. Gaižuvos
15. Gondingos
16. Grūstes (Grustenskaja)
17. Dirvėnų
18. Dabikinės
19. Žarėnų
20. Gargždų (Korždovskaja)
21. Karklėnų
22. Karšuvos
23. Kretingos (Kretinskaja)
24. Kražių
25 Kuršėnų
26. Medingėnų
27. Nausėdžio (Novosadskaja)
28. Airogalos
29. Platelių
30. Pavandenės
31. Palangos
32. Patumšės
33. Pajūrio
34. Punios (Punskaja)
35. Rietavo
36. Raseinių
37. Skirsnemunės
38. Skuodo
39. Tverų
40. Telšių
41. Tendžiogalos
(Tondiagolska j a)
42. Užvenčio
43. Upytės
44. Kvėdarnos (Fedanskaja)
45. Šauduvos (Šavdovskaja)
46. Šiaulėnų (Šiaulių)
47. Jurbarko
48. Josvainių

Viskas yra jo „Geografičeskij Slovarj etc.“ (Įžangoje). Bet ar tai jau paskutinis žodis? — Patsai Sprogis ką tik minėtoje vietoje prisipažįsta, kad ne: mat, tai vien pagal Raseinių vadinamojo žemės teismo bylas, tuo tarpu dar būta Vilniaus, Upytės, Ukmergės ir Trakų teismų archyvų, ir tai to meto Vilniaus įstaigose. Galima pridėti, jog Lietuvos Metrikos dalis, liečianti Lietuvos vakarus (tiksliau, karalienės Bonos dvarus), nėra paskelbta. Mes gi, sulietuvinę Sprogio slaviškai rašomus vardus, tuo tarpu nesigilinsime į jų lietuviškumą ir tikslią topografinę apimtį.
Dalyką dar painiojo dokumentų kalba, atseit, nenusistojusi ano meto terminologija, ką jau buvo pastebėjęs M. Liubavskis (žiūr. jo „Litovsko – Russkij Sejm“). Pasirodo, tuos pačius ar beveik tuos pačius dalykus reiškė tokie terminai, kaip „laikomas dvaras“ (deržava), „valsčius“ (volostj), „apskritis“ (poviet, ujezd, okrug). Be to, būta teritorinių grynai teisminių vienetų (palyg. „Lit. – Russk. Sejm“, 723 ir Sprogio „Geogr. Slovarj“, įv. vietose).

Kadangi mūsų uždavinys visiškai kitokis, čia ilgiau nesustosime. Tik pastebėsime, jog 15 -16 amžiais Lietuvos pirminio administracinio vieneto bei valsčiaus būta dvaro, tariant, žemės ūkio dvaro.

Tai be galo svarbus dalykas. Jo neįsisą-moninimas pagimdė nesusipratimą, galima sakyti, tikrą anachronizmą, kuris Lietuvos istoriografijoje išsilaikė iki pat mūsų dienų. Būtent, kad Užnemunė arba Suvalkija bei Sūduva nepriklausiusi Žemaitijos, kitaip sakant, ad-ministraciškai nebuvusi jos dalis. Ši tradicinė nuomonė buvo tokia stipri, jog jai negalėjo atsispirti tokis Sprogis, kurio pagal archyvinę medžiagą sudarytame jau cituotame „Žodyne“ pilna priešingų faktų. Ana, jis to veikalo įžangoje (V) teigia, jog „ta (- Žemaičių) žemė, apimanti beveik visą dabartinės Kauno gubernijos plotą (eta . . . zemlia, obnimajuščaja počti vsio prostranstvo nynešnej Kovenskoj gu-bernii).

Beveik tas pat atsitiko su tokiu žymiu istoriku, kaip Motiejus Liubavskis (nors jo garbę neseniai sumažino Berežkov (su Pičeta), žiūr. „Litovsk. Metrika etc“, I, Maskva 1946, p. 154 tol.). Jis labai daug dirbo su Liet. Metrika, bet, veikiamas tradicinės nuomonės ir nepasinaudojęs Žemaitijos panemunių bylomis, pareiškė samprotavimą, kad 16-to amž. pradžioje Suvalkijos plotai nepriklausę Žemaitijos. Patsai dalyko nestudijavęs, jis remiasi Balinskio „Starožytna Polska“ ir Bonieckio „Poczet Rodow“. Dėl to yra atsargus: „kaip rodosi“ (kak kažetsia) vėlesnės Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių apskritys įėjusios į „Kauno pavietą“ (Oblastnoje Dielenije, II, skyr. VIII).

Tokia situacija susidarė dėl to, jog iki šiol nėra išsamios studijos, kaip Lietuvos administracinis padalinimas kito amžių eigoje. Tą klausimą užkliudę, Sprogis ir net Liubavskis dalyko neėmė istorinėje perspektyvoje, kaip dažnai atsitinka su istorikais, betyrinėjančiais vieno kurio laikotarpio, ir tai vienos rūšies archyvinę medžiagą. Šiuo atveju 16-to amž. pabaigos ir net 17-jo pradžios būklė suabsoliutinama, t. y., vaizduojama, kaip egzistavusi visą laiką, ypačiai ankstybesniais amžiais. Juk „pavietas“ ir „karvedija“ – „vaivadija“ yra aiškiai lenkiškos sąvokos, kurios Lietuvai pradėta taikyti tik nuo 16-to amž. pradžios, o galutinai įgyvendintos tik po 1565 – 66 metų reformos (palyg. Litovskaja Metrika, 1914 m., p. 882 tol.).

Dalyką teisingai buvo pastatęs (bet jo išsamiai netyrinėjęs) Motiejus Valančius: girdi, Žemaitija iš pradžių buvusi valdoma – administruojama „budu Lietuvos“, o vėliau — Lenkijos pavyzdžiu (Žem. Wiskupiste, I, 10-15).

Nelemtai tradicijai susidaryti, galimas daiktas, prisidėjo ir patsai Valančius savąja „Žemajtiu Wiskupiste“. Tiesa, jis įsakmiai išvardija, be kitų, šiuos reikšmingus faktus (juos tiksliai cituosime vėliau): Suvalkijos parapijos, sujungtos į Virbalio dekanatą, priklausė Žemaičių vyskupijai; Žemaičių vyskupas Ker-šenšteinas buvo kilęs ir vasarodavo Užnemunės Kidulių dvare. Tačiau jis nerašo tos srities parapijų ištisų istorijų, kaip daro su Žemaitijos kitomis bažnyčiomis. O priežastis bus buvusi grynai techniška: vyskupo Valančiaus laikais Užnemunė priklausė visiškai kitos vyskupijos, dėl to jis negalėjo pasinaudoti kalbamų parapijų archyvais, kaip jam buvo įprasta.
Po to suprantama, jei tradicinį anachronizmą pakartojo A. Šapoka Lietuvių Enciklopedijos Lietuvos žemėlapio istorinėje įtarpoje, kame Suvalkija nepriskiriama Žemaitijai (New York 1956).

Nors tradicinei nuomonei sugriauti yra pakankamai faktų jau minėtame Sprogio „Geografiniame Žodyne“, Vilniaus Archeografinės Komisijos išleistuose „Aktuose“ (ypač 14-me ir 18-me tomuose) ir kituose šaltinių rinkiniuose, bet po K. Jablonskio „Istorijos Archyvo“ {Kaunas 1934) jąją skelbti, sakytumėm, iš viso negalima. Mat, čia išspausdinta Žemaitijos panemunėje esančio Jurbarko dvaro ir valsčiaus pilnas inventorius.

Raktą Žemaitijos ir Suvalkijos problemai išspręsti, kaip pradžioje užsiminėm, sudaro faktas, jog 15 – 16 amžiais Lietuvoje administracinis bazinis vienetas buvo identiškas su žemės ūkio vienetu. Taip buvo su Žemaitijos dešiniojo Nemuno kranto valdoviniais dvarais. Vadinasi, valsčius ir dvaras (su jo plotais) buvo tas pat. Tai matyti, galima sakyti, ant kiekvieno puslapio Sprogio „Žodyno“, daug kur Jablonskio „Archyve“ ir 14-tam tome Vilniaus Archeografinės Komisijos Aktų. Klasikinis čia pavyzdys yra Veliuona. Rašoma: „Laikomas dvaras“ (deržava), „valdovo dvaras“ (gospodarskij dvor), „valsčius“ (volostj, Sprogis, 39-41). Tas pat su Vilkija. Abiem atvejais dar sakoma „apylinkė“ (okrug), o Vilkijai pridedama ir „sritis“ (oblastj). Jog kalbama apie tą patį dalyką, matyti iš posakio „pavietas arba valsčius“ (ten pat, 51 – 53, 296). Mums išrodo, jog valsčius yra sulietuvintas slavinis volostj, o lietuviškas terminas bus buvęs tėvūnija, kaip jau buvo prasitarę Valančius su Daukantu. Tam galima rasti duomenų „Lietuvos Metrikoje“ ir minėtos Vilniaus Komisijos „Aktuose“.
Valsčiaus ir dvaro simbiozas bus evoliucija 12 – 14 šimtmečių būklės. Tuomet kiekviena pilis – tvirtovė turėjo territorium castri, kaip matyti iš kryžiuočių kronikininkų. Be galo Įdomu, jog tai žodis į žodį atitinka 16-tame amžiuje pasitaikančius vietovardžius „pilies laukas“ (pilės lawka, pas Sprogį).

Valsčius, kaip administracinis vienetas, gali didėti tik aukštesniųjų vyresnybių sprendimu. Tuo tarpu valsčius, kaip dvaras, gali natūraliai augti, kuomet jojo žemės ūkio procesui yra nekultivuojamų ir privatiškai neužimtų plotų.

II
(Jurbarkas, Virbalis, Naumiestis)
Pirmiausia imame Jurbarko dvarą, ant Nemuno dešiniojo kranto. Jo senovę liudija Višpilio piliakalnis prie Imsrės upelio. Galimas daiktas, jog Jurbarko pilis iš pradžių taip ir vadinta. Paties Jurbarko vardas yra vokiško kilimo (Jurgio, t. y. šv. Jurgio pilis). Ta pilis atvejų atvejais figūruoja 13 – 14 amžiais. 15-me čia išsiplėtoja valdovinis dvaras, žinoma, su ūkiniu – administraciniu vienetu. 16-me amžiuje tai vadinama „Jurbarko valsčium Žemaičių žemėje“ (Jurborgskaja volostij v zemlie Žomojtskoj, pas Sprogį).

Apie 1424 m. Žemaičių vysk. Dziergavičius įsako Veliuonos klebonui, kad lankytų Jurbarko „bažniczelę“ (Žem. Wiskupiste, I, 65). O tarp 1517 – 22 m. čia jau savarankiška parapija (ten pat, 79). Taigi vietovė jau gerokai išsiplėtojusi. Prieš 16-to amž. vidurį Jurbarko dvaras su valsčium pavedama karalienei Bonai. Vietovė klesti, dėl to čion (ir į Virbalį) bėga baudžiauninkai iš privatinių dvarų. Prieina iki to, jog Žemaičių bajorai 1547 – 1551 m. formaliai skundžiasi, girdi, karalienės valdininkai tokių bėglių neišduoda (Liubavskij, Litovsk. — Russk. Sejm, 561-88).

Vienas 1584 m. dokumentas sako, kad Nemunas teka „per karališką Jurbarko miestą“ (pas Sprogį). Tai užuomina apie gravitaciją skersai Nemuno į pietus, tiesiog sakant, į Suvalkiją. Tai buvo faktas. 1559 m. ten, t. y., Nemuno kairėje pusėje sėdi „jurbarkinis karališkas kaimas Kiduliai“ (selo korolevskoje jurborgskoje, G. Volovič, Revizija Pušč etc, Vilna 1867, p. 59-60). O 1583-čiais yra ir to vardo folvarkas (Sprogis). Kidulių vardas ne bet kokis: čia gimė ir paskui 12 m. gyveno Žemaičių vysk. Jonas Krispinas Keršenšteinas (vyskupavo 1696 – 1708). Šiai giminei ta vieta teko 1584 m., kuomet dvarą Kauno raštininkas „Krispinas Keršenšteinas“ nupirko iš Jono Lenartavičiaus Ulano (Opisj Dokum. Vilenks. Centr. Archiva, I, 123, VII, 303). Nors ta pavardė rašoma įvairiai, net „Kirchenšteinas“, pagal viduramžių vokiečių kalbą, turėtų būti Keršenšteinas, kaip ir yra neviename dokumente.

Jurbarko varžtas į Sūduvą, iš tikrųjų, buvo nepaprastas. Kėlimo reikalui Nemuno kairiajame krante įkurta Pervazninkų kaimas (išlikęs iki mūsų dienų). Pravesta vieškelis, kurį vieni dokumentai rašo „doroga kniažia“, o kiti į slavišką sakinį įterpia net lietuvišką „kunigo kielą“. Taip vadinama tik didieji, sakytume, magistraliniai keliai, pvz., iš Kauno į Prūsus Nemuno dešiniuoju krantu (Reviz. Pušč., 61-62; Jablonskio, Istor. Archyvas, 576, Sprogio, Geogr. Žodynas, įvair. vietose). Paminėta net tiltas ant Kregždantės. Vieškelis iš Kidulių traukė link Slavikų (kame upelis Šlavike), paskui pašešupiais iki Naumiesčio ir toliau iki Virbalio, kuris iš pradžių vadinta No-wa Wolia, atseit, „Nauja Laisvė“.

Viskas augo, kaip grybai po lietaus, ir Virbalis (Wierzbolowo) 1561 m. jau „Virbalio už-vaizdijos“ (woitowstwo nowowolskie) centras. Ir tikras miestas. Jame 17 gatvių, yra daktaras ir gatvių grindikas. Amatininkų skaičių nurodo gatvių vardai: Dailidžių (Stoliarska), Bendorių (Bednarska), Namų Statytojų (Cze-ssielska), Kalvių (Kowalska), Šaltkalvių (Šlio-sarska), Kepėjų (Piekarska), Pjovikų (Rzez-nicka). Ir garsusis Martynas Mažvydas čia turi namą (Istorijos Archyvas, 636 tol.).

Virbalio pradžia dar prieš 1502 m. Mat, taismet Žemaičių vyskupas, pristatant kunigaikščiui Aleksandrui, čion klebonu skiria „kunigą Joną“, atvažiavusį iš Krokuvos (Žem. viskupiste, I, 76.

Jurbarko valsčiaus suvalkiniuose plotuose turėjo eiti gyvas religinis judėjimas. Vyskupo Merkelio Giedraičio pavedimu, 1587 m. padarius Žemaičių vyskupijos vizitaciją, ji padalyvta į tris dekanatus, kaip rašo Valančius, „Wierzbolowa arba Užnemune, Viduklės ir Luokies“ (I, 118). 16-to amžiaus pabaigoje ar 17-to pradžioje Užnemunės plote buvo 6 kalvinų bažnyčios. Atrodo, jų tarpe Šventežeris ir Balbieriškis (II, 251 tol.).

Jurbarko – Virbalio didžiojo vieškelio pusiaukelėje įkurta Naumiestis (vėl. Kudirkos Naumiestis). Atrodo, čia būta Pašešupio užvaizduos arba „vaitystės“ centro. Anot „Slownik Geograficzny“ (13) Naumiestį įsteigusi karalienė Cecilija Renata 1643. III. 26 ir savo vyro garbei praminusi Wladyslawow. Tiksli data nurodo, jog čia kalbama apie miestui suteikimą savivaldos arba Magdeburginių teisių. Juk karalienės dokumentas datuotas diena ir mėnesiu, be to, jame kalbama apie rotušę su laikrodžiu ir amatininkų gildės. Pagal loginę ir ūkinę -ekonominę tvarką, miestelis čia bus susikūręs 16-to amž. antroje dalyje. Juk 1561 m. yra Meištai, kurie, iš tikrųjų, sudaro Naumiesčio dalį. Pagaliau, toje vietoje formavosi (kaip tik šiuo metu) „Pašešupio užvaizdijos“ centras. 1647 m., iš visko išrodo, pažymi jau pilnateisės ir savarankiškos parapijos įsteigimą.

Žemaičių vyskupas J. Karpis 1739 m., pasak Valančiaus, aplankė „wisa Užnemone“ (I, 208).
Atrodo, jog Virbalio vieškelis naudota susisiekimui tarp pietryčių Lietuvos ir Žemaitijos. Jei Motiejus Valančius rašo, jog jėzuitas Jonas Jamialkowskis su dar dviem vykę (turbūt, iš Merkinės, kame apie 1570 m. buvo įsikūrę) per Virbalį į Varnius, tai parankiausias kaip tik šis kelias (II, 82-8; Batiuškov, Bielorussija i Litva, 1890, p. 476).

Ir taip, Jurbarko valsčius nuo Nemuno traukėsi tiesia linija į pietus apie 60 kilometrų. Iki 16-to amž. vidurio tame plote minima 26 kaimai. Jų tarpe tokie, kurie išliko iki mūsų dienų: Pervazninkai, Sudergas, Gečiai (Gie-czayty), Kirkilai (Kirkilowiczy), Kupriai, Sintautai (Suntowtaicze), Rukšniai, Turčinai, Stanaičiai, Meištai, Kybartai (Kiborty). Visos tos gyvenamos vietos sujungta į 3 už vaizdijas (woitowstwo): Užnemunės (Zaniemonskie), Pašešupės (Poszeszupskie) ir Virbalio (Nowo-wolskie, Istor. Archyvas, 575 tol.). Kad čia kalbama apie tą patį valsčių, matyt iš to, jog minėtos trys „vaitystės“ inventarizuojamos, eilės tvarka, su dar 4 „vaitystėmis“, esančiomis Nemuno dešinėje. Jei inventoriaus įžangoje rašoma „visas Jurbarko ir Nowa Wolia valsčius“ (vvlosci wszytkiey iurborskiey y no-wowolskiey), tai tik rodo, jog būta tendencijos įsteigti naują Virbalio valsčių. Kartais net sakoma „Nowa Wolia miestas ir valsčius“ (miasto i wlosc nowowolska, tenp. 661). Tačiau konkrečiai inventorizuojama tik Jurbarko užvaizdijos bei „vaitystės“.

Aiškiai išskiriama dirbamos dirvos (polia pašnyja) ir „pušča“, atseit, miškai. „Puščos“ vardas, turbūt, nori pažymėti, jog tai neariami nesėjami plotai. Miškus prižiūri Jurbarko girininkas (lesniczy) su raitais eiguliais. Revizorius Valavičius visur čia rado „senus kap-čius“ nuosavybėms atskirti. „Senas Rėkučio kelias“ (droga starodavvna Rekuciewska) ėjo nuo Nemuno ties Smalininkais iki Šešupės ties Jotija; kitas — nuo Šešupės per Siesartį ir toliau per Gelgaudiškio girią iki Nemuno; o ar-terijinį „kunigo kielą“ jau minėjome (Istorijos Archyvas, 576, 662, Revizija Pušč, 56-58).

Taigi Jurbarko valsčiaus būta ne ordinarinio bei paprasto. Bet Veliuonos ir Vilkijos — irgi tokio milžiniško didumo. Palyginamieji santykiai matyti 1567 metais. Visoje Žemaitijoje nei Jurbarkui, nei Veliuonai, nei Vilkijai nei vienas valsčius nei iš tolo neprilygsta (Litovsk. Metrika, 1915 m., 666 tol., Sprogis „Žodyno“ įžangoje).

Šiuodu valsčiai yra prie pat Nemuno, kaip ir jurbarkinis. Dėl ko jie taip išsiplėtė?—Paaiškinimą randame valdovo 1529 metų instrukcijose Žemaitijos valdovinių dvarų valdytojams. Girdi, „leidžiama tik tie dvarai kultyvuoti – ugdyti, kurie buvo kunigaikščio Vytauto laikais“ (odno onyi dvory majutj bytj napravovany tyi, kotoryi byli času kniazia Vitovta, Liubavskij, Oblastnoje Dielenije, očerk III, sk. 13). Vadinasi, leidžiama senieji ugdyti, bet neleidžiama naujų steigti. Dėlto jau esamieji dvarai buvo plečiama be jokio saiko. Nors, antra vertus, Prūsijoje tą patį reiškinį randame dar didesniame maštabe: Baigos, Brandenburgo ir Karaliaučiaus komturijos 14 – 15 a. buvo ištysusios per 200 kilometrų, atseit, nuo Baltijos jūros iki pat Lietuvos sienų (žiūr. žemėlapį pas C. Steinbrecht, Die Burgen d. Hochmeisterzeit in Preussen, Berlin 1920). <…>

Šaltinis: aidai.us, žr. 2013-11-10

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas