Jurbarkas prancūzmečiu. 1812

1812 metų birželio 24 Napoleono kariuomenė keturiose vietose: ties Gardinu, Alytumi, Kaunu ir Jurbarku pradėjo persikėlimą per Nemuną. Apie persikėlimą prie Kauno rašoma daug – ten vadovavo pats imperatorius Napoleonas; o apie tai, kas vyko tuo metu kituose pasienio miesteliuose, žinių tikrai negausu.

Evgenijaus Bogarne korpusas keliasi per Nemuną 1812 m. birželio 30. Dail. A.Albrechtas

Pasirengimas prieš 1812 metų kampaniją

1809 m. spalio 14 d. Vienoje baigtas Austrijos ir Prancūzijos imperijų karas, Austrija kapituliavo netekdama didelių valdų. Prūsijos karalystė neteko vakarinių provincijų, pažadėta drauge su prancūzais kariauti prieš jų priešus. 1812 metų vasarį Prūsija sudarė sąjungą su Prancūzija prieš Rusiją. Tilžės taikos sąlygos buvo labai nepalankios Rusijai, ir ji neketino su tuo susitaikyti.

Po 1806-1807 metų karo su Napoleonu  buvo susirūpinta pasienio apsauga ir fortifikacijų įrengimu. 1810 metais, svarstant gynybos planus, Jurbarkas visuomet buvo minimas kaip svarbus gynybinis punktas. Buvo planuojama Jurbarke statyti fortą, Kaune – stiprius nuolatinius įtvirtinimus, Gardine – placdarmą. Dėl įvairių priežasčių – lėšų ir laiko stokos, to nebuvo padaryta. Buvo pasirinktas kitas variantas – atitraukti gynybines linijas giliau, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio teritorijose paliekant dykvietę, kad puolanti prancūzų kariuomenė negalėtų papildyti savo atsargų. Jurbarko, Kauno ir Gardino avanpostuose iš viso liko tik 10 tūkstančių kariuomenės.

Viename pirmųjų kūrinių, skirtų Napoleono karui Rusijoje 1812 metais, išleistame 1847 (Buturlin), gana išsamiai aprašoma vakarinė Rusijos siena, jos dalis, ribojama Nemuno upės: „Nemuno upė <…> nuo Gardino miesto iki savo žiočių teka giliu slėniu, apsuptu aukštais, stačiais kalnais; todėl ir turi tik nedaug, o ir tai gana sunkiai įveikiamų perkėlų. Aukščiau Gardino susisiekti tarp abiejų krantų galima tiltais <…>. Žemiau šio miesto persikėlimui per upę yra keltai Kaune ir Jurbarke; prieš Jurbarką – brasta, o Tilžėje – tiltas, esantis jau Prūsijos karaliaus valdose“.

Tampa aišku, kodėl visų karų su Napoleonu metu ir rusų, ir prancūzų kariuomenės dažniausiai keliasi per Nemuną tose pačiose vietose: ties Gardinu, Merkine ar Alytumi, Kaunu ir Jurbarku.

Rusijos kariuomenės vadų raportuose yra žinių apie pasiruošimą karui, kelių taisymą, atsargų sandėlius, žvalgybos operacijas. 1812 vasarį – apie Nemuno dugno ir krantų nuo Kauno iki Jurbarko tyrinėjimus ir galimybes statyti tiltą. Kovą – apie transportavimo priemones Kaune ir Jurbarke, apie perkėlų per Nemuną paruošimą, apie kelių būklę; Dono kazokų pulkininko Platovo raportas apie pulko išsidėstymą nuo Jurbarko iki Kauno. Gegužės mėnesį – apie būtinybę išgabenti iš muitinių, tame tarpe ir Jurbarko, pinigus ir prekes ir pranešimas birželio 5 dieną, kad Jurbarko muitinėje buvusios prekės konfiskuotos ir išvežtos į Kuršo guberniją.

Vyko ir abiejų pusių žvalgybinės operacijos. Birželio 10 Platovas raportuoja, kad pastebėti priešo būriai prieš Jurbarką (apie 200 žmonių) ir Sudarge (apie 300). Iš Varšuvos hercogystės į Jurbarką atvyko žydas Jankelevičius, palydėtas pas generolą Vitenšteiną. Apie žydus, verslo reikalais besilankančius Varšuvos hercogystėje ir galinčius suteikti naudingos žvalgybinės informacijos – atskiras pasakojimas. Minimi nedidelių prancūzų būrių persikėlimai per Nemuną Jurbarko apylinkėse, matyt, žvalgomojo pobūdžio.

Naujo karo Napoleonas nenorėjo, nes nuostoliai ankstesnėje Prūsijos kampanijoje jau ir taip buvo milžiniški. Napoleonas išsiuntė savo ambasadorių grafą de Narboną iš Paryžiaus į Vilnių, kur viešėjo imperatorius Aleksandras, su pasiūlymais deryboms.

Narbonas iš Tilžės vyko į Vilnių per Jurbarką, apie tai išliko raportai archyvuose. Apie jo ir palydovų sustojimą Jurbarke pranešama: „atvykęs į  Jurbarką ir pareikalavęs pašto arklių, jis nuėjo į karčiamą pas žydą Aroną ir ten vakarieniavo, po to pas jį užėjo Sokolovskis ir muitinės valdininkas Simanenskis, bet kadangi nė vienas iš jų nekalbėjo prancūziškai, tai jis truputį kalbėjo su buhalteriu Pastzerbskiu, tarp kitko jam pasakė:  Dievas žino, taiką aš vežu ar karą. Nei Narbonas, nei  jo žmonės nebuvo apžiūrėti. Jis turėjo būti labai išdidus ir šykštus, nes, sumokėjęs už 10 arklių, paėmė 14.“ Toliau raporte – apie Narbono sustojimus Raudonėje, Kaune. Dar pranešama, kad gegužės 8 buvo padegta Jurbarko muitinė, bet buvo užgesinta anksčiau, nei kas sudegė.
Kaip žinia, Narbono diplomatinė misija karo nesustabdė, caras Aleksandras I derėtis nenorėjo.  Abiejose Nemuno pusėse stovėjo šimtatūkstantinės kariuomenės.

1812 metų birželio 24. Napoleono kariuomenė keturiose vietose: ties Gardinu, Alytum, Kaunu ir Jurbarku pradėjo persikėlimą per Nemuną. Apie armijos, kuriai vadovavo pats Napoleonas, įžengimą į Kauną ir keturis prancūzų mėnesius Kaune rašo Pugačiauskas.

Birželio 25 d. Dono kazokų pulko papulkininkis Platovas siunčia raportą 1-ojo pėstininkų korpuso generolui apie tai, kad prie Jurbarko per Nemuną persikėlė 6 tūkstančių prancūzų kariuomenės būrys.

Tai buvo generolo Granžano divizija, priklausiusi kairiajam Napoleono armijos sparnui, maršalo Makdonaldo vadovaujamam X korpusui (27000 karių). Makdonaldo užduotis buvo pridengti pagrindines Napoleono pajėgas ir užimti Daugpilio tvirtovę, taip atveriant kelią link Peterburgo, ir, jei bus galimybė, užimti Rygą.

Minimi atsitraukiančios rusų kariuomenės susirėmimai su prancūzais, perėjusiais sieną. Generolo-majoro J.P.Kulnevo biografijoje rašoma, kad „jis sudavė keletą stiprių smūgių gausesnei prancūzų kariuomenei 1812 metų birželį prie Jurbarko“.

Na o Napoleono armijos Vestfalijos pulko karininko atsiminimuose X armijos korpusas, „pagal bendrą operacijos planą, 24 birželio pasiekė Nemuną generolo Bašliu sudėtyje, kur jam pasipriešino tik neskaitlingi kazokai. Papulkininkis Baueris su keliomis rinktinėmis pirmojo pulko kuopomis valtimis persikėlė per Nemuną ir išstūmė iš Jurbarko miesto kelis šimtus kazokų“.

Raseinių pavieto paprefekčio raportas Vilniaus departamento administracinei komisijai dėl prancūzų armijos 9 korpuso divizijos, vadovaujamos generolo Deandels, kariškių savavališkai įvykdytų maisto produktų, gyvulių, įvairių daiktų rekvizicijų bei grobimų Tauragės regione. 1812-09-09 LVIA,

Nėra žinių apie laikotarpį iki 1812 metų gruodžio vidurio, kai Jurbarke šeimininkavo Napoleono armijos įgula. V.Pugačiauskas rašo, kad Kaunas „tapo svarbiu Didžiosios Armijos užnugario komunikacijos punktu, per kurį visą karo laikotarpį vyko nuolatinis karinių dalinių judėjimas, buvo vežama karinė amunicija ir ginklai, veikė ne tik tarpiniai maisto ir pašaro, vėliau ir rezerviniai grūdų, šiaudų ir šieno sandėliai, karo ligoninė ir t.t.  Liepos mėnesį  laivais į Kauną atkeliavo javai iš kunigaikščio Zubovo sandėliuose Jurbarke esančių atsargų ir  iš Prūsijoje esančių sandėlių“.

Neabejotinai  ir Jurbarko miesto valdžia bei miestiečiai turėjo prisitaikyti prie prancūzų karinės valdžios pareigūnų buvimo. Pastovios kariškių maisto produktų, pašarų ir kitokio pobūdžio rekvizicijos ir grobstymai, dezertyrų plėšikavimai tapo kasdienybe Lietuvoje.

Napoleono armijos atsitraukimas

Napoleono armija nusivijo besitraukiančią rusų kariuomenę į Rusijos gilumą, iki pat Maskvos. Prasidėjo neįprastai ankstyva ir šalta žiema. Po Borodino mūšio rugsėjo 7, kuriame iš tiesų nebuvo aiškaus nugalėtojo, Napoleono kariuomenė pasuko atgal; greit planingas atsitraukimas virto desperatišku bėgimu. Sušalusi ir išbadėjusi bėglių minia gruodžio pradžioje pasiekė Lietuvos teritoriją. Rusų kariuomenė, persekiojanti besitraukiančios Didžiosios Armijos likučius, taip pat „žūdavo mūšiuose, mirdavo nuo žaizdų, nuo ligų, nuo šalčio ir bado. Persekiodami Napoleono armiją, jie iškentė tuos pačius siaubus, kurie teko ir priešo daliai“ (Краснов).

Gruodžio pradžioje link Jurbarko artėjo grafo Vitenšteino armijos korpusas. Jo tikslas buvo generolo Makdonaldo armija, per Žemaitiją besitraukianti iš Rygos. Link Jurbarko buvo pasiųsti du būriai: gen. Goleniščev-Kutūzovo ir gen. Dibičiaus – šiam teko suvaidinti svarbų vaidmenį pasirašant garsiąją Tauragės konvenciją.

A.P.Velikopolskio portretas,. dail. D.Dou. Žiemos rūmų karo galerija, Ermitažas.

Apie Jurbarko paėmimą  gen. Goleniščev-Kutūzovo raporte apdovanojant poručiką Beskrovnyj rašoma, kad 1812 metų gruodžio 3 d. jo būrys buvo pasiųstas išžvalgyti Jurbarko miesto. Beskrovnyj, sužinojęs kad mieste yra stiprus priešo kariuomenės būrys, tuoj pat nusprendė jį atakuoti, ką narsiai ir atliko; sumušė priešininką ir paėmė į nelaisvę du štabo karininkus, devynis vyresniuosius karininkus ir 217 eilinių. Be to, atmušė barkas su penkiais tūkstančiais ketvirčių avižų ir kitokių grūdų, kurias prancūzai bandė sudeginti.

17 gruodžio į Jurbarką įžengė Vitenšteino korpusas, persikėlęs per Nemuną patraukė link Karaliaučiaus. Jurbarke liko 13 ir 15 liaudies armijos būrių įgula. Liaudies armija (народное ополчение) buvo sukurta 1806 metais Aleksandro I įsakymu, ją sudarė daugiausiai savanoriai.

Jurbarke dėl ligos po kontūzijos pasilikęs generalmajoras Velikopolskis buvo paskirtas miesto komendantu; jo pareiga buvo surinkti sužeistus ir nuo savo dalinių atsilikusius kareivius bei aprūpinti karo ligoninę. Jo biografijoje rašoma, kad jis „per mėnesį surinko atsilikusius ir su kitomis komandomis pasiuntė į grafo Vitenšteino korpusą, ir pasirūpino 2400 vietų ligonine, be to, iždui nieko nekainavusia“.

Ligoninės tuo metu įsikurdavo sandėliuose, bažnyčiose, net vienuolynuose (Pugačiauskas). Jurbarke tinkamiausi buvo grafo Zubovo dvaro pastatai, gal ten ir buvo ligoninė. Kaip atrodė to meto karo ligoninės galima įsivaizduoti iš poeto Batiuškovo, sunkiai sužeisto Frydlando mūšyje ir atgabento į ligoninę Jurbarke, laiško. Jis rašo: „Ankštoje lūšnoje prie Nemuno krantų, be pinigų, be duonos, žiauriose kančiose, aš gulėjau ant šiaudų. Aplink lūšną spietėsi sužeisti kareiviai, grįžę iš nelaimingojo Frydlando, o su jais daugybė belaisvių“. Ir rusų, ir prancūzų sužeistieji – kartu. Štai admirolo Čičagovo raporte apie Minsko  užėmimą 1812 m. lapkritį rašoma, kad prancūzai atsitraukdami paliko sandėlius su atsargomis ir didelę ligoninę, kurioje sergančių ir sužeistų 2269, tarp jų rusų karių 110.

Sankt-Peterburgo archyvo Liaudies armijos žuvusiųjų sąrašuose – apie 150 Jurbarko ligoninėje 1812 pabaigoje-1813 metų pradžioje mirusių rusų kareivių pavardės.

 

Šaltiniai:

  1. Virgilijus Pugačiauskas, Prancūzmetis Kaune, Kauno istorijos metraštis, 2011
  2. В. Бабкина, Народное ополчение в Отечественной войне 1812 года,1962, http://voynablog.ru
  3. Д.П. Бутурлин, История нашествия императора Наполеона на Россию в 1812 году. 1837, https://www.runivers.ru
  4. Документы по истории Отечественной войны 1812 года, http://1812.rusarchives.ru
  5. Клаузевиц. 1812 год, 2004, http://www.museum.ru
  6. Н.В. Ермакова, Сведения о казаках черноморской сотни – участниках войн 1812-1814 гг., http://www.museum.ru
  7. П. Краснов, Донцы и Платов в 1812 году, http://www.museum.ru/1812
  8. Письма Вестфальского Штаб-офицера, http://www.fusiliers.lv
  9. По материалам Государственного Архива Самарской области, http://nacekomie.ru/forum/
  10. Русская старина, 1907, т. 131, с. 219 – 235. Приезд  генерал-адьютанта Наполеона I графа Нарбонна в Вильну в мае 1812 г. http://www.museum.ru
  11. Труды Четвертой Международной научно практической конференции, Санкт-Петербург,  2013, http://www.artillery-museum.ru
  12. Список погибших ополченцев(сведения даны на август 2012 года)  https://spbarchives.ru/documents

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas