Jurbarkas prancūzmečiu. 1805-1807

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Jurbarkas atsidūrė Rusijos imperijos ir Prūsijos pasienyje. Nemune ties Jurbarku buvo brasta, patogi vieta kariuomenei keltis per upę. Karų su Napoleonu laikotarpiu mieste ir apylinkėse dažnai įsikurdavo gausūs rusų, o 1812 metais – ir prancūzų armijos pulkai. Buvo ir maisto, amunicijos sandėliai, ligoninė.

Rusijos caras Aleksandras I, valdęs nuo 1801 iki 1825 metų,  ne kartą lankėsi Jurbarke. Apsistodavo, neabejotinai, Jurbarko dvare, kurį Ekaterina II buvo padovanojusi savo favoritui grafui Zubovui. Kidulių dvare, atplaukęs prabangiu keltu, susitikdavo su Prūsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu III.

1805 m. spalį Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su Rusijos caru Aleksandru I prie Šv. Romos imperatoriaus Frydricho Didžiojo karsto pasižadėjo, kad Prūsija drauge su Rusija ir Austrija kovos prieš stipriausią tuo metu Europoje jėgą – Napoleono I kariuomenę. Rusija ruošėsi karui.

1805 m. Rusijos imperatoriaus nurodymu ties Jurbarku buvo pastatytas pontoninis tiltas kariuomenei pereiti į Prūsiją; tačiau jis nebuvo panaudotas, o tilto medžiagos parduotos iš varžytynių, nes norėta atgauti valstybės išleistas lėšas.

Grafas Benigsenas, kavalerijos generolas, rašydamas apie 1805 metų karinę kampaniją, kaltina Prūsiją vilkinimu ir vienas iš tokių atvejų buvo, kai jis su 30000 žmonių kariuomene Jurbarke laukė leidimo pereiti Nemuną į Prūsijos teritoriją. Kai pagaliau leidimas buvo gautas, Prūsijos pusė primygtinai nurodė, kad keltis per Nemuną ji turi prie Gardino, dėl ko Beningseno pulkai užgaišo dvi savaites ir nespėjo prisijungti prie Kutūzovo armijos Austerlice.

Rusų kavalerijos grįžimas po Austerlico mūšio. Dail. N.Samokiš. Rusijos meno akademijos muziejus, Sankt-Peterburgas

Garsusis Austerlico mūšis įvyko 1805 gruodį. Per vieną didžiausių Napoleono I pergalių austrai ir rusai neteko 16000 žmonių (užmuštų ar sužeistų), 20000 paimta į nelaisvę, tą patį mėnesį pagal pasirašytą Presburgo taiką Austrija išstojo iš karo, o Rusijos kariuomenė atsitraukė į Lenkiją. Atsitraukė, tačiau su pralaimėjimu nesusitaikė.

1806 m. Frydrichas Vilhelmas III, prisijungdamas prie Didžiosios Britanijos, Rusijos, Švedijos, paskelbė Napoleonui I karą. 1806 m. spalio 14 d. Jenos–Aueršteto mūšiuose Prūsijos ir Saksonijos kariuomenė buvo sutriuškinta, Napoleono kariuomenė 1807 m. sausį pradėjo puolimą Rytprūsiuose. Rusijos armija vėl patraukė prieš Napoleoną.

1807 metų kampanijos pradžia

1807 kovo 16 caras išvyko iš Peterburgo, ir gvardija su paradinėmis uniformomis laukė jo atvykimo – Kiduliuose, kitoje Nemuno pusėje, jau Prūsijos valdose, turėjo įvykti gvardijos apžiūra. Į Jurbarką jis atvyko kovo 24, praleido čia 4 dienas.

1807 m. kovo 20 į Jurbarką atvyko caraičio Konstantino (caro Aleksandro I brolio) ulonų pulkas, kurį sudarė 10 kavalerijos eskadronų, suformuotų Abiejų Tautų Respublikos ulonų pavyzdžiu, net ir prašmatni apranga panaši į ATR ulonų, žirgai – Dono kazokų atamano Platovo parinkti.

Perėjimui per sieną (t.y. per Nemuną) gvardijos divizija buvo padalinta į dvi kolonas, šios dar į tris dalis. Caraičio  Konstantino įsakymu maisto atsargų buvo imama minimaliai. Kiekvienam turėjo būti skirtas 9 dienų davinys, bet pasirodė, kad atsargų Jurbarke tiek nėra. Prūsijoje kiekvienas kareivis turėjo gauti kasdien iš šeimininko, kur bus apsistojęs, 2,5 svaro duonos, 0,5 svaro mėsos, arkliams pašaro.  Kaip paaiškėjo vėliau, kariuomenė nebuvo aprūpinta, stigo maisto ir pašarų arkliams. 

Kadangi ledas Nemune jau buvo nestiprus, buvo įsakyta pereiti upę „kaip galima anksčiau ryte, žmonėms eiti ne kartu ir atsargiai“. 25 kovo pulkas persikėlė per Nemuną, kitą dieną Kiduliuose (priešais Jurbarką) įvyko iškilminga gvardijos kavalerijos apžiūra, dalyvaujant Prūsijos karaliui ir karalienei. 29 dienos įsake caras padėkojo karininkams už paradą, žemesniems rangams skyrė po rublį. Iš Jurbarko pulkas patraukė į Gumbinę, toliau – į Bartenšteiną, kur apsistojo. Pulko laukė mūšis prie Frydlando.

…ir pabaiga…

Po vasario 7–8 d. ir birželio 14 d. Mažosios Lietuvos pietuose įvykusių ties Prūsų Ylava ir Frydlandu didelių mūšių rusų kariuomenė buvo sumušta ir pasitraukė už Nemuno.

Pulkininkas Ermolovas savo atsiminimuose rašo apie šį kariuomenės pasitraukimą:  „Armijos liko nedaug ir joje buvo betvarkė. Ją ypač nusilpnino nuo pulkų atsilikę žmonės, atsitraukiantys nuo Frydlando ir pakeliui link Nemuno. Susirinkę didelėmis miniomis, jie traukė įvairiais keliais, prasimanydami maisto plėšimais, tūkstančiai jų perėjo Nemuną ties Jurbarku, Alytumi, Merkine, kai kurie net ties Gardinu. Keli pavyzdžiai tos betvarkės įrodymui. Iziumsko husarų pulkas užmirštas Prūsijoje, kur buvo apsistojęs poilsiui; iš gyventojų sužinojęs apie Frydlando mūšį, bandė pasiekti armiją, bet visur sutinkami rusų ir prancūzų marodieriai jam papasakojo, kad armija traukiasi; pulkas patraukė link Nemuno ir sėkmingai jį perėjo. Taip pat užmirštas ir pulkininkas Sysojevas su Dono pulkais, tik daug toliau. <…> Ne išimtis ir pati artilerija, kurios dalis, negavusi laiku nurodymų, pati pasirinko kryptį ir, judėdama atskirai nuo armijos, persikėlė per Nemuną ties Jurbarku, radusi brastą, kuri lig tol buvo nežinoma.“

Orlovo gub. dvarininkas N.G.Levšinas, tarnavęs leibgvardijos pulke, savo dienoraštyje aprašo persikėlimą per Nemuną:

„Pakeliui į Jurbarką mus aplenkė Iziumsko husarų pulkas, skubėjęs pridengti vilkstinių ir Jurbarko miesto. Matėme, kaip pulkas ieškojo brastos Nemune ir narsus jų vadas, generolas Jurkovskis, pirmas šoko į upę, o paskui jį visas pulkas, po du, dideliame pavojuje. Vilkstinės buvo keliamos ant plaustų prieš patį miestą, ir mes aiškiai matėme, kaip kai kurie husarai krito nuo arklių, kiti su arkliais klupo ant upės slenksčių ir skendo be menkiausios pagalbos; juos nunešdavo upės srovė.

Po atvykimo į miestą prasidėjo baisi sumaištis. Husarai varė vilkstines Rygos keliu, o sužeistiems karininkams buvo įsakyta iš generalmajoro Marklovskio pasiimti leidimus vykti  kas kur pageidauja“.

1807 m. birželio 25 d. Nemuno viduryje ties Tilže ant prancūzų įrengto plausto Napoleonas I su Aleksandru I pradėjo taikos derybas. 1807 m. liepos 7 d. sudaryta Tilžės taikos sutartis tarp Rusijos ir Prancūzijos. Prūsijos karalystė neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės, tame tarpe per III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą 1795 metais įgytų  lietuviškos Užnemunės ir lenkų žemių. Iš jų Napoleonas I sudarė Varšuvos kunigaikštystę.

Nuo iškilmingo parado Jurbarke iki netvarkingo armijos bėgimo po Frydlando praėjo tik keli mėnesiai.

Naudota:
Полки русской армии. Кавалергарды. Воениздат, 1997. http://www.adjudant.ru,
Всеволод Крестовский. Уланы Цесаревича Константина. http://www.museum.ru/1812/
Записки А.П.Ермолова 1798-1826, 1991. http://elcocheingles.com/Memories, žr 2019-10-10
П.М.Майков. Записки графа Л. Л. Беннигсена о войне с Наполеоном 1807 года. http://www.adjudant.ru, žr 2019-10-10
Левшин Н.Г. Домашний памятник Николая Гавриловича Левшина. 1788-1804 / Публ. и примеч. Н.П. Барышникова // Русская старина, 1876, т.16, №5, с.59-72. http://mikv1.narod.ru, žr.2019-11-30

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas