Caro žvalgyba ir vienos Jurbarko pirklių šeimos istorija

Abi armijos,  Napoleono ir caro Aleksandro I, buvo daugianacionalinės. Napoleono Didžiojoje Armijoje tarnavo kariai iš beveik visos Europos; taip pat ir Rusijos imperijos, prarijusios daugybę tautų, kariuomenėje, o ypač vadovybėje. Kitaip buvo su žydais. 1812 metais žydų nešaukė į kariuomenę, o įstoję savanoriais negalėjo tapti karininkais.

Tačiau žydų pirkliai puikiai pasitarnavo, aprūpindami kariuomenę visa kuo reikalingu, daugelis jų neblogai iš to prasigyveno. Dar viena sritis, kur žydų pirkliai buvo, galima sakyti, nepakeičiami – žvalgyba. Prekybos reikalais dažnai lankydamiesi Prūsijoje ar po 1807 metų Tilžės taikos sutarties Napoleono įkurtoje Varšuvos kunigaikštystėje, jie suteikdavo naudingos informacijos apie prancūzų armijos išdėstymą, judėjimą, planus. Toks „žvalgas“ turėjo būti patikimas, dažniausiai žydų kahalo rekomenduotas. 1811 metais buvo išleistas įsakas, draudžiantis išvykti ir atvykti į Rusijos teritoriją be raštiško leidimo, na o žmonės, siunčiami į užsienį žvalgybos reikalais, gaudavo specialų „bilietą“: viena jo dalis likdavo muitinėje, grįžtant būdavo palyginamos; muitinė kas mėnesį duodavo ataskaitą apie išvykusius ir grįžusius žvalgus.

Rusijos kariuomenės vadų raportuose daug pranešimų apie tai. Pagal Jurbarko muitinės viršininko pranešimus kovo ir balandžio mėnesiais į užsienį buvo pasiųsti 6 šnipai.  Dono kazokų pulko vado Radionovo raporte gen. Vitenšteinui rašoma apie žinias, gautas iš Jurbarko pirklio Izaoko Adelsono ir Girdžių gyventojo Levino Gelkovičiaus.

Šiuo prieškario bendro įtarumo ir šnipinėjimo laikotarpiu Izaokas Adelsonas (kai kuriuose to meto dokumentuose jis vis dar buvo vadinamas senamadiškuoju būdu – Judelevičius ar Judolovičius), be komercijos, atlikdamas slaptas užduotis ir dėl to susitikdavęs su armijos karininkais bei pareigūnais, negalėjo nesukelti įtarimo vietos policininkams. Vienas iš jų balandžio 27 d. pranešė vidaus reikalų ministrui:  „Judolovičius – žydas, Jurbarko prekybininkas, atvykęs į Vilniaus miestą gyveno slapstydamasis, praėjusį mėnesį jis išsiuntė paštą su kurjeriu iš Jurbarko grafui Benigsenui, o dabar, manoma, kad jis pas jį atvyko. Jis būna pas grafą Zubovą ir komisarą Posnikovą. Šis Jurbarke gyvenantis žydas dažnai būna užsienyje“.

Įtakingas Jurbarko pirklys Izaokas Adelsonas

1812 m. birželio mėn., prieš pat karo pradžią, imperatorius Aleksandras I aukščiausiuoju įsakymu apdovanojo aukso medaliu Vilniaus gildijos pirklį Izaoką Judelovičių Adelsoną už uolumą, kurį jis „įvairiais atvejais demonstravo valstybės labui“.

Apie Adelsono šeimą, remdamasis archyviniais dokumentais,  rašo V.Lukinas.

Apie 1780–1790 metus žydų jaunuolis, Judelio sūnus Izaokas, iš Nesvyžiaus persikėlė į Jurbarką (tuo metu abu miestai priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei), kur jis vedė merginą, vardu Tauba, iš turtingos pirklių šeimos,  vėliau priėmusios Mejerovičių pavardę (Lietuvos žydų pavardės masiškai ėmė rastis tik XIX a. pradžioje po Rusijos caro administracijos nurodymo žydams pasirinkti pavardes). Jo uošvis ir bendravardis, Mejerio sūnus Izaokas, užsiima prekyba kartu su sūnumis Josifu, Mendeliu, Tancheliu ir Natanu. 1795 m. prijungus Lietuvos žemes prie Rusijos imperijos, jis įstojo į Raseinių pirklių gildiją.

Izaokas  netrukus priima Adelsono pavardę, su užuomina į kilmingą giminę (iš Jidiš  „Eidel“ – „kilnus“) ir įsitraukia į savo uošvio komercinę veiklą. 1805–1807 m. karinėse kampanijose Izaokas Adelsonas dalyvauja Mejerovičiaus tiekime kariuomenei. Sukaupęs pakankamą patirtį, jis atskiria nuosavą kapitalą iš viso šeimos kapitalo ir 1811 metais įstoja į Vilniaus miesto pirklių gildiją. Likęs gyventi Jurbarke, Vilniaus prekybininkas Izaokas Adelsonas, remiantis oficialiais duomenimis, vykdo „duonos, medžio ir įvairių leidžiamų prekių pardavimą“, dažnai keliaudamas į užsienį verslo reikalais, dažnai lankydamasis Karaliaučiuje.

Tauba Mejerovič Adelson – vienintelė moteris Rusijos agentė užsienyje

Jau 1806–1807 m. Adelsonas taip suartėjo su karine vadovybe, kad ši patikėjo jo žmonai Taubai, užsiimančiai vyro užsienio prekyba, žvalgybos operacijas. Pasirodo, kad prekybininkė Tauba Adelson yra vienintelė moteris iš Rusijos agentų užsienyje, kuri, remiantis archyviniais dokumentais, vykdė Rusijos karinės vadovybės žvalgybos užduotis Rusijos ir Prancūzijos karų metu, vykdydama komercines operacijas. Gimtajame mieste, Jurbarke, Tauba turėjo didelį nekilnojamąjį turtą, banko sąskaitose buvo daugiau kaip 85 tūkst. rublių. Turėdama tokį kapitalą, Tauba Adelson tikriausiai nesukėlė įtarimo kaip prekybininkė užsienyje.

1812 m., intensyviausios karinės žvalgybos veiklos užsienyje metu, slaptuose pranešimuose vėl pasirodo Taubos Adelson vardas. Glaudžiai bendradarbiaudama su vyru, ji atliko ir komercines operacijas, ir slaptas misijas. Tas aukso medalis ant mėlynos juostelės, kurį karo ministras uždėjo ant Izaoko Adelsono kaklo, užtarnautas nemaža dalimi dėl jo žmonos Taubos nuopelnų.

Adelsono veikla po karo

Kai Didžioji armija įsiveržė į Rusijos imperijos teritoriją, susilpnėjo užsienio rezidencijos poreikis, intendantūros  viršininkas (kariuomenės ūkio reikalų tvarkytojas) kreipėsi į Izaoką Adelsoną. Tai buvo E.F.Kankrinas, kuris netrukus vadovavo visos Rusijos kariuomenės tiekimui. Kankrinas pritraukė didžiausius to meto Rusijos pirklius aprūpinti kariuomenę maistu ir pašarais. Tarp jo artimiausių rangovų buvo senas ir artimas bičiulis Abramas Peretzas, taip pat Levas Nevachovičius, Izaokas Adelsonas ir jų partneriai Saliamonas Alpertas, Mozė Konas, Natanas Mejerovičius ir kiti.

Prasidėjus 1813 m. karinei kampanijai Europoje, Kankrinas, jau tapęs visos veikiančios Rusijos armijos generalintendantu, pradėjo organizuoti Rusijos kariuomenės tiekimą dar sunkesnėmis karo sąlygomis užsienio teritorijoje. Norint aprūpinti Rusijos armiją maistu ir pašaru, reikėjo suformuoti sandėlių tinklą Prūsijos, Silezijos, Austrijos ir Lenkijos miestuose. Šią užduotį ir atliko prekybos įmonė, kuriai vadovavo Izaokas Adelsonas kartu su Abramu Peretzu. Kai kurie žydų tiekėjai buvo įtraukti į šią veiklą dar 1812 m. kare, o Levas Nevachovičius tapo bendrovės advokatu, atsakingu už ryšius su intendantūros ir aprūpinimo tarnybomis, o pasibaigus karui – su įvairiomis departamentų komisijomis. Pagal sutartį su intendantūra bendrovės vadovai prekes pirko už iždo pinigus. Žydų pirkliai gavo penkių procentų komisinį atlyginimą.

Amžininkai pažymėjo, kad per karines kampanijas Europoje Rusijos kariuomenei netrūko maisto. Už tai, kad organizavo Rusijos armijos aprūpinimą už imperijos ribų, 1813 m. E. Kankrinui buvo suteiktas I  laipsnio Šv. Anos ordinas, o 1815 m. suteiktas  generolo leitenanto laipsnis. Žydas Adelsonas pasitenkino kuklesniu, bet aukščiausiu žydų apdovanojimu – 1814 m. spalio mėn. jis buvo apdovanotas antruoju aukso medaliu, šį kartą su užrašu „Už naudingumą“.

Prekybos bendrovės „Adelson-Peretz“ nariai gerokai padidino savo kapitalą karo metu, tai daug kam sukėlė pavydą ir paskatino skundus.

Tačiau bandymai Adelsonui skirti nuobaudas, taip pat ir už tariamai jo įmonės neišnaudotus maisto produktus, nedavė rezultatų. Kankrinas gynė įmonę, labai vertindamas jos veiklą. Savo ruožtu Adelsonas turėjo pretenzijų iždui, daugelį metų siekė išsireikalauti iš iždo nemažą sumą, dėl ko buvo įsikūręs Sankt Peterburge, kur, pasak slaptosios policijos agento, „jis dar labiau priartėjo prie savo buvusio bendražygio ir dabartinio ministro (Kankrino)“.

Atkaklus slaptosios policijos agentas, nepalikdamas Adelsonų poros ramybėje gimtajame Jurbarke, 1820 metais praneša:

„Visos vario ir sidabro pinigų siuntos eina per žydės Taubos, Adelsono žmonos, rankas. <…> Generolas Ginzas, prasilošęs kortomis, visada eina į Jurbarką pas Taubą, kuri staiga atiduoda jam po dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių rublių ir už tai gauna visišką teisę piktnaudžiauti. Iš ministro Kankrino pusės ji taip pat neturi ko bijoti, nes jos vyras yra jo numylėtinis ir bendražygis“.

Žydų Apšvietos įtaka Adelsonų šeimai

Adelsono herbas, suteiktas kolegijos patarėjui Osipui Adelsonui 1836 m., šalt. gerbovnik.ru

Padidėjęs Adelsono ekonominis ir socialinis statusas, jo suartėjimas su „šio pasaulio galiomis“ negalėjo nepaveikti jo šeimos kultūrinio vaizdo. Kai 1820 metais buvo išleistas caro įsakas, draudžiantis žydams turėti tarnus krikščionis, Adelsonas ir jo buvę kompanionai prekiavo užsienyje pasitelkdami daugybę prekybos agentų ir darbuotojų. Pirmosios gildijos pirkliai Izaokas Adelsonas ir Josifas Mejerovičius 1828 m. vasario mėn. kreipėsi pateikdami bendrą peticiją, skirtą Lietuvos kariniam gubernatoriui A. M. Rimskij-Korsakovui:

„Mes, peticijos pateikėjai, gyvename pasienio mieste Jurbarke ir nuo senų senovės užsiimame prekybininkų amatais, dėl ko dažnai gyvename tiek Rusijos imperijos sostinėse, tiek Lenkijos Karalystės sostinėje. Nei mintimis, nei apranga nepriklausome tiems žydams, kurių prietarus siekia panaikinti vyriausybė. Taigi mes užsiimame vidaus ir užsienio prekyba, mokome vaikus muzikos ir kalbų. Pagal gyvenimo būdą, būdingą mūsų pirklių sluoksniui, užmezgėme tokius artimus ir būtinus ryšius su krikščionimis, kad atėmimas abipusių tarnybų neišvengiamai turėtų kliudyti ir beveik sunaikinti visus tuos privalumus ir teises, piliečiams suteiktas pagal bendrus įstatymus.“

Ši peticija atskleidžia Adelsono mąstymo būdą ir bendrą kultūrinį vaizdą. Skirtingai nuo savo sostinės draugo ir partnerio Abramo Peretzo, kuris, veikiamas išorinės aplinkos, jau seniai buvo atsivertęs į liuteronizmą, Izaokas Adelsonas, gyvendamas provincijoje, vis dar palaiko oficialius ryšius su žydų tautybe. Jis save ir savo šeimą priskiria žydų „apšviestajam“ elitui, kuris nuo tradicinių žydų skiriasi savo gyvensena, pasaulietiniu išsilavinimu ir europietišku auklėjimu. Jam atrodo, kad kartu su jo nuopelnais to pakanka, kad valdžia suteiktų jam išskirtines sąlygas.

Įgytas kapitalas leido Adelsonui įgyvendinti tiek Europos, tiek žydų Apšvietos (haskalos) kultūros programą – pakeisti savo šeimos gyvenimo būdą, suteikti vaikams tinkamą išsilavinimą ir auklėjimą. Adelsonų šeimos biografijoje Rusijos ir Prancūzijos karų era buvo posūkio taškas, daugiausia lemiantis ne tik jo, bet ir jo palikuonių likimus.

Izaokas Judelovičius Adelsonas, būdamas 58 metų, mirė Berlyne, 1831 liepos 19. Į Berlyną jis buvo atvykęs gydytis. Jo kapas Schönhauser Allee kapinėse išlikęs iki šiol. Ant paminklinio akmens, pastatyto jo sūnų, užrašas hebrajų ir vokiečių kalbomis, tai  simbolizuoja pereinamąjį asimiliacijos etapą.

Izaoko ir Taubos Adelsono sūnūs – Juozapas ir Jokūbas – vedė žydų moteris, tačiau vėliau perėjo į liuteronybę, įstojo į tarnybą ir padarė karjeras. Jokūbas (1799–1861) pasekė savo tėvo pėdomis, užsiimdamas stambia komercija, užsienio prekyba ir organizuodamas rangos darbus; 1840 m. jam buvo suteiktas „patarėjo komercijos klausimais“ rangas, 1841 m. jis tapo Rusijos konsulu Karaliaučiuje, nuo 1847 m. tapo generaliniu konsulu, pakilo į valstybės patarėjo rangą ir buvo apdovanotas Šv. Anos ir Šv. Vladimiro ordinais. Jo brolis Juozapas (Osipas), gimęs 1792 m. (pagal kitus šaltinius – 1800 m.), baigė Imperijos medicinos ir chirurgijos akademiją, įgijęs medicinos mokslų daktaro vardą; 1826 m. Įsidarbino gydytoju Senate, tada iki 1848 m. dirbo gydytoju finansų ministerijoje. Išėjo į atsargą būdamas valstybės patarėju.

Padarę karjeras valstybės tarnyboje, Jokūbas ir Juozapas įgijo paveldimus didikų titulus.

Nikolajus Adelsonas, Izaoko Adelsono anūkas, šalt. lechaim.ru

Adelsonų anūkas Nikolajus Osipovičius Adelsonas (1829–1901) padarė puikią karinę karjerą ir pakilo iki kavalerijos generolo rango, buvo apdovanotas visais Rusijos ir dvidešimt penkiais aukščiausių laipsnių užsienio ordinais. Išsilavinimą įgijo Sankt Peterburgo ir Tartu universitetuose, pradėjo karinę tarnybą 1849 m., nuo 1882 m. iki mirties buvo Sankt Peterburgo komendantu.

Jokūbo Izaokovičiaus Adelsono, valstybės patarėjo, konsulo Karaliaučiuje vaikai minimi Sankt Peterburgo bajorų deputatų susirinkime 1862 m., pripažįstant jiems paveldimą bajorystę už tėvo nuopelnus: Gustavas-Moricas, gim. 1827, ir Johanas-Liudvikas (Ivanas Jakovlevičius), gim. 1841, su seserimis.

Viena jų, Ana,  ištekėjo už Antono Cohno, priėmusio Adelssen pavardę. Jis buvo vienas iš Deutche Bank įkūrėjų.

1899 m. išleistame Vincento Juzumo „Žemaičių vyskupystės aprašyme” taip pat minimi turtingi Jurbarko pirkliai Adelsonai, tai galėtų būti Jokūbo Adelsono palikuonys.

Nepaisant Adelsono šeimos istorijos unikalumo, ji atstovauja tą gana didelę stambių žydų verslininkų grupę, kurios verslo veiklą paskatino Rusijos armijos poreikiai Napoleono karų metu.

 

Šaltiniai:

Вениамин Лукин, „Полезные евреи“: к истории участия российских евреев в войне 1812 года, https://lechaim.ru, žr. 2019-12-07
С. М. Гинзбург, Отечественная война 1812 года и русские евреи, 1912, https://dlib.rsl.ru
Rusų imperijos heraldika, gerbovnik.ru/arms/1895 ir gerbovnik.ru/arms/3332
Thomas Lackmann, Nieswiez brennt, www.tagesspiegel.de/kultur/nieswiez-brennt/