Janina Survilaitė. Knygnešys Martynas Survila (I dalis)

Nuotrauka iš kino filmo „Knygnešys“
Nuotrauka iš kino filmo „Knygnešys“

Uždek, Senele, žiburį,
Kad ŽODIS nepaklystų!..
Klampioj nakty paslėpęs silpną kūną,
Išraižytas žandarų, stražininkų rykščių,
Pažemintas ir uždraustas
Beprotiško bukumo, –
Šviesus ir skambantis
Į Varnaičius sugrįžtų.
(eil. „Knygnešio žodis“ )

Su seneliu knygnešiu šiame pasaulyje prasilenkėme, tačiau iš Mamos ir artimųjų pasakojimų jis man liko gyvesnis už gyvuosius. Atmintyje dažnai slapta lygindavau istorinius Lietuvos įvykius su savo šeimos biografiniais faktais: štai 1899 metais gimė mano Tėvas, Knygnešys Senelis caro žandarų paskutinį kartą buvo areštuotas, 1899 m. mirė V. Kudirka… Tokių atitikmenų yra net keliolika, todėl Lietuvos istorijos datas žinojau kaip savo penkis pirštus. Tik gaila, kad sovietinėje mokykloje Lietuvos istorijos programa buvo iki minimumo susiaurinta…

Knygnešys Senelis liko širdyje visiems laikams: ir kai sovietinio režimo metais bijojau paminėti jo vardą, ir atgimus Lietuvai, kai, įstojusi į atsikūrusią Knygnešio draugiją, galėjau be baimės apie knygnešius pasisakyti įvairiuose draugijos renginiuose, kai ką parašyti į spaudą bei, gyvendama jau Šveicarijoje, įteikti savo pačios lėšomis įsteigtas Knygnešio Martyno Survilos pinigines premijas daugeliui Lietuvos šiuolaikinės knygnešystės veiklos entuziastų: mokytojų, bibliotekininkų, leidyklų bei redakcijų darbuotojų.

Knygnešių pagerbimo stela su šimtu sunkiausiai nuo carinio režimo nukentėjusių knygnešių 1950 metais sovietinių kolaborantų buvo sunaikinta. Iš archyvinių dokumentų galima sužinoti, su kokia meile ir pagarba ji 1940-aisiais buvo statoma, prieš tai sąžiningai apsvarstant, kuriuos knygnešius reikėtų joje įamžinti.

„1940 m. gegužės 12 d. prof. Vaclovo Biržiškos bute prof. V. Biržiška su dimisijos majoru rašytoju P. Rusecku nuodugniai apsvarstė visus pateiktus kandidatus iš vertingiausių, laikydamiesi principo, kad būtų atstovaujamos visos tautos grupės bei profesijos…“ (iš archyvų)

Kai nuvykstu į Kauną, visada aplankau Knygnešių Atminimo stelą, kurioje pagal abėcėlę 31-oje vietoje yra įrašyta Lietuvos patrioto ir man brangaus žmogaus pavardė:

Survila Martynas. Ūkininkas

***

Prisiminimus apie Senelį, savo Tėvą buvo pradėjęs rinkti ir mokytojas Jonas Survila. Jo užrašų mintimis šiek tiek galėjau pasinaudoti ir aš, tačiau, kai mūsų namuose pradėjo kartotis KGB organizuojamos kratos – Tėvo rašytus popierius, bijodamos kalėjimo, su mama sudeginome. Vis storėjanti mano kilmės dosjė KGB archyvuose sovietų kolaborantams kėlė didžiulį nepasitikėjimą nei manimi, nei mano darbu, mokslu ar kokia nors visuomenine veikla.

***

Niekada neužmiršiu gilių lietuviškų žiemų, kai šiltai apklostyta prieš miegą klausydavausi monotoniškai dūzgiančio senelės ratelio ir jos dainuojamų knygnešių dainų…

Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda.
Tegu sako, bus Lietuva
Ir tamsi, ir juoda.

Mūsų pažangiųjų šviesuolių prosenelių ir senelių karta gerai suprato V. Kudirkos žodžius, kad „stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba.“

Todėl taip atkakliai stojo ginti lietuvišką ŽODĮ mūsų pilkieji tautos didvyriai. Lietuvos knygnešių gadynė – viena paslaptingiausių ir tragiškiausių mūsų tautos istorijos puslapių, kokios neturi jokia kita tauta, kuri neprivalo būti pamiršta ir sunaikinta. Su ja turi susipažinti kiekvienas jaunosios kartos lietuvis, kad ir į kokį pasaulio kraštą jis būtų iškeliavęs gyventi…

Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme. (H. Radauskas )

* * *

Knygnešys Martynas Survila gimė 1853 metais balandžio 6 dieną dvaro kumečio šeimoje. Savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti. Visuose KGB archyvų protokoluose prie Jo pavardės išskirtinai pažymėta: „raštingas“. Supraskime kaip žodžio „pavojingas“ sinonimą!

Užaugęs dirbo dvare ūkvedžiu, kur susipažino su kambarine Ona Pužinskaite, nusigyvenusio bajoro dukra, ir ją 1881 metais vedė. Užsidirbę ir susitaupę pinigų jaunieji Survilos nusipirko iš dvaro žemės, pasistatė trobesius ir ėmė pavyzdingai tvarkyti savo ūkį Eržvilko valsčiuje, Varnaičių kaime, gražiame dešiniajame slėnyje Šaltuonos upės, prieš jai įtekant į Šešuvį. Per karą sodyba sudegė. Giminės ten pastatė ąžuolinį kryžių.

Survilų šeima susilaukė septynių įpėdinių: Petro (gim. 1882 metais), Mykolo –20 a. pradžioje emigravusio į Ameriką, likusio senberniu ir Amerikoje mirusiu šeštajame 20 a. dešimtmetyje, Stanislovo, trijų dukterų: Onos, Petronelės ir Pranciškos bei jauniausiojo Jonuko, mano Tėvelio (gim. 1899 m. )

Senelių sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias, taigi atrodė, kad Varnaičių kaimo pabaiga buvo pati patogiausia geografinė vietovė knygnešystei… Tai patvirtina ir prof. Antanas Tyla savo studijoje apie knygnešių veiklą „Garšvų knygnešių draugija“. Joje yra įdėtas to kelio žemėlapis…

Spėjama, kad dar nesulaukęs savo trisdešimtmečio Martynas Survila ėmėsi šio aktyvaus labai pavojingo, tačiau Lietuvai labai reikalingo darbo – gabenti iš Prūsų lietuviškas knygas.

Apie Senelį labiau pradėjau (žinoma, tik labai slaptai!) domėtis studijuodama Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete 1968-1972 metais. Būčiau buvusi laiminga, jeigu būčiau galėjusi savo kursinius ar diplominį darbą rašyti knygnešių tema, tačiau tuo metu negalėjo būti nė kalbos… Turiu pasakyti, kad į aukštąją mokyklą įstoti man taip pat buvo problema. Kai baigiau Raseinių vidurinę mokyklą ir norėjau stoti į Vilniaus pedagoginį institutą, privalėjau gauti iš mokyklos komjaunimo sekretoriaus rekomendaciją, kad esu „morališkai stipri –politiškai susipratusi“, nes komjaunuolė nebuvau (komjaunuoliams tokios pažymos nereikėjo). Rekomendacijos man komjaunimo sekretorius nedavė: suprask, kelias knygnešio anūkei į aukštuosius mokslus užkirstas. Sėkmingai įstojau tik į Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o į Vilniaus universitetą galėjau bandyti stoti tik po aštuonerių metų, ir tik į neakivaizdinį skyrių.

***

Pirmasis rašytinis šaltinis, kurį pavyko užtikti Lietuvos archyvuose, kur Martynas Survila minimas kaip KNYGNEŠYS buvo J. Sakalausko parašyti prisiminimai apie škaplierninką ir knygnešį Stanislovą Neteckį. Autorius rašė: „… paskui knygas ir ką tik jis reikalavo Neteckiui ėmė nešioti knygnešys Martynas Survila…“

J. Sakalausko prisiminimuose yra ir daugiau iškalbių faktų: „1886 metų rugsėjo mėnesį su Neteckiu užsukome Tilžėje į Otono Mauderodės spaustuvę, spausdinusią lietuviškas knygas lotynišku šriftu Didžiajai Lietuvai… Neteckis prisipirko maldaknygių, o aš už 25-kis rublius visokių knygučių ir laikraščių.

Visą savo pirkinį nusiuntėme į Viešvilę pas kunigą, iš kur Martynas Survila, gyv. Varnaičiuose, Gaurės parapijoje, visas knygas pernešė per sieną ir atvežė mums į namus.“

Iš tolesnių archyvuose užfiksuotų faktų aišku, kad jau pačioje knygnešystės pradžioje senelis Martynas buvo susipažinęs su J. Bieliniu ir kitais aktyviais Lietuvos knygnešiais…

Vėliau Martynas Jankus savo prisiminimuose rašė: „Apie 1884 metus, kai man pasisekė maldų knygas papiginti, tai pasirodė pas mane kaip pirmi knygų kontrabandininkai Bieliakas (J. Bielinis), M. Survila, Kazanauskas ir kiti.“

Skaitant Senelio buvusių bendražygių prisiminimus, matyti keliai, kuriais pėsčias ar važiuotas su daraša kumelike knygnešys M. Survila keliaudavo ir kokie pavojai jį lydėdavo.

Atidarius buv. Vilniaus KGB (dabar Genocido muziejus) archyvus, bylos buvo jau prieinamos, ir jas galėjau ramiai ir be baimės studijuoti.

Pasigilinusi į jas, suradau ir pasitvirtinau daug mamos bei Tėvo artimųjų pasakotų faktų, ypač apie kelis Senelio areštus už draudžiamos lietuviškos literatūros gabenimą.

Pirmą kartą Senelis caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėnesį ir nuteistas Kauno gubernijos teisme „lygtinai“. Tačiau Senelis savo švento darbo nemetė. Kelis kartus sėkmingai išsisukęs papirkdamas caro uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus arbata, alkoholiniais gėrimais, kurių atsargai pasiimdavo visi knygnešiai (iš čia kilęs knygnešių vartojamas posakis: „palakinti šunis…“) ir pamalonindavo žandarus, kad nekratytų…

Tačiau 1893 metais balandžio 19 d. Lietuvos pasienyje areštavus vieną Senelio bendražygį A. Diksą, Martynas Survila vėl buvo išaiškintas, nes net 45-ios lietuviškos knygos, rastos pas A. Diksą, buvo nešamos būtent Senelio užsakymu jam į Varnaičius.

Kitoje byloje, kurią jaudindamasi atsiverčiau, buvo užrašytas epizodas, kaip 1894 metų Joninių naktį pasienio caro žandarai Jurbarko muitinėje sulaikė knygnešį Martyną Survilą ir užprotokolavo jo ryšuliuose suradę Adomo Žeimio leidinį, išleistą Tilžėje: „Maskolių nedorybės Kražiuose 1893“.

Tai buvo jau ne lietuvių kalbos mokymui skirtos knygelės, kurių Senelis po keliolika visada nešdavo (pvz., tuomet populiarias knygeles: „Naujas lementorius su abrozėliais. Tilžė, 1899“, įvairias maldaknyges, „Varpą“, „Baltąjį erelį“ ir kt. ), o aiškūs politinio pasipriešinimo carinei priespaudai spaudos ženklai… Už tai režimas Jam atleisti tikrai negalėjo…

Dar vienos bylos turinys liudija apie Martyno Survilos ir kelių jo bendražygių bei jų šeimų pergyventus sielvartus, įsisiautėjus žandarams.

Štai 1894 metais žandarai pradėjo Kauno gubernijos teisme šešias bylas. Viena iš jų – Martynui Survilai, nusprendžiant jį nuteisti ir išgabenti į Archangelsko gubernijos carinio kalėjimo pragarą…

Senelio pusbrolio Antano Švedo, kartu su Seneliu gabenusio lietuviškas knygas iš Prūsų, atsiminimuose rašoma: „Areštavus nemušė, tik šiaip labai kankino: merkė į vandenį, krovė ledus… Grįžus iš kalėjimo, kai reikėjo žemę arti, tai gale lauko nepajėgiau apsukti žagrę…“

B. d.

Bernardinai.lt

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas