Girių gyventojai geruliai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija

Nuo 1960 m. rinkdamas duomenis iš istorijos šaltinių, autorių darbų, istorijos žemėlapių, vietovardžių bei etnonimų paminėjimų, autorius sukaupė nemažą archyvą lietuvių kilmės klausimais. Straipsnyje aprašomi baltų ir jiems giminingų tautų karai ir klajonės vėlyvaisiais antikos laikais ir ankstyviausio baltų susidūrimo su krikščionybe metu.

Įvadas

Iki šiol plačiau žinomos yra šios lietuvių kilmės teorijos: iš gerulių, romėnų, getų, gotų, trakų, dakų, kimbrų, gepidų, venedų, skitų, sarmatų ir alanų. Nors, autoriaus nuomone, nė vienos iš jų nereikia visiškai atmesti ir visose jose yra kažkoks racionalus grūdas (tenka galutinai atsisakyti šiuo metu Lietuvos moksle įsigalėjusios nuomonės, kad tokias teorijas kažkas dirbtinai kurdavo lietuvių dvasiai pakelti), šiame straipsnyje pabandykime panagrinėti dvi pirmąsias iš jų. Tai svarbu dar ir todėl, kad šių eilučių autoriui galbūt pavyko nustatyti abiejų minėtų teorijų bendrą kilmę, kurioje fantazijos beveik ir nėra. Reikia tik pasistengti suprasti, kokia yra abiejų teorijų giluminė prasmė.

Visų pirma pabandysime įrodyti straipsnio autoriaus ne kartą keltas mintis, kad greta XIX a. sugalvoto „baltų“ termino turėtume vartoti terminą „geruliai“, kuriuo Romos imperijos žlugimo laikais sąlyginai ir buvo vadinami baltai (gerulių terminas yra geografinis, ir tik iš dalies etninis). Čia nėra nieko naujo. Lygiai prieš du šimtus metų apie tai rašė K. P. Bogušas (K. P. Bohusz)[1] ir daugelis kitų autorių, kurie, net kartais menkai mokėdami lietuvių kalbą, teisingai nustatė, kad pradžioje geruliai buvo vadinami giruliais, nuo žodžio „girulis“ – „girios gyventojas“. Deja, to meto autoriai šiai nuomonei pagrįsti nepanaudojo platesnių geografinių žinių ir daugelio giminingų tautų ir genčių pavadinimų, kurie apibrėžia, kur buvo šios didžiosios girių teritorijos pakraštys, beveik tiksliai sutampantis su M. Gimbutienės ir kitų baltų istorijos tyrinėtojų nustatytomis baltų teritorijos ribomis.

Baltai (geruliai) – girių gyventojai

Ne paslaptis, kad visą Europą į šiaurę nuo Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros baseino palaipsniui apgyvendino iš pietų atsikėlusios gentys. Nuo seniausių laikų slinkdamos į šiaurę ir perėjusios Ukrainos stepes jos susidurdavo su ištisiniu mišku, kurio pradžia ir šiuo metu yra pavaizduota geografijos vadovėliuose. Šią stepės ir ištisinio miško ribą labai grubiai ir sąlyginai galime tapatinti su linija Varšuva – Kijevas. Savo nuomonei pagrįsti išvardinkime nuo antikos laikų iki kryžiuočių ties šia riba gyvenusias tautas ir gentis, kurių pavadinimai kaip tik ir reiškia miško ribą.

Visų pirma, dar kryžiuočiai dešiniajame Vyslos krante, buvusiame Lenkijos ir Prūsijos paribyje, žymi prūsų žemę „Pamedė“ („Pomezanija“), netoli jos Erazmas Stela mini Ulmigeriją[2], kuri reiškia „Ulmo girią“. Filipas Austriakas (Philippo Austriaco) toje pačioje Vyslos kilpoje žymi žemę Kulmiger[3]. Senaisiais laikais, ir iki dabar Dzūkijoje, sąvokos „medis“ ir „miškas“ buvo tapatinamos. Jau vien Žemaitijos Medsėdžiai, Medininkai ir Medininkai bei Medziūnai, Madziūnai aplink Vilnių žymi gyvenvietes girioje. Taigi, ši Pamedė, kaip ir Pietų Baltarusijos Polesė, žymi teritoriją ties prasidedančia giria, kurios gyventojus Egipto graikas Ptolemėjus II a. paraidžiui vadina „Pagiritai“ su lietuviška galūne „–ai“[4]. Jeigu mes – baltai buvome vadinami giruliais, tai kaip buvo vadinamos tautos, gyvenusios į pietus nuo mūsų nusidriekusiose stepėse ir pievose?

Į tai atsako lenkų tautos pavadinimas, kuriame anksčiau vietoj „e“ turėjo būti „a“ ir skambėti „lankiai“ – „lankų gyventojai“ (lenkškai „poliaki“ nuo žodžio „pole“). Net mūsų žodis „medžioti“ reiškia „žvėris medžioti miške“ (lenkiškai „medžioti“ sakoma „polowac“, t. y. „medžioti laukuose“). Tokį pavadinimą turėjo ir stepių gyventojai polovcai (nuo žodžio „pole“ – „laukas“) bei lugijai (nuo žodžio „lug“ – „laukas“). Geriausiai mūsų teoriją patvirtina į pietus nuo Kijevo, tai yra nuo miško ribos, prieš tūkstantį metų gyvenę polianai (taip pat nuo žodžio „pole“ – „laukas“), o nuo Kijevo į šiaurę esančioje didžiojoje girioje – drevlianai (nuo žodžio „drevo“ – „medis“, t. y. miškas).

Taigi baltų pavadinimą „giruliai“ („geruliai“) turėtume laikyti įrodytą. Jį patvirtina iki šiol prie Palangos išlikusi Girulių gyvenvietė, Girulių kaimas ir miškas į vakarus nuo Vilniaus, tarp Karveliškių ir Neries, Girulių k. Vilniaus r., Paberžės ap., bei Gerulių kaimas netoli Eigirdžių Žemaitijoje, Gerulių k. Alytaus r., Butrimonių ap., Gerulių k. Prienų r., Balbieriškio ap. bei Gerulių k. Šakių r., Barzdų ap., Geruliškių k. Marijampolės r., Bagotosios ap. ir Geruliškių k. Telšių r., Luokės ap.[5] Girulių miesto pavadinimą A. Vanagas kildina iš pavardės „Girulis“ daugiskaitos. Anot jo, vokiečiai šią vietovę vadino „Forsterei“: vok. „Forster“ „girininkas“, „Forsterei“ (abiejuose pavadinimuose „o“ su umliautu) – „girininkija“[6]. Antikos laikais mūsų girulius Plinijus vadino giriais – hiriais (kaip žinome, garsų „g“ ir „h“ tarpusavio kaita yra tiek paplitusi, kad vien pavyzdžiai čia užimtų daugiau vietos, negu visas šis straipsnis): „…habitari ad Vistulam a Sarmatis, Venedis, Sciris, Hirris…“[7]. Be to, šiauriniame baltų girios pakraštyje, į pietus nuo Dauguvos, gyveno didelė sėlių gentis, kurios pavadinimas taip pat reiškia „šilų gyventojus“. Sėliai kitaip dar buvo lotyniškai vadinami Silones, o tai reiškia „šilionis“ (liet. k. garsas „š“ latvių ir daugelyje kitų baltų kalbų tariamas „s“ – latvių k. „šilas“ tariama „sils“). O kaip tik šiauriniame baltų pakraštyje daugiausiai ir vyravo pušynai, t. y. šilai. Šiluose, pušynuose įsikūrę kaimai visoje Lietuvoje ir dabar vadinami Šilėnais, Šilininkais, Šilionimis, Šilainiais, Šiluva ir t. t. Buvusiame rytinių baltų šiauriniame pakraštyje esantis didelis Seligero ežeras turėtų reikšti „Šilo girios“ ežerą.

Geruliai, skiriai ir rugijai – baltai?

Tačiau kaip galime susieti lietuvių kilmę iš gerulių su mūsų kildinimu iš romėnų? Čia, pasirodo, taip pat nėra didelės fantazijos. Jau S. Daukantas nustatė, kad geruliai Balkanų pusiasalyje dakų pusėje kariavo prieš romėnus (taigi, pačios Romos imperijos viduje), 259 m. nuteriojo Graikiją iki Atėnų[8]. O 476 m. geruliai, vedami Torkilingų karaliaus Odoakro, kartu su skiriais ir rugijais užėmė Romos miestą ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustą ir nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti. Beje, skiriai ir rugijai greičiausiai taip pat buvo baltai. Skiriai savo pavadinimą, matyt, gavo nuo Skaros upės (dabar Prieglius). Apie tai skelbė Motiejus Pretorijus, šią upę dar vadinęs Skera. Todėl skirius netiesiogiai galime laikyti dabartinių prūsų protėviais (dėl didelio laiko tarpo galėjo būti ir įvairių baltų genčių persislinkimų). Senuosiuose žemėlapiuose gentis Sciri žymima Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio[9]. Apytikriai prie Priegliaus upės gentis „Skiren“ parodyta senoviniame atlase[10]. Mūsų pavardės „Skirius“, vardai „Skirmantas“, „Skirgaila“, matyt, yra kilę iš šios skirių genties vardo, arba genties vardas ir „Skir-“ mūsų varduose yra tos pačios kilmės: liet. skirti „teikti, nustatyti, lemti“ (K. Kuzavinis, B. Savukynas)[11].

O toje pačioje Prūsijoje netoli skirių buvo įsikūrę galindai, kurių dalis, kaip teigia V. Toporovas ir A. Norkūnas savo naujojoje knygoje „Galindai“, su gotais nusikraustė į Ispaniją (apie tai kalba daugybė pavardžių Galindo Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje). Tik neaišku, ar tie galindai link Romos pajudėjo Odoakro valdžioje kartu su skiriais ir geruliais, ar buvo įtraukti į vakarų gotų (vestgotų, visigotų) genčių sąjungą, nukariavusią Ispaniją. Apie dalies baltų genčių gyventojų išvykimą iš savo teritorijos kalba V a. didelis skaičius apleistų baltų piliakalnių.

Rugijai ilgiausiai išsilaikė dabartinėje Šiaurės Vokietijos teritorijoje, kurioje yra senosios religijos tvirtovė – Riugeno sala. Joje iki šiol išliko labai daug baltiškų vietovardžių. Pats Riugeno pavadinimas greičiausiai yra susijęs su rugijais, kurie, matyt, pasižymėjo rugių auginime. Tačiau tenka pripažinti, kad iš visų trijų genčių, kurias Odoakras atvedė į Romą, rugijai buvo labiausiai sugermanėję, o galbūt iš dalies ir slavų įtakoje.

Dunojus ir lietuvių dainos

488 m. į buv. Romos imperijos teritoriją iš dabartinės Ukrainos teritorijos įsiveržęs ostgotų karalius Teodorikas įkūrė sostinę Ravenoje ir nuvertęs nuo sosto Italijos karaliumi pasiskelbusį Odoakrą bei jį nužudęs išvijo gerulius iš Italijos. Dar kurį laiką geruliai laikėsi prie Dunojaus, kur šių eilučių autoriui teko susipažinti su netoli Bratislavos beveik prieš du dešimtmečius vykusiais Romos laikų Gerulatos (Gerulata skamba prūsiškai, lietuviškai būtų Gerulaitė), gerulių gyvenvietės kasinėjimais (kairiajame Dunojaus krante Slovakijoje žemiau Bratislavos). Taip pat 2005 m. šių eilučių autoriui Vengrijoje netoli Dunojaus teko aplankyti didžiulį kalną, kuris šiuo metu vengriškai vadinamas Piliš, ir aplink jį daugelio vietovių pavadinime yra įjungtas žodis „Piliš“ (šio žodžio vengrai paaiškinti negali). Todėl aišku, kodėl senovinėse lietuvių dainose taip dažnai minimas Dunojus. Be to, ir Mažojoje Lietuvoje į Prieglių įtekanti upė ties Įsručiu vadinasi Įsra (Istras yra antrasis Dunojaus pavadinimas).

Taip pat vėlyvosios Romos imperijos laikais prie Dunojaus, ties šiaurine Romos imperijos siena, gyveno trys gentys, kurios, autoriaus nuomone, turėjo žeminantį tarnų – vergų pavadinimą. Mažiau už kitas slavų gentis klajojusių serbų prie Dunojaus pavadinimą galėtume kildinti iš lotynų k. žodžio „servio“ – „būti vergu“. Pats bendrinis „slavų“ vardas, matyt, išliko anglų kalboje: „slave“ – „vergas“, o slavų kalbose išsivadavus iš hunų vergijos šis žodis įgavo priešingą prasmę: „slava“ – „šlovė“. Beje, M. Vasmeris (M. Vasmer) tarp daugelio slavų vardo etimologijų nurodo naujosios graikų kalbos žodį „sklabos“, „sklavos“ „vergas“ iš „sklavenos“ (cituojamas Krečmeris)[12]. Trečioji gentis buvo vadinama beveik lietuviškai: „bastardai“ – „basi tarnai“. Tai patvirtina baltų gyvenimą prie Dunojaus vėlyvaisiais antikos amžiais.

Geruliai už poliarinio rato

V–VI a. paribyje dalis gerulių prie Dunojaus pasikrikštijo, tačiau čia juos vėl lydėjo nesėkmės. Gerulių karalius „Rodvulfas“ („Raudonasis ar rudasis vilkas“) labai nenorėjo kariauti su „langobardais“ („lankų bartais“), tačiau nuo seno pripratę prie gentinių karų geruliai privertė Rodvulfą (Radvilką – Radvilą) pulti langobardus (apie asmenvardžio „Radvila“ antrosios dalies kilmę iš liet. „vilkas“ kalba Radvilų giminės metraščiai). Mūšis buvo žiauriai pralaimėtas, žuvo pats Radvila, o gotų ir langobardų persekiojamus gerulius jų likę vadai nuvedė net į šiaurės Norvegiją, už poliarinio rato, kur 40 dienų nepakyla ir nenusileidžia saulė[13]. 50 km į rytus nuo Hamerfesto iki dabar išlikę baltiškus primenantys vietovardžiai, kurių norvegų kalba neįmanoma paaiškinti, gali būti čia gyvenusių gerulių palikimas: „Baentarassa“ ir „Vilgerassa“, kuriuose „rassa“ gali reikšti „rasą“, o vilge – „vilgyti“, „Jelgavaras“ ir „Virušgielas“ su galūne „–s“, kur „jelg“ gali reikšti „ilgas“, „varas“ – „varyti“, „viruš“ – „virš“, „gielas“ – „gėlas“. Šiuos vietovardžius galime pamatyti bet kuriame smulkesniame Norvegijos žemėlapyje (net mastelyje 1:100 000).

Gerokai toliau nuo šios vietovardžių grupės, prie pat Lediniuotojo vandenyno, yra vietovės „Litle Kamoya“ ir „Store Kamoya“ (abi „o“ su umliautu), kur „Litle“, kaip ir anglų kalboje , reiškia „mažas“, o „Store“, panašiai kaip liet. k. „storas“, reiškia „didelis“. Taigi: Didžioji ir Mažoji Kamoya.

Kaip rašo Prokopijus iš Cesarėjos, atvykę į Skandinaviją geruliai apsigyveno pas gautus – didžiausią iš trylikos Skandinavijos genčių. Galbūt gautai jiems buvo artimiausi, nes geruliai buvo kilę iš getų, apie ką labai teisingai rašė J. Basanavičius. O germanų žemėse įsikūrusių getų vardas išvirto į gotus, kurių viena gentis galėjo įgauti ir gautų vardą (sutapatintą su taip skandinavų vadinamomis ožkomis). Bet sąsajos su gautais yra tik šių eilučių autoriaus spėlionės, kurias reikėtų patikrinti. O tikra yra tai, kad iš tolimosios šiaurės gerulių vadai pasiuntė jaunimo delegaciją prie Dunojaus deryboms su Bizantijos imperatorium Justinianu, nes už poliarinio rato jiems, matyt, buvo ne pyragai. Beje, Justiniano karvedžio Belizarijaus, stūmusio gotus iš Italijos, patarėjas Prokopijus iš Cesarėjos prašė gerulių nors kartą gyvenime jį nugabenti į pasaulio kraštą, kad pamatytų 40 dienų nepakylančią ir nenusileidžiančią saulę, tačiau to įgyvendinti jam, matyt, nepavyko. Imperatorius Justinianas iš tolimos šiaurės atvykusiems geruliams prie Dunojaus pasiuntė apsikrikštijusį gerulį Svatuazą (Svatuą), kurio vardas „Svatuas“ gali būti susijęs su žodžiu „šventas“, latvių k. „svets“ arba slavų k. „Sviatoj“ – tai gali būti ir tarpinis kokios nors genties tarmės variantas. Justinianas bandė Svatuazą paskelbti gerulių karaliumi, tačiau gerulių jaunimas naktį, panašiai kaip XIV a. iš vengrų stovyklos nepriėmęs krikšto Kęstutis, pabėgo, palikdamas Svatuą vieną be pavaldinių.

Geruliai sugrįžta į Žemaitiją

Dalis gerulių per savo klajones greičiausiai atplaukė ir į savo protėvynę, arčiausiai prie jūros buvusią Žemaitiją. A. Račkus būtent gerulius laikė žemaičiais. Tai iš dalies gali būti teisinga: A. Račkus pateikia daug su žodžiu giria susijusių vietovardžių Žemaitijoje – Girkalnis ir kt., pavardes Girskis (vėliau Girėnas) ir t. t. Nepamirškime, kad viena, o gal ir dvi gerulių kartos pragyveno Romos imperijoje ir prie jos sienų keletą dešimtmečių. Taigi, jie turėjo nemažai perimti lotynų kalbą. Todėl mūsų „legendos“ (tai ne tiesa, ne „legendos“, bet istorinės žinios) apie lietuvių kilmę iš romėnų greičiausiai žodiniais perpasakojimais (galėjo kažkada būti ir dokumentų lotynų ar kita kalba) iš kartos į kartą perdavė patį gerulių grįžimo po Romos nukariavimo faktą kaip lietuvių kilmę iš romėnų: perėmę lotynų kalbą geruliai ir dabar gali būti laikomi pusiau romėnais. O kita dalis gerulių, apsigyvenę dabartinės Vokietijos teritorijoje, tapo „germanais herulais“. Iš čia dabartinėje mūsų Visuotinėje Lietuvių Enciklopedijoje vietoj gerulių atsirado „germanų gentis herulai“. Lengviausia savo istoriją nusirašyti iš mūsų vakarinių kaimynų! Tačiau Lietuvoje mes turime tik pavardes Gerulis, Gerulaitis, Gerulių piliakalnius Prienų ir Alytaus rajonuose bei jau minėtus Girulių, Gerulių ir Geruliškių kaimus įvairiausiose Lietuvos vietose. Lietuvoje pavardžių Herulis ir Herulaitis neteko girdėti, taigi lietuviškoje enciklopedijoje ir reikėjo rašyti apie gerulius, o ne apie herulus. Dalis prie Dunojaus atvykusių gerulių, besimaišydami su germanų gentimis, buvo kažkiek perėmę ir germanų kalbą, todėl gerulių karaliaus vardas romėnų ir buvo užrašytas germaniškai: Rodvulfas („Raudonasis vilkas“ arba „Rudasis vilkas“, nes raudonos ir rudos spalvos pavadinimai yra artimos kilmės). Galima spėti, kad iš jo kilo ne tik „Radvila“, bet ir vokiečių vardas Rudolfas, nors vokiečių kalbininkai Rudolfo vardo kilmei išaiškinti siūlo kitus variantus, tarp jų „Rudolfą“ jie kildina iš sen. germ. „Hrodulf“: sen. vok. aukšt. „hrod“ „garbė“ ir „wulf“ „vilkas“. Dėl antros žodžio dalies aiškinimo „vilkas“ tenka sutikti, bet dėl pirmosios – ne, nes romėnų rašytiniuose šaltiniuose nėra pirmojo garso „h“, taigi romėnai rašė ne „Hrodvulfas“, o „Rodvulfas“.

Tenka pripažinti, kad atklydusios į vakarus, į germanų genčių teritoriją, kitos indoeuropiečių gentys dažnai visiškai ar iš dalies sugermanėdavo: getai išvirto į gotus – gudus, venedai – į vandalus, o geruliai – į herulus.

Gerulių sugrįžimą į Žemaitiją (Samogitiją, Samogetiją – Žemąją Getiją) įrodo lietuvių kilmės iš romėnų „legendos“ dalis apie atplaukusių romėnų įkurtas (ar atnaujintas) Ariogalos ir Betygalos gyvenvietes Samogitijoje prie Dubysos. Iki šiol šių eilučių autorius buvo įsitikinęs, kad Ariogalos pavadinimo kildinimas iš gerulių tautos vardo yra jo atradimas, tačiau paaiškėjo, kad apie tai Amerikoje jau rašė A. Račkus. Nesunku pastebėti, kad metraščiuose Ariogala dar vadinama „Erogeln“, „Eragel“, „Heragala“, „Ergalle“, o šiuos pavadinimus galima suvesti į Heragalą ir Eriogalą, kaip tik taip per Romos nukariavimą ir buvo vadinami geruliai: heruliai ir eruliai. Tokia garsų „g“ ir „h“ žodžio pradžioje kaita yra visuotinai paplitusi: Galšia, Holšany, Alšėnai; herojus, gerojus, Enriko; govoriu, hovoriu, utariuoju ir t. t. ir t. t. Taigi negali būti atsitiktinis sutapimas, kad viename Ariogalos vietovardyje panaudoti įvairiuose šaltiniuose minimi abu vėlyvieji gerulių pavadinimai, reiškiantys „Gerulių tvirtovę“, kur antroji žodžio dalis yra kilusi nuo žodžio „galia“ (plg. Dievogala – „Dievo galia“, Ramygala – „Ramovės galia“, Tauragala – „Tauro galia“, Vandžiogala, sen. „Vandėjogala“ – „Vandalų, Vandėjų tvirtovė“ ar „Vandens galia“ (?), Maišiogala, sen. „Mysegal“ – „Mezų tvirtovė“, „Džochargala“ – „Džocharo tvirtovė“ (čečėnų k.), „Machačkala“ Dagestane – „Machačiaus tvirtovė“, „Čufutkalė“ Kryme – „Čufuto tvirtovė“, ir net Bordo uostas Prancūzijoje Romos laikais buvo vadinamas „Burdigala“). Taigi –gala dažniausiai reiškia liet. „galia“, o „–galis“, „–galys“ – liet. „galas“ („Kopgalis“, „Laukagalys“ ir kt.).

Romanizuoti geruliai ar „romėnai“?

O jeigu Ariogalą įkūrė geruliai, tai jie ir buvo tie lotynizuoti „romėnai“. Plačiai baltų kraštuose paplitę Romos monetos ir papuošalai (daugiausiai Prūsijoje ir Žemaitijoje), matyt, ir buvo gerulių iš Romos atgabentas „importas“. Ir garsusis V a. romėniškas kardas, archeologų iškastas didžiajame pilkapyje prie Taurapilio piliakalnio netoli Tauragnų, greičiausiai priklausė vienam iš karių ar karvedžių, grįžusių po Romos nukariavimo.

Archeologai A. Bliujienė ir V. Steponaitis aprašo turtingų karių su žirgais palaidojimus atokiuose Ignalinos ir Utenos rajonuose, kurių radiniai yra tipiški Dunojaus apylinkėms ir visam šiauriniam Romos imperijos pasieniui[14]. Be to, apie V a. karių su žirgais palaidojimai Lietuvoje ir Latvijoje (ypač pajūryje) žymiai pakito, iš žymesnių įkapių liko tik žirgų žąslai. A. Bliujienė ir D. Butkus atsargiai spėja, kad šie kariai galėjo dalyvauti barbarų žygiuose sugriaunant Romos imperiją[15].

Kita problema – iš Romos imperijos atvykęs Palemonas, įsikūręs Kauno priemiestyje Palemone. G. Beresnevičius skelbė, kad šis Palemonas galėjo būti Bosforo, į šiaurę nuo Juodosios jūros Ukrainoje buvusios kunigaikštystės, valdovas. Tokio kunigaikščio Palemono valdų galėjo būti ir mūsų Palemone prie Kauno, nes romėnų šaltiniai rašė, kad Balkanų Trakijos žemių valdos šiaurėje siekė „Oceanus Septentrionalis“, išvertus – Lediniuotąjį vandenyną, t. y., – mažiausiai Baltijos jūrą.

Sąsajas su Roma primena senovinės baltų sodybos Lenkijos skansene pavadinimas Amalang ir prie pat Palemono (netoli Kauno) esanti Amalių vietovė, nes garsioji Amalo ar Amalių giminė ne kartą minima tarp Romą nukariavusių ostgotų (ostrogotų) giminių. Amalių giminei priklausė ir ostrogotų karalius Teodorikas. Amalo giminė savo vardą galėjo gauti nuo Lietuvos medžiuose augančio ir lietuviškai amalu vadinamo, ir žiemą, ir vasarą žaliuojančio augalo – amalo. Toks amžinai žaliuojančio augalo pavadinimas Amalo giminei turėjo suteikti ypatingą ištvermę ir jėgą. Augalo ir genties vardas „amalas“ neturėtų būti paprastas sutapimas, tačiau ateityje Palemono problemą reikėtų nuosekliau ištyrinėti. Taigi galima spėti, kad po Romos nukariavimo į mūsų kraštus grįžo ne tik ostrogotų iš Italijos išvytų gerulių, bet ir vėliau Bizantijos imperatoriaus Justiniano iš Italijos išvytų tų pačių ostrogotų dalis.

Tačiau kalbėdami apie romėniškus vietovardžius Lietuvoje neturėtume pamiršti Apuolės. Toks vietovardis lietuvių, žemaičių ar kuršių kalboms nebūdingas. Svarbu, kad ši vietovė yra netoli jūros, kur dažnai lankydavosi romėnai, plaukiojo iš Romos sugrįžę geruliai. Išlikę duomenys iš devintojo amžiaus vikingų žygių rodo, kad tada Apuolę jie vadino Apulia, o kaip tik Apulija ir dabar vadinasi provincija Pietų Italijoje. Vargu ar tai gali būti atsitiktinis sutapimas? Lygiai taip pat Apuolės vardą galime sugretinti ir su Dakijos sostine Apula[16], kurios vardas sietinas su lietuvišku pavadinimu „upulė“, „upelė“, nes trakų ir dakų kalbose upė tariama „apė“. O ostrogotai, kaip apie tai rašo Jūratė Statkutė Rosales[17], etniškai mums turėjo būti labai artimi, nors ir kariavo su jiems artimos kilmės geruliais. Beje, miškų gyventojai geruliai galėjo dar būti išsaugoję ir tam tikrą prieš indoeuropiečių atsikraustymą Pabaltijyje prieš 4 tūkstančius metų gyvenusių medžiotojų – žvejų substratą. Apie gausų šių senųjų gyventojų išlikimą kalba archeologas A. Girininkas.

Kitas nebūdingas lietuvių ir baltų kalboms vietovardis Žemaitijoje – netoli jūros yra Ablinga, kuri greičiausiai yra iškreipta iš Albengos kurorto pavadinimo Ligurijoje, Šiaurės Italijoje (prie Viduržemio jūros). Beje, išeivių iš Albengos dabartinėje Saksonijoje yra aptikęs Karolis Modzelevskis (K. Modzelewski) ir paskelbęs knygoje „Barbarų Europa“: Nordalbingų gentis, t. y., „šiaurės albingai“[18]. Tai galėjo būti po Romos nukariavimo į šiaurę pasitraukusių gerulių arba gotų šaka. O kodėl jie negalėjo pasiekti ir mūsų kraštų?

Visus čia pateiktus duomenis reikėtų nuosekliai ištirti ir „sudėstyti taškus ant „i“. Tačiau iš esmės galime drąsiai teigti, kad lietuvių kilmės iš gerulių ir romėnų teorijos kalba apie tą pačią vieną teoriją – ir geruliai, ir „romėnai“, iš Romos atvykę į Lietuvą, buvo tie patys čia jau tūkstantmečius gyvenę baltai – vietiniai mūsų girių gyventojai.

Nuorodos

[1] Bohusz, K. P. O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa. Warszawa, 1808, 207 s.

[2] Jurginis, J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius, 1971, p. 72.

[3] Ortelius, A. Theatrum Orbis terrarum. Antverpiae, 1592, 94 p.

[4] Basanavičius, J. Etnologiškos smulkmenos. Tilžė, 1893, p. 17–19 (Ptolom, III, 5.22).

[5] Lietuvos TSR Administracinio – teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, 1976.

[6] Vanagas, A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2004.

[7] Račkus, A. Gudonai. Čikaga, 1929, p. 219 (Plinius, IV, 27).

[8] Daukantas, S. Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje. Raštai. T. 2. Vilnius: Vaga, 1976, p. 26.

[9] Orbis terrarum antiquus: Schul-Atlas der Alten Welt. Gotha: Justus Perthes, 1841. Žemėl. „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“.

[10] Putzger, F. W. F. W. Putzgers Historischer Schul-Atlas. Bielefeld: Velhagen & Klasing, 1940, S. 50.

[11] Kuzavinis, K., Savukynas, B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

[12] Васмер, М. Этимологический словарь русского языка. Под редакцией и с предисловием Б. А. Ларина Москва: Прогресс, 1986–1987.

[13] Matulis, R. Dvasios milžinas Prokopijus iš Cesarėjos apie gotus ir gerulius. Lietuvos aidas, 2003, lapkričio 4.

[14] Bliujienė, A., Steponaitis, V. Wealthy Horsemen in the Remote and Tenebrous Forests of East Lithuania during the Migration Period (Turtingi tautų kraustymosi laikų raiteliai gūdžiuose rytų Lietuvos miškuose). Archeologia Baltica, 2009, t. 11, p. 185–205.

[15] A. Bliujienė, D. Butkus, Burials with Horses and Equestrian Equipment on the Lithuanian and Latvian Littorals and Hinterlands (V–VIII a.) (V–VIII a. kapai su žirgais ir žirgų apranga Lietuvos ir Latvijos pajūryje bei krašto gilumoje). Archeologia Baltica, 2009, t. 11, p. 149–163.

[16] Detschew, D. Die thrakischen Sprachreste, Wien 1957, S. 19.

[17] Statkutė de Rosales, J. Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje. Chicago, 1985; Statkutė de Rosales, J. Didžiosios apgavystės. Vilnius, 2007; Senasis aisčių giminės metraštis, Kaunas, 2009.

[18] Modzelewski, K. Barbarų Europa. Vilnius: Mintis, 2008, p. 309.

 

Paskelbta: „Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas, 2010-05-03, Rimantas Matulis