Atėję pažiūrėti filmo apie žydus jurbarkiečiai sužinojo, kad cenzūra reikalinga

Kai Jurbarke skambėjo jidiš...
Kai Jurbarke skambėjo jidiš…

Filmo apie Jurbarko žydus  peržiūra peraugo į tokias diskusijas, kurios ne mažiau  vertingos nei pats filmas.  Vietiniai jurbarkiečiai sekmadienį Jurbarko krašto muziejuje pamatė ne tik S.Beržinio sukurtą filmą apie Jurbarko žydus bei vokiečių dokumentinio filmo ištraukas apie fašistinį genocidą, bet ir išgirdo, kad reikalinga cenzūra – nes filmui kurti skirti pinigai iš rajono biudžeto. Didžiausią sumą, 9 tūkst. Lt, skyrusi Kultūros ministerija ir užsakovai (Jurbarko krašto muziejus) filmo kūrėjams jokių pretenzijų neturi. Pastabų filmo kūrėjams turi kai kurie rajono savivaldybės administracijos atstovai, kurie geriau žino, koks turi būti filmas apie Jurbarko žydus ir kur turi būti sudėti akcentai.
Unikali istorinė medžiaga, įdomus muziejinis eksponatas ne tik filmas, bet ir nufilmuotos diskusijos, kilusios po jo peržiūros. Sekmadienį Jurbarko krašto muziejuje vyko Sauliaus Beržinio sukurto filmo apie Jurbarko žydus peržiūra, kuri netikėtai peraugo į emocionalias diskusijas. Jurbarkiečius ir miesto svečius pasižiūrėti filmo sukvietė Jurbarko krašto muziejaus darbuotojai. Pasibaigus filmui, trukusiam apie 40 minučių, iš salės niekas išeiti neskubėjo. Gausiai susirinkusieji dalinosi ir klausėsi įspūdžių apie filmą.

Buvo tokių, kurie  S.Beržinio filme pasigedo istorikų komentaro, pasigedo platesnio konteksto, kad žydšaudžius pagimdė okupacija. Iš filmo jiems susidarė įspūdis, kad žydų šaudymą organizavo Lietuvos valstybė, kad nereikėjo minėti žydšaudžių pavardžių, kad  jurbarkiečių žydų gelbėtojų buvo daugiau nei filme ir kad jiems skirta per mažai vietos.

„Jei šis filmas būtų sukurtas 1970 metais, viskas OK. Bet 2011-ieji – nėra gerai, nes yra kitoks istorijos supratimas. Tai, ką kalbėjo tie žmonės, jie mokėsi  TSRS istorijos vadovėliuose. Tie patys terminai – baltaraiščiai“, – savo nuomonę apie filme skambėjusių žudynių liudininkų atsiminimus dėstė istorikas jurbarkietis Jonas Rekešius, tikindamas, kad liudininkų atsiminimai istorikams nėra tokie vertingi kaip dokumentai. Pasak jo, apskritai, šio filmo užsakovas ne Jurbarko krašto muziejus, o S.Vyzentalio centras, ir kad muziejininkais kažkas manipuliuoja.

Daugumos nuomonė: filmas gražus, bet viskas žinoma
Vis dėlto dauguma susirinkusiųjų buvo kitos nuomonės. Iš daugumos lūpų sklido tie patys žodžiai. Jiems S.Beržinio filmas patiko. Buvo gražus. Neprailgo. Bet nieko naujo nesužinojo, nes viską ir taip žino – matė, girdėjo patys ar jiems tėvai bei seneliai pasakojo. Dėl žydšaudžių pavardžių – visas filme paminėtas pavardes žino ir gali pasakyti dar daugiau.
Dauguma susirinkusiųjų sutiko, kad žydų tragedija yra Jurbarko krašto istorijos dalis ir ją reikia žinoti, kad ir kokia skaudi ji būtų. Kad daug yra tuos laikus menančių, bet visų į vieną filmą nesudėsi, kad reikia kurti daug filmų ta tema. Kad jaunimas turi žinoti tiesą. „Jaunimas dar ne tokių baisybių prisižiūri TV ekranuose ar internete“, – kalbėjo viena jurbarkietė.

Anot Rasos Grybaitės, V.Grybo memorialinio muziejaus vadovės, reikia džiaugtis įamžintais tų įvykių liudininkais.  „Tai mūsų istorija  ir  bijoti, kad vaikai filme kažką įžiūrės, yra absurdas. Istoriniai filmai emocijų nebijo“, – sakė R.Grybaitė.

Susirinkusieji jurbarkiečiai patys pažėrė skaudesnių to meto faktų, kurie būtų įdomūs filmo kūrėjams. „Vienas valstietis nuo Vadžgirio pas save paslėpė žydelkaitę, kurią išlaikė iki 1943 metų. Bet užskundė kaimynas. Tai hitlerinininkai areštavo tą ūkininką, o žydaitę sušaudė. Visokių atvejų būdavo“, – prisiminė V.Andrikis. Tai patikino ir kita jurbarkietė. „Pas mus Pažėruose žydai slapstėsi. Aš net jų pavardes atsimenu. Bunkeris buvo iškastas. Bet visi bijojo kaimynų, kad gali paskųsti“, – sakė ji.

Saulius Beržinis
Saulius Beržinis

Nematė, ko negalima viešinti ir vienas iš filmo herojų, Jurbarko žudynių liudininkas jurbarkietis Vladas Andrikis. Jis kūrėjams turėjo vieną pastabą. Nufilmuotuose kadruose pasigedo 1941 metų liepos 3-ios įvykių. „Tuose kadruose tos dienos beveik nematau. O reikėtų. Liepos 3 dieną vyko žudynės ir jose sušaudė apie 300 asmenų. Tarp jų ne visi buvo žydai. Tą dieną buvo šaudomi ir lietuviai jurbarkiečiai. Tarp kurių mano vyriausias brolis Antanas, skulptorius Vincas Grybas. Apie 100 lietuvių. Žudynes vykdė hitlerininkai, atvykę iš Tilžės, o lietuviai dalyvavo apsaugoje. Repeticijoje. Hitlerinininkai juos mokė, kaip vykdyti žudynes. Filmas to neišryškina, ir dėl to gali susidaryti įspūdis, kad visa Lietuva buvo nusistačiusi prieš žydus ir kad lietuviai žydšaudžių tauta. Nesąmonė. To nėra ir nebuvo. Matėme, kaip jie draugiškai sugyveno“, – sakė jis.

Muziejininkai susivienijo
Tuoj pat po peržiūros, prieš kylant diskusijoms, susirinkusieji žiūrovai išgirdo filmo užsakovų, Jurbarko krašto muziejaus atstovų, pareiškimą. Muziejaus darbuotojos neslėpė patyrusios spaudimą iš rajono savivaldybės administracijos ir žiniasklaidos atstovų dėl filmo turinio ir peržiūros.
„Filmas bus saugomas kaip visi kiti eksponatai – kėdės, laiškai, dokumentai. Jis suinventorintas ir bus saugomas. Jo saugojimo nenulemia nei jo turinys, nei jo meninė vertė. Patinka kam nors ar nepatinka. Kaip muziejaus darbuotoja vienareikšmiškai teigiu, jog muziejus ne politinė organizacija. Muziejaus darbuotojai nepriklauso jokiai partijai, judėjimui, nedalyvauja jokiuose politiniuose žaidimuose. Nevykdo jokių politinių užsakymų.  Jeigu būsime kaltinami, jei reikės, kreipsimės į Kultūros ministeriją, kad inicijuotų komisiją iš istorikų, politologų, menotyrininkų, muziejininkų, kino meno kūrėjų, kritikų dėl šio kūrinio turinio ir meniškumo įvertinimo. Kaip šiandien esame informuoti, Kultūros ministerija, kultūros rėmimo fondas mums jokių priekaištų neturi. Neturi priekaištų ir kino kūrėjams.  Kaip eilinė pilietė, gimusi, augusi, Jurbarke ir dirbanti, esu šokiruota šitokio provincialumo, kada diletantiškumas, neišmanymas ir išmintingumo stoka ir pseudopatriotiškumas ima viršų“, – muziejaus darbuotojų poziciją perskaitė Jurbarko krašto muziejininkė Aida Drejerienė.
Redakcija primena, kad filmo užsakovas Jurbarko krašto muziejus. Apie 9 tūkst. Lt filmui kurti skyrė Kultūros ministerija. Jurbarko rajono savivaldybė – apie 2 tūkst. Lt.
Pastarojo muziejaus darbuotojos sulaukė kito muziejininko paramos. „Mes prie šio muziejaus iniciatyvos 100 procentų prisidedame ir tuos žodžius, kuriuos muziejaus darbuotojos jaudindamosi pusiau su ašaromis kalbėjo, mes prie jų prisijungiame, ir lygiai tą patį galime pasakyti išėję į tribūną. Jei istorikai nori diskutuoti, mes jiems parodysime nepaprastai daug dokumentų. Tarybinį genocidą mes žinome. Žinokime ir šitą. Tiesa turi būti“, – sakė Justinas Stonys, Smalininkų senovinės technikos muziejaus savininkas. Jurbarko krašto muziejui paramą išreiškė ir V.Grybo memorialinio muziejaus vadovė Rasa Grybaitė, skulptoriaus V.Grybo anūkė, bei darbuotojos.
Muziejininkė Aida Drejerienė: muziejus nedalyvauja jokiuose politiniuose žaidimuose. Jeigu bus kaltinami, žadėjo kreiptis į Kultūros ministeriją, kad inicijuotų komisiją  dėl šio filmo turinio ir meniškumo įvertinimo

Savivaldybės administracijos pozicija: ne ten sudėti akcentai
Susirinkusieji išgirdo ir savivaldybės administracijos atstovų nuomonę. Pasak Kultūros skyriaus vedėjos Dauros Giedraitienės, savivaldybės nuomonė sutampa su J.Rekešiaus ir V.Andrikio mintimis.
„Pažiūrėjus šį filmą tiek man, tiek merui, administracijos direktoriui, kilo tos pačios mintys, kurias šiandien išsakė ir filmo herojus V.Andrikis, ir J.Rekešius.  Nesudėti akcentai ten, kur jų reikia“, – sakė ji.
Po pirmojo filmo varianto peržiūros savivaldybės administracija buvo surašiusi savo pastabas filmo kūrėjams. Jiems netiko išvardintos žydšaudžių pavardės, per mažai dėmesio  žydus gelbėjusiems lietuviams. Netiko kadrai, kuriuos kūrėjai yra panaudoję ankstesniuose savo filmuose apie žydus. „Daug momentų, rodytų per televiziją. Taip kad nėra visiškai naujas filmas, sukurtas čia būtent ta proga už pinigus, duotus ministerijos. Netiko ir tai, kad ne Jurbarko vaizdai, kur dalijamas žydų turtas. Jis kraunamas į vežimus, kinkiniai su lankais. Taip nebuvo kinkoma šiame krašte, vadinasi, ne Jurbarko krašto medžiaga. Aišku, žmonės gviešiasi turtų. Ar dabar žmonės nepuola draskytis, kai atveža labdarą? Tokie mes esame“, – sakė Kultūros skyriaus vedėja, patikinusi, kad savivaldybė šitame filme pasigedo objektyvaus matymo ir parodymo, ir kad kūrėjai neatsižvelgė į pastabas.
Neištvėrusi garbaus amžiaus jurbarkietė D.Giedraitienės paklausė: „Atsiprašau, bet mes tiek metų Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename, ir ar dar reikalinga cenzūra?  Tas pats, kas ateiti į vykdomąjį komitetą, kad būtų suderinta. Visi viską žino. Ir kas šaudė“. „Sovietika dvelkia, nereikia mums cenzūros. Mes ir taip viską suprantame“, – replikavo kiti žiūrovai.
Pasirodo, cenzūros reikia. „Ponia, nemaišykite dalykų. Cenzūra reikalinga, kada biudžeto pinigai. Kai aš darau už savo pinigus, cenzūros nėra, ir aš galiu ką noriu daryti“, – moteriai priekaištavo istorikas J.Rekešius.
Po J.Rekešiaus priekaištų, R.Grybaitė atkreipė visų dėmesį, kad finansavimas buvo skirtas sukurti 15 minučių filmą, o kūrėjai už tą pačią sumą padarė gerokai ilgesnį – 40 minučių.
Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitienė tikino, kad savivaldybė šitame filme pasigedo objektyvaus matymo ir parodymo, ir kad kūrėjai neatsižvelgė į pastabas

Po diskusijos: vokiečių filmas apie žydų genocidą
Susirinkusieji Jurbarko krašto muziejuje išvydo kitą dokumentinį filmą. „Ulmo procesas. Prieš teismą – SS koviniai daliniai“ peržiūra. Jį jurbarkiečiams parodyti atnešė R.Grybaitė. Tai pačių vokiečių atliktas tyrimas apie fašistinį genocidą. Filme – ir 14 minučių istorijos apie tai, kaip žydai buvo šaudomi Lietuvoje, tuo pačiu ir Jurbarke. „Patys vokiečiai, tirdami fašistinį nusikaltimą, teigia, kad prisidėjo vietiniai baltaraištininkai, policininkai. Kodėl mes nenorime pripažinti. Tas vyko visur“, –  sakė R.Grybaitė. Pasak jos, tame pačiame vokiečių filme akcentuojama, kad slėpti žudikų pavardes buvo būdinga šeštam dešimtmečiui. „Patys vokiečiai sukūrė filmą apie savus žudikus. Kažkas iš jų galėtų pasakyti, kad filmas antivalstybinis“, – ironizavo R.Grybaitė.
Dar vienas momentas. Praėjusį ketvirtadienį Jurbarko krašto muziejus sulaukė audito, kuris domėjosi filmo apie Jurbarko žydus sukūrimu.

S.Beržinis: pirmą kartą esu apšauktas Lietuvos priešu
Režisierius Saulius Beržinis jaučiasi įskaudintas. „Situacija Jurbarke blogesnė nei tarybiniais laikais. Pirmą kartą per keturiasdešimt savo kūrybos metų esu apšauktas Lietuvos priešu. Kad aš kuriu filmą, kuris prieš Lietuvą ir kaip Lietuva gali finansuoti tokį filmą“,  – „Mūsų laikui“ sakė režisierius.
Pasak S.Beržinio, jis įtrauktas į 40-ies režisierių sąrašą, kurie savo filmais prisidėjo prie Tarybų Sąjungos žlugimo. Tarp jų – A.Tarkovskis, A.Končalovskis, J.Podnieks. Tokį sąrašą 1990 metais sudarė vienas žinomiausių pasaulyje kino žurnalo „Cahiers du cinéma”.
S.Beržinis neslėpė, kad savo garbę ruošiasi ginti teisme.

Nuomonės apie filmą
Kultūros ministerijos, Programų skyriaus vedėja Ona Šaltytė:  „Režisieriu pasitiki ekspertai, pasitikime ir mes”
„Filmas remtas iš Kultūros rėmimo fondo. Mes skyrėme finansavimą talentingo režisieriaus pavardei. Mes matėme aprašą, ir jis mums buvo visiškai tinkamas. Ekspertai rekomendavo, žino iškilią režisieriaus pavardę,  juo pasitiki, ir mes automatiškai juo pasitikime, todėl, kad tai talentingas žmogus. Tai nėra saviveiklininkas, visiškai nekompetetingas. Jis ir atsako už savo autorinį darbą”.

Viena iš filmo herojų, žydų istorija besidominti ir žydų kapus prižiūrinti jurbarkietė Rita Vaiva Mažeikaitė:
„Filmas svarbus bendruomenei. Žmonės nori, kad į pusvalandžio filmą būtų sudėta daktarinė disertacija, į kurią būtų sudėtas platus visos Europos kontekstas, kaip vyko ir kaip baigėsi karas.
Šis filmas labai svarbus vietinei bendruomenei, nes atspindi vietinius įvykius. To neparodys nė viena televizija, to nerasite nė viename vadovėlyje.
Jurbarke pirmą kartą užkabintas skaudus istorijos momentas tuo aspektu, kurio nėra vadovėliuose. Vadovėlį gali ir taip pasiskaityti. Nebūtina to kimšti į filmą”.

Gimnazistas Dominykas: “Man visiškai neįdomu, kieno tas filmas pirktas, kieno užsakytas. Man jis patiko. Manau, būtų gerai šį filmą rodyti ir mokyklose. Tai geras istorinis filmas, supažindinantis su žydų gyvenimu Lietuvoje, Jurbarko krašte. Parodė visokius lietuvius. Parodytos ir lietuvių-baltaraiščių vykdytos žudynės.  Bet taip  sureikšminti, kaip buvo akcentuota po filmo žmonių kalbose, aš negalėčiau. Man labiau įstrigo žmonių gerumas, pasiaukojimas, draugiškumas. Tokių žmonių filme buvo daugiau. Aš manau, kad žudymas nėra pateisinamas jokiais būdais, bet viskas vyko karo metais. Tačiau, kad tai darė visi lietuviai – filmas tikrai to neparodė.”

Lina Juškaitienė, musulaikas.com