V.AndrikisV.AndrikisJurbarkiečio V. Andrikio prisiminus saugo nuotraukos

Su žydais vienoje klasėje, viename suole ir po vienu stogu. Jurbarkietis Vladas Andrikis gerai prisimena Jurbarką, kai jame gyveno žydų tiek pat, kiek lietuvių. Netrūko nei skaudžių  momentų, nei linksmų nutikimų. „Buvo labai skaudūs ir įdomūs laikai“, – pakalbintas sakė jis.


„Su žydais gyvenome draugiškai. Aš su jais prieškariu mokiausi vienoje klasėje“, – pasakojo 88 metų jurbarkietis Vladas Andrikis, sklaidydamas senas nuotraukas. Vyras išsaugojo vieną fotografiją, kurioje įamžinti visi jo klasiokai berniukai – reformuotos antros klasės gimnazistai. Toje nuotraukoje – ir keturi žydai, kurių veidus bei pavardes V. Andrikis pamena iki šiol. Tai Esas, Rykleris, Beimanas ir Beilisas. Kalbėdamas jurbarkietis apgailestavo, kad toje nuotraukoje jo nėra. Šypsojosi sakydamas, kad tuo metu jis sėdėjo klasėje, nėjo fotografuotis. O kodėl – nė pats nežino. Džiaugėsi, kad išlikęs ir tas pastatas, prie kurio klasiokai nusifotografavo tais 1939–1940 metais. Mergaitės ir berniukai tuo metu mokėsi atskirose klasėse. Turi ir jų nuotrauką. Žino, kurios buvo žydaitės, tik jų vardų neatmena. Sako, buvusios taip pat keturios.

Su žydu – viename suole
Yra išlikusi ir klasė, kurioje Vladas Andrikis su žydais mokėsi dvejus metus. Sako, eidamas pro šalį, užeinantis į tą pastatą, į klasę. Pabūti. Prisiminti draugus. O prisiminti yra ką. Vladas su Rykleriu sėdėjo viename suole. Sako, vaikinas buvęs draugiškas, gabus matematikai. Apskritai, visi žydai gerai mokėsi. „Ypač mokėjo skaičiuoti“, – šypsojosi V. Andrikis.
Gerai kartu sugyveno. Buvo draugiški. Rykleris per žydų Velykas atsinešdavo macų ir visus pavaišindavo.
Pasak Vlado, kai kurie žydai išvaizda nesiskyrė nuo lietuvaičių – buvo šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Iki šiol pamena, kad Beimano akys buvo mėlynos. Kitus žydus buvo galima atskirti iš tarsenos, akcento –  „R“ raidės.
Pradinėje klasėje su žydais nesimokė. Pasak V.  Andrikio, jie turėjo savo atskirą mokyklą. To pastato nėra išlikusio – subombarduotas antrojo pasaulinio karo metu.
Žydų pradinė mokykla stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, tarp daugiabučių – renovuojamų priešais „Iki“. Tik atokiau nuo gatvės, labiau į kiemą. Dabar pastatytas mūrinis namas, bet jis jau stovi arčiau gatvės, kitoje vietoje.
Dar viena žydų mokykla buvo Vilniaus gatvėje esančiame mediniame name, dabar vadinamame „žydsodyje“. Šiuo metu ten gyvena apie 10 šeimų. V. Andrikiui teko vienoje klasėje ir ten su žydais pasimokyti.

Vienintelė nuotrauka, kurioje 1939–1940 metais įamžinti V. Andrikio klasiokai. Tarp jų – ir žydai: Esas, Beilisas, Rykleris ir Beimanas. V. Andrikio šioje nuotraukoje nėra. Iš visų nuotraukoje esančių gyvi, deja, tik vienas lietuvis ir žydas. Rykleris pabėgo ir nuo žudynių išsigelbėjo. Šiuo metu jis gyvena Vokietijoje ir kone kasmet, liepą, atvyksta į Jurbarką – aplanko žydų kapines

Išsigelbėjo, gyvas ir kasmet atvažiuoja į Jurbarką
Tais laikais pradinėje klasėje reikėjo baigti šešis skyrius ir septynias klases gimnazijoje. Viską supainiojo prasidėjęs karas. Neišdyla iš atminties liepos 3 dieną 1941 metais prasidėjusios žydų žudynės. V. Andrikis žino, jog dviem jo klasiokams žydams pavyko išsigelbėti –  Rykleriui ir Beimanui. Jurbarkietis pasakojo, kad Rykleris pirmą karo dieną, birželio 22 -ąją, sėdo ant dviračio ir išvažiavo. Greičiausiai pasitraukė į buvusią Tarybų Sąjungą. Žino, kad iki šiol jis yra gyvas ir gyvena Vokietijoje. Tapo rabinu. Beimanas išsigelbėjo panašiai – išvyko į Izraeilį, bet yra miręs. Kitus du – Beilisą ir Esą  – sušaudė Jurbarke. Vlado teigimu, visi klasiokai jau žinojo apie žydų persekiojimus ir numanė, kas jų laukia čia, Jurbarke.
Su Rykleriu vyras susitiko po karo – buvo atvažiavęs į Jurbarką, mat Kauno gatvėje, netoli buvusios žydų škalos (maldos namų – red. past.), stovėjo Ryklerių namas, kurį jis greičiausiai pardavė arba išnuomojo.  
Dabar Vladas su Rykleriu susitinka beveik kiekvienais metais, vasaromis. Rykleris kone kasmet atvažiuoja į Jurbarką – tiesiai į žydų kapines, prisimindamas liepos 3-iosios žudynes. Sako, visada sukalba maldą hebrajiškai.
Tuo metu, kai vyko liepos 3 dienos žudynės, jiems visiems buvo po 17 metų.
Iki tragiškų žudynių Jurbarke gyveno daug žydų. Vladas teigė atsimenantis geografijos vadovėlį, kuriame buvo parašyta, kad Jurbarke gyveno apie 5 tūkstančius gyventojų, kurių pusė – žydai. Šiuo metu Jurbarko mieste Vladas žinantis gyvenant tik vieną žydų tautybės jurbarkietę.

 V. Andrikio paauglystės laikais septynias klases reikėjo baigti gimnazijoje

Vis dar išlikęs pastatas, kuriame V. Andrikis kelis metus mokėsi ir prie kurio 1939–1940 metais nusifotografavo su visais klasiokais. Eidamas pro šalį, jurbarkietis nuolat užsuka į pastatą bei jame esančią klasę – čia mokėsi kartu su žydais
 Su žydais dalijosi tuo pačiu stogu

Su žydais ne tik mokėsi, bet ir gyveno šalia jų. Iš prieglaudos, 1939 metais, kartu su vyriausiuoju broliu Antanu ir mama įsikūrė K. Donelaičio gatvėje esančioje sodyboje. Nuomavo kambarį. Viename gale – jie, o kitame – žydų šeimyna. Pirmiausiai, apie 1939 metus, atsikraustė iš Klaipėdos pabėgusi žydų šeimyna: vyras, žmona ir vaikas, kuris buvo ikimokyklinio amžiaus. Sako, turtingi buvo žydai. Epšteinai. Bėgo, vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą.
Berniukas nemokėjo lietuviškai. Vladas prisiminė, kad vaikas labai mėgo triušiukus. „Pamatydavo triušiukus ir šaukdavo „Kanenken“.  Jam patiko triušiukai – bėgdavo jų žiūrėti“, – pasakojo jis. Pasak Vlado, Epšteinai buvo labai inteligentiška šeima. Po metų jie išsikėlė pas gimines į Kauną. Tolimesnio šios šeimos likimo vyras nežino. Apie 1940 metus įsikėlė kita, jurbarkiečių žydų, šeimyna. Vyras išsigelbėjo, o šeimą sušaudė.

Kauno gatvės, kadaise vadintos žydų, kadras. Kairėje pusėje kyšo išlikusi žydų škala

Bene pirmasis uždarbis – obuoliai
 Vladas žydus pažinojo dar anksčiau nei mokyklos suole. Pažintis su žydais jam asocijuojasi su obuoliais. Vyras pasakojo, kaip jį, mažą berniuką, žydų šeimyna pasikviesdavo padėti krituolių rinkti. „Obuolys vaikui tuo metu buvo didelis dalykas“, – šypsojosi jurbarkietis. Už tai, kad padėdavo, gaudavo obuolių. Galėjo valgyti pats. Kiek nori. Tas vaismedžių sodas, kuriame jis rinko obuolius, nėra išlikęs. Jis buvo ten, kur dabar yra A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos stadionas. Vyras pasakojo, kad tą vaismedžių sodą gimnazijos vadovybė žydams nuomojo. Žydai mokėjo pinigus į gimnazijos kasą. Tuo metu Vladas gyveno netoliese, kone už tvoros, vaikų prieglaudoje. Tas pastatas neišlikęs. Jis stovėjo A. Sodeikos meno mokyklos teritorijoje.
Vladas, prisimindamas tuos obuolius, nesulaikė šypsenos. Pasak vyro, obuolių norėjo ir jo draugai. Tai jis, kai žydai nematydavo, per tvorą draugams mesdavo. „Mes keli per tvorą mesdavome į parko pusę. Išlikusi tvora – mūrinė. Tai draugai subėgdavo, mes ir mesdavome. Žydai sakė: „Ui, negalima“. Nebuvo patenkinti. Kai nemato, mes ir metame per tvorą“, – juokėsi jis.
Kalbant apie prieglaudą, mama  Vladą kartu su dar dviem vyresniais broliais atidavė į ją, nes negalėjo išlaikyti. Tėvas – mūrininkas – mirė, palikęs šešis vaikus. Trys vyresni ėjo dirbti pas ūkininkus. Vladą auklėjo vienuolės elzbietietės. Sako, jis taip gerai mokėsi, kad jį vienintelį iš visos prieglaudos vienuolės leido į gimnaziją. Čia jis buvo atleistas nuo mokesčio, nes buvo  beturtis ir gerai mokėsi. Prieglaudoje išbuvo 12 metų: nuo 1927 iki 1939 metų.

Štai taip atrodė vienuolių prižiūrima vaikų prieglauda, kurioje Vladas praleido 12 metų (nuo 1927 iki 1939 metų). Vladas – kairėje, kampe, pačiame viršuje

Už ugnies įžiebimą – ledų porcija
Turi Vladas ir kitų prisiminimų. Pavyzdžiui, kaip eidamas karvės ganyti jis užsidirbdavo riestainiui ar ledų porcijai. Vladas prisiminė, kaip jis, vaikas, ėjo ganyti karvės ten, kur dabartinis „susivienijimas“. Eidavo pro tą patį „žydsodį“. Tuo metu ten gyveno žydų šeima. Pastaroji buvo  religinga. Šeštadienį jie nieko negalėjo dirbti, net ugnies įkurti. Tai iš vakaro pasiruošdavo malkų.
„Eidavai pro šalį, pakviesdavo ateiti ir paprašydavo degtuką užbraukti – uždegti malkas. Gaudavau už tai penkis centus, už ką galėjau gerą riestainį nusipirkti arba porciją ledų. 5 centai vaikui buvo  didelis dalykas“, – šypsojosi vyras.
Vladas, kaip ir kiti vaikai, greitai dar labiau įsigudrino. Šeštadieniais eidavo Kauno gatve, kur vien žydai gyveno. „Užsidirbdavome. Eidamas ganyti karvės, praeidavau ta gatve –   porcijai ledų visada garantuotai būdavo šeštadieniais“, – juokėsi Vladas.
Vyro teigimu, vaikams žydai gerai mokėdavo. Vaikai vaikščiodavo po laukus ir rinkdavo kaulus. Už maišą mokėdavo vieną litą.

Jurbarke ne tik prekiavo, bet ir žaidė futbolą
V. Andrikis prisimena žydus kaip gudrius talentingus prekybininkus. „Ui, ateik – silkės skanios nusipirksi ir rasalo nemokamai gausi“, – šypsojosi Vladas. Žydai tuo metu buvo prekybininkai, siuvėjai, kirpėjai. Iki šiol atsimena žydą, kuris kelnes pasiūdavo per dvi valandas. Prisimena ir kovą dėl pirkėjų. „Buvo prekybininkai lietuviai. Eičiai Kauno gatvėje turėjo parduotuvę. Vyko oficiali kova. Ragindavo pirkti pas lietuvius, o ne pas žydus. Spaudoje ragino boikotuoti žydų parduotuves. Žmonės ir toliau pirko pas žydus – tai kad mažai lietuvių parduotuvių būdavo“, – šypsojosi jis, patikindamas, kad daugiau jokių piktumų nekildavo. Žydai ir lietuviai taikiai ir draugiškai gyveno.
Prisiminė V. Andrikis ir futbolo varžybas Gedimino gatvės gale, buvusiame stadione. Futbolo rungtynių sužaisti susitikdavo lietuvių ir žydų komandos. Žydų komanda vadinosi „Makabi“. Jurbarkiečio atmintyje iki šiol išliko ir vienos tragiškai pasibaigusios rungtynės. Lietuvio gynėjo smūgis kamuoliu buvo toks stiprus, kad žydų komandos žaidėją ištiko mirtis. Stiprų smūgį turėjo toks Jonas Spirauskas, gynėjas. Vladas iki šiol jį prisimena.

Kaip žydas turtuolis kunigą aplošė
Žino Vladas ir tikrą linksmą atsitikimą, kurio vienas herojų – turtingiausias Jurbarko žydas Vainbergas. Jis didelėje Kauno gatvės dalies teritorijoje (maždaug nuo Kauno gatvės pradžioje esančių buvusių vadinamųjų „Lugdės“ bendrabučių iki kavinės „Monopolis plius“) turėjo savo elektrinę, lentpjūvę, malūną. Rotuliuose turėjo ir žemės.
Antras šio atsitikimo herojus – taip vadinamosios „džiovininkų ligoninės“ vedėjas Perevičius. Tame pastate dabar įsikūręs Jurbarko ligoninės slaugos skyrius. Būtent Perevičius šį nutikimą Vladui ir papasakojo, kai šis mokė pastarojo dukrą matematikos.  
Trečiasis linksmo nutikimo herojus – Jurbarko klebonas Bikinas.
O buvo taip, kad šie trys vyrai lošė kortomis preferansą. Tai yra ilgai trunkantis žaidimas – pavakare pradėtą vieną partiją galima baigti tik paryčiais. Žaidė jie kortomis pas Vainbergą. Malūne ar kontoroje – tiksliai nežinia. Žinoma, kad sekmadienį ir iš pinigų. Klebonas pralošė daug. Pasak Vlado, tiek, kad už tą sumą galėjo kokias penkias karves nusipirkti. Tuo metu karvė, berods, kainavo apie 100 litų.
„Kunigui jau reikėjo atsiskaityti. Išsitraukė jis pinigus. Skaičiavo ir po šimtinę  davė Vainbergui. Ir viena šimtinė nukrito ant grindų. Staiga užgeso šviesa. Vainbergas paėmė žiebtuvėlį, uždegė ir pašvietė klebonui, kad šis paimtų nukritusią šimtinę ir jam paduotų. Pagelbėjo kunigui. Kunigas pakėlė ir jam atidavė. Ir dar – ne viskas. Pirmadienį, kuomet tais laikais Jurbarke buvo turgaus diena, atvažiavo ūkininkai iš Rotulių malti grūdų į Vainbergo malūną. Už maišą grūdų  mokėjo 0,50 Lt. Ūkininkas jau norėjo atsiskaityti – Vainbergas neėmė. Liepė važiuoti namo. Tas ūkininkas nesuprasdamas paklausė: „Ponas Vainbergai, kaip čia yra?“. O šis jam: „Važiuok ir kitiems pasakyk, kad už jus jau jūsų kunigas sumokėjo“.
Ūkininkas paskleidė gandus ir tuoj pat privažiavo norinčių nemokamai grūdus malti. Ir visą savaitę jiems malė nemokamai. Tikras atvejis“, –  juokėsi V. Andrikis. „Geras tas Vainbergas buvo“, – staiga įsiterpė Vlado žmona. „Geras buvo, bet čia –  labiau su pašaipa“, – šypsojosi Vladas. Beje, Vainbergo likimo jis nežino. Sako, arba pabėgo, arba 1941 metais išvežė, arba sušaudė.

 Šioje nuotraukoje – klebonas Bikinas (sėdi), kuris lošė kortomis su turtingiausiu Jurbarko žydu Vainbergu ir jam pralošė 

Kaip žydų pinigus iš gaisro gelbėjo
Vainbergo pavardė seniesiems jurbarkiečiams primena apie didelį gaisrą, kilusį 1940 metų vasarą Jurbarke. Kalbama, kad gaisras kilo nuo Vainbergo malūno arba lentpjūvės. Prisiminė tą gaisrą ir Vladas. Pastarojo teigimu, tuo metu jis uogavo Smukučiuose. Ties urėdija pamatė, kad Jurbarkas dega. Uogas parnešė namo, mamai, o pats – gesinti gaisro. Puolė į kino teatro pastatą, kuris stovėjo netoli bažnyčios, automobilių stovėjimo aikštelėje. Kino teatras priklausė žydui, jame buvo rodomas nebylus kinas. Atidaręs kasą visus rastus pinigus nunešė ir padėjo prie bažnyčios šventoriaus. Daug kas daiktus nešė ir krovė prie šventoriaus, taip tikėdamiesi turtą nuo ugnies išgelbėti. Tikėjo, kad ugnis šventoriaus nepasieks. „Sąžiningas buvau. Nunešiau į šventorių prie bažnyčios ir padėjau. Ir sudegė tie pinigai. Paskui spjaudžiausi. Neatsimenu, kiek buvo“, – juokėsi vyras.

„Su žydais gyvenome draugiškai. Aš su jais prieškariu mokiausi vienoje klasėje“, – pasakojo 90-metį  perkopęs jurbarkietis Vladas Andrikis, sklaidydamas senas nuotraukas. Vyras išsaugojo vieną fotografiją, kurioje įamžinti visi jo klasiokai berniukai – reformuotos antros klasės gimnazistai. Toje nuotraukoje – ir keturi žydai, kurių veidus bei pavardes V. Andrikis pamena iki šiol. Tai Esas, Rykleris, Beimanas ir Beilisas. Kalbėdamas jurbarkietis apgailestavo, kad toje nuotraukoje jo nėra. Šypsojosi sakydamas, kad tuo metu jis sėdėjo klasėje, nėjo fotografuotis. O kodėl – nė pats nežino. Džiaugėsi, kad išlikęs ir tas pastatas, prie kurio klasiokai nusifotografavo tais 1939–1940 metais. Mergaitės ir berniukai tuo metu mokėsi atskirose klasėse. Turi ir jų nuotrauką. Žino, kurios buvo žydaitės, tik jų vardų neatmena. Sako, buvusios taip pat keturios.


Lina Juškaitienė, musulaikas.com