Kun. A.Skeltys. Paskutinė nuotraukaKun. A.Skeltys. Paskutinė nuotrauka

Vykstant šv. Jono Bosko relikvijų piligriminei kelionei Lietuvoje, verta prisiminti, jog sukako 130 metų, kai 1884 m. Želvederių kaime, Griškabūdžio parapijoje gimė kun. Antanas Skeltys ir kad jo iniciatyvos dėka prieš 80 m., 1934m., Vytėnuose įsikūrė pirmieji kunigo Bosko saleziečiai – šv. Pranciškaus Salezo draugijos nariai.
Apvaizdos globa

Vieną 1902 m. pavasario rytmetį, pamaldoms pasibaigus, kunigas marijonas Marijampolės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios šventoriuje lūkuriavo iki šiol giliai maldoje panirusio jaunuolio. ,,Koks sunkumas slegia jo širdį, kad aplink nieko nemato?“,– svarstydamas dvasininkas vaikiną pagaliau išvydo bažnyčios tarpduryje. Tėviškai užkalbino. Susipažino. Iš Griškabūdžio parapijos kilęs gimnazistas Antanas Skeltys atvėrė savo rūpestį. Rygiškių Jono gimnaziją baigiant, laikas eiti pasirinkto pašaukimo keliu. O kunigystė, apie kurią nuo pat vaikystės svajota, atrodo, nepasiekiama. Silpnas regėjimas, galimybės menkos… Jaunuolį paguodęs kunigas papasakojo, jog Italijoje yra kun. Jono Bosko įkurta Saleziečių kongregacija, kurios vienuoliai rūpinasi neturtingais ar nelaimės ištiktais jaunuoliais. „Casa Salesiana Lombriasco“ – tokiu gautu adresu aštuoniolikmetis Antanas išsiuntė laišką į Italiją. „Atvažiuok”,– neužilgo atskriejo atsakymas, atnešdamas į gimtojo Želvederių kaimo ūkininkų Onos ir Jono Skelčių namus sušvitusią viltį – sūnus Antanas, kaip tėvai ir norėjo, galės tęsti mokslus.

Į tolimą pašaukimo kelią lydėjo artimųjų maldos, paties Antano ryžtas ir, žinoma, Aukščiausiojo Apvaizda. Lietuvos – Vokietijos sieną aplinkiniais takais perkirto nepastebėtas. Berlyną irgi pasiekė laimingai, po to – Viena, Triestas, Milanas… Iš traukinio į traukinį, nemokant vokiškai, neturint kelionės lagamino, įveikiant įtarius konrolierių žvilgsnius. Turino stotyje nepažįstamas žmogus, pasirodo, kunigas salezietis, pasisiūlė palydėti iki Lombriasko lenkų saleziečių instituto, kur kandidatu buvo priimtas Antanas Skeltys. (Vien tik lietuviams skirtos įstaigos saleziečiai tada dar neturėjo, o paskirti į italų trukdė kalbos barjeras.) Viltis, jog galės tapti kunigu, Antanui padėjo įveikti Tėvynės ilgesį, nuvyti užklydusią slogesnę mintį. Stprino ir namiškių moralinė parama. Kai 1904 m. po atostogų su juo atvyko dar du zanavykai Vincas Kubilius ir Juozas Augustaitis, susidarė pirma maža lietuvių saleziečių grandis.

Laikui bėgant, ryškėjo savastimi tampantys Saleziečių draugijos veiklos horizontai: šventadienių oratorijos, amatų ir žemės ūkio mokyklos, institutai norintiems tapti kunigais, kolegijos su pradžios ir vidurinėmis mokyklos, misijos. Neatsitiktinai Antano mintys bėgo ir bėgo į gimtinę:„Mūsų širdyse vaidinosi diena, kurioje būsime pakviesti persikelti dirbti į Lietuvos dirvonus. Glūdėjo viltis, kad tas mūs visiškas atsidavimas kongregacijai, kada nors ateityje atneš vaisius Lietuvoje. Kada ir kokiu būdu mes nežinojome ir nedrįsome spėlioti. Dirbome, mylėjome Tėvynę, už ją meldėmės, nors kartais tekdavo ją pamatyti tik sykį per dešimt metų… Tačiau jos neužmiršome.”

Viltis sušvito, kai vyriausias rektorius kun. Mykolas Rua (palaimintasis), pirmasis 1859 m. įkurtos draugijos salezietis, šv.kun. Jono Bosko įpėdinis, pasak A. Skelčio, tikrai vyras milžinas, tėviškos širdies ir apaštališkos dvasios, rimtai susidomėjo lietuvių reikalais. 1909 m. pabaigoje, amžinųjų vienuolio įžadų davimo išvakarėse klierikui A.Skelčiui atvykus į Ivrėjoje vyr. rektoriaus vedamas rekolekcijas, audiencijos metu įvyko svarbus pokalbis. Kun. Rua norėjo sužinoti, dėl kokių priežasčių lietuviai nustojo važiavę pas saleziečius į Dašavą Lenkijoje, kur 1907 m. buvo perkeltas lenkų institutas (aspirantatas). Amžinus saleziečio vienuolio įžadus davęs Antanas reikalą išdėstė tais pačiais žodžiais, kuriuos vėliau išguldė 1934 m. ,,Saleziečių žiniose”: ,,Atidarymas Dašavoje lenkams ir lietuviams aspirantato savaime iškėlė aikštėn lietuvių ir lenkų nesugyvenimą dėl įgimto ir natūralaus dviejų tautų priešingumo, kylančio iš jų pačių lingvistiško ir etnografiško skirtumo. Visai netikėtai, prieš lenkų šventą, tradicionalinį įsitikinimą kaip visur, taip ir čia, būti globėjais ir apaštalais Lietuvoje net šventojo Jono Bosko dvasios, atsistojo aiškus ir griežtas lietuvių atsisakymas nuo aspirantato Lenkijoje. Šis faktas tai buvo pradžia visiško atsipalaidavimo nuo lenkų globos.”Ar lietuviai vyktų į Austrijoje ar Belgijoje atidarytą saleziečių aspirantatą? Išgirdęs teigiamą A.Skelčio atsakymą kun. Rua, rašoma atsiminimuose: „Tučtuojau davė aiškų įsakymą mokytis vokiečių kalbos ir daryti propagandą naujų kandidatų lietuvių į tą institutą surasti. Aspirantatas turėjo pradėti veikti tų pačių metų lapkričio mėnesio pradžioje.”

Deja, Austrijos valdžia neleido, nes lietuvius tapatino su savo priešais rusais. Apgailestaudamas vyr.rektorius kun.M.Rua palinkėjo neprarasti vilties. O už pusmečio 1910 m. balandžio 6 d. atsiskyrė su šiuo pasauliui, palikdamas visus saleziečius, bet ypatingai lietuvius saleziečius ,,nepaprastame nuliūdime.” Panaši būsena klieriką Antaną buvo apėmusi, artėjant kunigystės šventimams. Intensyvios teologijos studijos nuvargino akis, o šventinant silpnaregį reikėjo vietos vyskupo specialaus leidimo. Seminarijos vadovybė ir vienuolyno vyresnieji, žavėjęsi lietuvo t. Skelčio pamaldumu, ramybe, dvasine giedra, ryžtingais užmojais, būgštavo, kad gali jo negauti, todėl šį faktą mandagiai nutylėjo…

Collegio Manfredini

„…Pasaulio kampelyje staiga suplevėsavo Lietuvos trisplavė, po kuria pasireiškė, tiesa, silpnutis, bet grynai lietuviškai – krikščioniško gyvenimo pulsas. Tai buvo lietuvių saleziečių sėkla, kuri gailestingosios Dievo Apvaizdos globoje visai netikėtai atgijo 1921 m. šv. Antano žemėje, Paduvos provincijoje.” Taip kun. A. Skeltys pristatė Euganų kalvų papėdėje dunksančiame senoviškame Este miestelyje esančią, 1878 m. šv. kun. Bosko įsteigtą saleziečių kongregacijos įstaigą Collegio Manfredini. Po šešerių metų veiklos metų Veronoje jis buvo paskirtas šios įstaigos dvasios tėvo pareigoms. Collegio Manfredini įstaigos vedėjas dr. kun. Juozapas Festini ir Venecijos provincijos inspektorius prof. kun. Fidelį Giraudi, kaip ir kun. M. Rua, pritarė kun. Skelčio ryžtui steigti atskirą lietuvių saleziečių įstaigą.

Lietuvos salezieciaiLietuvos salezieciai1921 m. po daugelio metų kun. A. Skeltys atvyko į Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Pirmasis pasaulinis karas buvo užkirtęs visus kelius, todėl, 1914 m. rugsėjo 5 d. gavęs kunigystės šventimus, primicijoms gimtosios Griškabūdžio parapijos bažnyčioje parvykti negalėjo. Tėvai, deja, išsvajotos dienos nesulaukė. Grįžęs sūnus kunigas Antanas galėjo palaiminti tik jų amžinojo poilsio vietą. Nerado ir brolio Adomo, kuris prasidėjus karui, buvo mobilizuotas, ir į tėviškę nesugrįžo… Gimtųjų namų atrama buvo Jonas Poniškaitis, už kurio sėkmingai ištekėjo sesuo Ona. Jauniausioji sesutė Antanina arba Antosėlė džiaugėsi, galėdama savo mylimam ir garbingam broliui kuo nors pasitarnauti. Svainio brolis Vincas Poniškaitis taip pat buvo maldingas, paslaugus kaimo vaikinas. Panašu, kad dėdei kunigui ilgai jaunuolių įkalbinėti vykti su juo Italijon nereikėjo. Antanina Skeltytė tapo pirmąja lietuve Marijos Krikščionių Pagalbos (saleziečių) seserų kandidate. Tačiau…,,Dievas savo nepermatomiems tikslams pasiekti, pareikalavo dviejų pirmos laidos drąsuolių skaudžios gyvybės auko“, – rašyta atsiminimuose. 1922 m. balandžio 24 d. pakeliui į Lietuvą Berlyno viešbutyje ,,Urban”, Antanina ir Vincas, apsinuodiję deginamosiomis dujomis, iškeliavo Amžinybėn. ,,Be šito skaudaus ir tragiško smūgio netrūko ir kitų kliūčių”,– rašė kun. Skeltys. Jono Bosko vardas ir jo įkurta kongregacija Lietuvoje dar mažai buvo žinoma, todėl neapsieita be skeptiškų replikų, kad jaunimas verbuojamas svetimiems dievams ir pan. Kai kurie atvykę kandidatai, nepateisino vilčių. Būta nesusipratimų…

Ir vis dėlto Aukščiausiojo planai buvo palankūs seleziečiams. Prel.A.Dambrausko–Jakšto „Vienybėje” publikuota pirma išsamesnė informacija apie saleziečius, pranešimai, kad moksleiviai, baigę nors keturias gimnazijos klases, gali nemokamai tęsti mokslą saleziečių kongregacijos įstaigoje, brandino vaisius. Naujų kandidatų skaičius augo, lietuvių būrys didėjo. Atvyko Jonas Puišys iš Skirsnemunės parapijos. Iš Jurbarko į saleziečių Collegio Manfredini atvykęs Antanas Sabaliauskas, kurio pėdomis nusekė ir brolis Eugenijus, rado daugiau kraštiečių: Šabaniauską, Mažeiką, Mikutaitį. Atvyko Jonas Puišys iš Skirsnemunės parapijos. Susipažinęs su kun. A. Skelčiu zanavykas Bronius Paukštys apsisprendė būti saleziečiu ir 1925 m. su broliu Juozu ir dar kitais aštuoniais lietuvaičiais, išvyko į Italiją. 1921–1926 metais pas saleziečius mokytis išvyko 52 jaunuoliai. Visų jų globėjas ir dvasios tėvas kun. Skeltys džiaugėsi, kad lietuviai aspirantai nesijautė svetimšaliais Italijoje, o italai žiūrėjo į juos kaip į sau artimą romėnišką tipą.

Istituto salesiano

lietuvos salezieciai2lietuvos salezieciai2Peroza Ardžentina (Perosa Argentina), 47 km nuo Turino Alpėse esančiame miestelyje, 1927 m. vyresniųjų sprendimu buvo įkurta atskira, tik lietuviams saleziečiams skirta įstaiga. Jos globėju buvo paskirtas kongregacijos dvasios tėvas kun. Petras Tironė, iš Milano į Perozą buvo atkeltas kun. Jurgis Birbilas, į pagalbą jam buvo paskirtas klierikas Jonas Puišys. 1921–1934 m. Perozoje mokėsi 202 vaikinai iš Lietuvos. Šešiasdešimt iš jų tapo saleziečiais. Nors Perozoje direktoriais buvo italai, tačiau įstaigos kūnu ir siela buvo dvasios tėvas kun. Antanas Skeltys, žadinęs jaunųjų tėvynainių ir patriotinius jausmus. 1928 m. mininint istorinę Vasario 16–osios dieną, suorganizavo šventę, kuri, pasak vieno aspiranto, paliko visų širdyse gilaus įspūdžio ir malonių atsiminimų: aukščiausioje artimų kalnų viršūnėje skambėjo visų giedamas Lietuvos himnas.

Ypatingai lietuvių vardą pagarsino surengtas viešas vakaras, skirtas šv. Kazimiero garbei: „Erdvi įstaigos teatro salė buvo pilnutėlė publikos, pirmose eilėse buvo galima matyti ne vieną ir iš miestelio diduomenės”. Po mėnesio, kai su visais vyskupais Romoje lankėsi arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, lietuviai saleziečiai sulaukė jo ganytojiško palaiminimo.

Vyriausias rektoriaus kun. Filipo Rinaldi (palaimintasis) nuomone, tokio lietuvių sumanaus ir sveiko praktiškumo, gero susivokimo sunku kur kitur rasti. Ivrėjos įstaigos direktorius kun. Eugenijus Binachi, visiems lietuviamas buvęs kaip rūpestingas tėvas ir motina, 1929 m. iš Palestinos parvykęs į kun. Jono Bosko beatifikacijos iškilmes, džiaugėsi sutikęs lietuvius, visus prisiminė, apie visus teiravosi. Ką daryti, kad saleziečiai būtų taip godojami ir gimtojoje Lietuvoje? Apie tai svarstydamas Collegio Manfredini įstaigos dvasios tėvas įsitikino, jog ,,būtinas reikalas savos, savarankiškos ir nuolatinės spaudos.”

1927 m. pasirodė pirmas „Bolletino salesiano”– "Saleziečių žinių” numeris. Žurnalo 30 tūkst. egz. buvo nusiųsta į Lietuvą, Ameriką ir Angliją– visur, kur buvo lietuvių. Netrukus ėmė plaukti palankūs atsiliepimai. Pavyzdžiui, kun. prof. P. Maliauskis iš Kauno rašė: ,,Jau seniai girdėjau apie Garbingąjį kun. Jono Bosko ir apie Jo paliktąjį veikimą. Dažnai dūsaudavau, kad pas mus Lietuvoje to išganingo saleziečių veikimo nėra. Todėl neapsakomai nudžiugau…”

1931 m. lietuviškai buvo išleista kun. Bosko biografija, palaimintojo dvasinis vadovėlis jaunimui ir suaugusiems „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį.” 1931 m. birželio 27 d. vyriausiasis rektorius kun. Filypas Rinaldi kreipėsi į Kauno arkivyskupą metropolitą J.Skvirecką, prašydamas leidimo Saleziečių kongregacijai veikti Kauno arkivyskupijoje. Po metų arkivyskupas pritarė iš JAV atvykusio kun. Antano Petraičio sumanymui įsigytą Zamkaus dvarą padovanoti būsimam saleziečių centrui.1932 m. vasario mėn. 6 d. mecenatas kun. Skelčiui telegrafavo: ,,Tėveli, iš mūsų pusės viskas yra gatava. Turiu viltį, kad palaimintais Jonas Bosko pritars mano prašymams prie Aukščiausiojo, kad greičiau viskas įvyktų.”

„Katalikų veikimo centro vyriausioji valdyba prašo Vyriausiąjį Saleziečių draugijos rektorių atsiųsti į Lietuvą saleziečių, kur jie mielai laukiami”,– pasirašo kun. V. Mileška, prof. Kuraitis. 1933 m. panašaus turinio prašymus nusiuntė ,,Pavasario“ federacijos vyr. vadas dr. J. Leimontas, prel. A. Dambrauskas– Jakštas, kan. P. Dogelis, kun. V. Byla, kun. prof. P. Maliauskis. Romoje, Gregorianumo universitete besimokęs kun.dr.Vincentas Brizgys, (vėliau vyskupas), straipsnyje supažindinęs su „lietuviška Italija“, pareiškė rūpestį, kaip saleziečiai bus sutikti Lietuvoje: „ Išmintingieji“ sutiks su aštria kritika. Kai kas sutiks kaip konkurentus, gal laikys net pavojingais, pasikrovus užsienietiško kvapo. Tačiau nereikia nusigąsti. Lietuvoje jau daug kas laukia saleziečių. „Saleziečių žinios“ mielai skaitomos lūšnelėse ir ant inteligentų stalo, atsiras daug bendradarbių...“

Vytėnuose

,,Sveikiname brangius ir mielus Lietuvos sūnus, per šv. Velykas dalyvavusius pal. Jono Bosko kanonizacijos šventuoju iškilmėse, – 1934 m. balandžio 3 d. Vatikane specialioje audiencijoje, priimdamas maldininkų lietuvių grupę, kurioje buvo ir vyskupas tremtinys T. Matulionis, kalbėjo popiežius Pijus XI. Ypač prasminga buvo girdėti tokius Šv.Tėvo žodžius: Laiminame saleziečius, šv. Jono Bosko sūnus, kurie jau dirba ir karštai ruošiasi mokslo ir dvasios srityje, kad galėtų padaryti daug gero Jūsų brangioje šalyje.”

1934 m. birželio 2 d. kun. A. Skelčio lydimas į Lietuvą atvykęs Saleziečių kongregacijos dvasios tėvas, lietuvių globėjas kun. Petras Tironė įsitikino, jog veiklai Vytėnuose pasiruošta. „Lietuvos saleziečiai jau tėvynėje. Jaučiamės laimingi, galėdami prabilti ne žodžių, o faktų kalba. Šių metų spalio 24 dieną, kuri paskirta Marija Kriščionių Pagalbai, saleziečių veikimo įkvėpėjai ir globėjai paminėti, į Zamkų (Vytėnus), pirmąją saleziečių apsistojimo vietą Lietuvoje, parvyko mūsų veteranas kunigas Antanas Skeltys ir pradėjo eiti atsakingas ir sunkias pirmojo Lietuvos saleziečių instituto vadovo pareigas“,– džiugiai pranešė ,,Saleziečių žinios“. Atvyko ir pirmieji jo talkininkai kun. J. Žemaitis, broliai Kudirkos, ats. kap. Bilevičius, Davidonis, neužilgo – kun. J. Birbilas, kun. E. Sabaliauskas, kun. B.Lukošius.

Vytėnuose, laukiant pirmųjų auklėtinių, užvirė dideli ūkiniai darbai. Zamkaus dvaro trobesiai prašėsi kapitalinio remonto. Vėliau pastatytas dviaukštis namas, įvesta elektra, įrengtas vietinis vandentiekis, sutvarkytas vieškelis, užveistas sodas, bitynas, karpiai tvenkiniuose. Sužydėjo vadinamasis Rožių takas („Via roza“). Ūkiniame pastate buvo įrengta laikina koplyčia, kuriai Marijos statulą padovanojo Šiaulių bendradarbiai, o altorių – škotai. Pagal planus ant kalnelio turėjo išaugti gimnazijos rūmai, bendrabutis ir bažnyčia. Buvo mintis restauruoti Vytėnų pilį, ją pritaikant saleziečių mokymo ir dvasinio ugdymo reikmėms, todėl kun. A. Skeltys Lietuvos švietimo ministrui J. Tonkūnui parašė laišką: „Daugelis mūsų jaunuolių išvažiavo į Italiją, kad tapę saleziečiais galėtų dirbti kultūros darbą Tėvynėje. 30 karžygių išvyko į misijas. Turime apie 80 kandidatų jaunuolių, neturtingų, našlaičių, pasiryžusių tapti saleziečiais. Vytėnai – centras. Turime 48 ha žemės. Ūkis vedamas pavyzdingai. Norėtume globon pasiimti pilį, galėtumėm ją suremontuoti...“

Švietimo ministras pilies saleziečiams nepavedė, nors Vytėnai tapo nauju dvasios ir kultūros židiniu, apie kurį vis plačiau sklido garsas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos sienų. Tuo įsitikino 1936 m. sausio 5 d. čia apsilankęs Saleziečių kongregacijos dvasios vadas kun. P.Tironė, džiaugęsis sparčia pažanga ir jam skirtu vaidinimu ,,Sėklos grūdas”. Gegužės mėnesį Vytėnus aplankiusį popiežiaus nuncijų JE Antoniną Aratą auklėtiniai sutiko ovacijomis, pasveikino itališkai. Svečias užsuko į žaidimų salę, apžiūrėjo pilį, parką. Ta proga buvo pašventinta bažnytėlė. Rugpjūčio 30 d. apsilankęs vysk. T. Matulionis pašventino naujas patalpas ir paminklinės koplytėlės pamatus.

Saleziečiai mielai priimdavo ekskursijas. „Išeivių draugas“ rašė, kad 1937 m. liepos vidury Vytėnuose viešėjo pora šimtų vaikučių iš Gelgaudiškio. Sekmadienį buvo atvykę pavasarininkai iš Kudirkos Naumiesčio, paskui ekskursijos iš Griškabūdio ir Sudargo. Jaunimui pritraukti pasitarnaudavo Marijos šventės, per kurias į Vytėnus iš apylinkių ir iš toliau atvykdavo nemažai pavasarininkų. Maldos naktį po atviru dangum palikdavo neišdildomą įspūdį. Nuolatinės viešnios būdavo moterys katalikės iš Jurbarko, kurios atsiveždavo vaikų, norėdamos, kad ir jie pajustų šv. Kun. Jono Bosko dvasią. Vytėnai plėtėsi, daugėjo personalo. Įvairėjo veikla, kun. E. Sabaliauskas suorganizavo dūdų orkestrą.

Į Saleziečių aspirantų kolegiją Vytėnuose susirinkdavo mokiniai iš Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos. Dauguma tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo mokytis namie. „Mokytojas, – sakydavo įstaigos direktorius, – yra vyresnysis mokinio brolis. Reikia su jais bendrauti, juos stebėti, vengti barimų. Toks jau kun. Bosko metodas.” Pasak šešeris metus Vytėnuose dirbusio Jono Stašaičio, atrodė, kad kun. Skeltys čia visai nevadovauja, nieko netvarko, neįsakinėja. Pertraukų metu pasirodo aikštėje. Apsuptas auklėtinių vaikšto su jais ir klausosi jų čiauškėjimo, įsiterpdamas vienu ar kitu žodžiu. Nė vienas negalėjo pasiskųsti, kad yra atstumtasis, ar pasigirti, kad numylėtinis. Visiems dėmesio po lygiai.

,,Labanaktis”– paskutinis įstaigos direktoriaus žodis prieš nakies poilsį. Juos paįvairindavo pavyzdžiais iš saleziečių šeimų gyvenimo Italijoje. Arba iš pasauliečių šeimų įvairių atsitikimų, iš misijų. Jeigu pateikdavo pavyzdį iš įstaigoje įvykusių atsitikimų, tai nušviesdavo lyg seniai įvykusį faktą. Pridėdavo, kad taip buvo ne Vytėnuose,o Italijoje. Šitoks pasakojimas klausytoją nukeldavo už šeimos ribų, neleisdavo žvalgytis, ar netaikoma kuriam iš esančiųjų. Tėvas Skeltys auklėtiniams akcentuodavo:,, Išmokti gerai elgtis su namiškiais– šventumo kelio pradžia. Į šią pastogę susirinkome mokytis, kaip tapti Kristaus generolais, pasipuošti Kristaus dorybių ordinais. Didžiausiais ir gražiausias ordinas – pakęsti vieni kitus, ypač temperamentinguosius, lakesnės vaizduotės, linkusius krėsti išdaigas, kitus paerzinti. Užsitarnaukime šį patį gražiausią ir vertingiausią ordiną, pakęskime vieni kitus, stenkimės būti geresni ir taip padėsime kitiems tokiais tapti. ”Pamokų ruošimo salėje kabojo gražiai išrašytas plakatas ,,Dievas mus mato”.

Išbandymai

kun. skeltys besislapstantis dzukijojekun. skeltys besislapstantis dzukijoje„Per radiją pranešė, jog Lietuva priėmė sovietų ultimatumą. Tuoj pasirodys rusų tankai“…– visi apstulbo išgirdę į direktoriaus kabinetą įbėgusio muzikos mokytojo kun. E.Sabaliausko žodžius. Tada direktorius pasakė: ,,Sudiev visoms programoms ir jūsų operetėms... O dūdas kišk į šieną. Tik ne Vytėnuose… Išvežkit toliau.” Ir iš tiesų Vytėnuose saleziečiams buvo įsakyta per 24 valandas pasišalinti, viską paliekant okupantams. Jaunuolių vietoje įkurdintas rusų kariuomenės dalinys ir jų kariška mokykla. Po keletos dienų dalinio vadovybė koplytėlės pastatą pavertė kino teatro sale. Saleziečiai šalia Vytėnų (prie vieškelio į Kauną) įsirengė kitą koplytėlę, privačiame name.

1941 m. vos tik vokiečiai pražygiavo pro šalį, kun Skeltys, keletas broliukų ir auklėtinių sugrįžo į savo nuniokotą lizdą – Vytėnus. Buvo labai sunku, nes reikėjo viską pradėti iš naujo. Grįžo ne visi mokiniai, pritrūko mokytojų. Išgirdęs, kad saleziečiai ieško lietuvių kalbos ir matematikos mokytojo, į Vytėnus atvyko studentas Jonas Stašaitis. Tą pačią dieną susipažino su geografijos ir istorijos mokytoju Jurgiu Biglinu, kuris anksčiau dirbo pasiuntinybėje Anglijoje, buvo labai išsilavinęs, čia slapstėsi nuo nacių, nes buvo žydas.

Vokiečių okupacijos metu Vytėnų saleziečiai, vietos lietuvių padedami, globojo nuo vokiečių besislapstančius žydus. Izaokas Glikas yra pasakojęs, kad jį 1941–ųjų vėlyvą rudenį jį su mama priglaudė daugiavaikė ūkininkų Onos ir Jono Poniškaičių šeima. Kai 1942 m. birželio mėnesį į gimtąją sodybą ieškoti maisto alkstantiems Vytėnų auklėtiniams atvažiavo brolis kunigas Antanas, sesuo pasidalijo didžiausia paslaptimi… Kunigas pagyręs seserį už kilnų katalikišką elgesį, pasiūlė žydų vaiką priglausti vienuolyne: ,,Ten aš tapau Antanuku Žemaičiu. Tėvas Skeltys asmeniškai mane globojo, dažnai pasikviesdavo pasikalbėti, mokino kaip elgtis, kad niekas nieko neįtartų apie mano kilmę. Dažnai klausinėdavo, ar pakanka maisto.” 1943-ųjų pavasarį Izaokas – Antanas Žemaitis – sužinojo, jog Vytėnuose, vienuolyno virtuvėje dirba sesuo Pesia Dvoirė Glikaitė (Onutė). (Kun. Antanas Skeltys ir Poniškaičių šeima 2005 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Apdovanojimą priėmė sesers Onos Poniškaitienės sūnus, atminimo įamžinimo puoselėtojas Stanislovas Eugenijus Poniškaitis.)

1944 m. vasarą, karo frontui artėjant, pro Vytėnus skubėjo į Vakarus nesuskaitomi vežimai su bėgliais. Vytėnuose buvo stabtelėję arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas ir vysk. V. Brizgys, kurį laiką gyveno generolas G. Glovackis. Saleziečiai bėgliams atidarė visus maisto aruodus. Vieni nakvodavo po stogu, kiti atvirame lauke. Kiekvieną rytą šv. Mišias, kuriose dalyvaudavo ir bėgliai, aukodavo kun. A. Skeltys, patarnaudavo gen. Glovackis. Vakare visi susirinkdavo pasiklausyti tėvo Antano pamokslėlio „Labanakt.“

Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, vieni saleziečiai pasirinko tremties kelią, kili liko tėvynėje. 1948 m. iškilus arešto pavojui kun. Skeltys taip pat negrįžo į Vytėnus. Besislapstančio tremtinio kryžių nuo Vytėnų jis nešė per gimtąją Suvalkiją (Kazlų Rūdoje, Igliaukoje, Gudeliuose) iki smėlėtos Dzūkijos. Čia kun. A. Skeltys matė dzūkų vargus, stiprino jų dvasią, stengėsi padėti ganydamas gyvulėlius, mušdamas sviestą, mokė vaikučius tikybos, rodė jiems gražaus dvasingumo pavyzdį. Krikštonyse tikėjimo brolis kun. J. Reitelaitis surado jam prieglobstį Ievos Bieliūnaitės namelyje. „Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančian kunigui, kuriam gresia areštas, – atsiminimuose rašė Krikštonių kaime augęs arkivyskupas S. Tamkevičius. – Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiams kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neatskiriami draugai. Davė paskaityti knygutę apie dažnos išpažinties naudą, kurioje buvo išdėstytos popiežiaus Pijaus X mintys apie dažną šv.Komuniją. Kunigo pasiūlymas man patiko, todėl pradėjau kas dvi savaites eiti išpažinties ir kasdien priiminėti šv. Komuniją. Dabar, kai žvelgiu į tolimą praeitį, man atrodo, kad niekada nejutau tokios Dievo artumos, kaip anuomet vaikystėje, kasdien priimdamas šv. Komuniją. Tikriausiai ši Dievo artuma padėjo ieškoti atsakymų į tuometinių ateistų priekaištus, kurių sovietinėje mokykloje buvo gausu, ir, esu įsitikinęs, ši tikėjimo patirtis mane nuvedė į Kauno kunigų seminariją.“

1954 metų rugpjūčio mėnesį Krikštonyse, Ievos Bieliūnaitės name, kun. A. Skeltys buvo suimtas. Tačiau tai nutiko jau po Stalino mirties. Po mėnesio tardymo saugumiečiai nieko nepešę kun. A. Skeltį paleido. Jis buvo paskirtas apaštalauti Leipalingyje. 1960 m. liepos 28 d. mirtis nutraukė saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje gyvenimo kelią.

Šaltinis: Bernardinai.lt, Irena Petraitienė.