Svarbiausi ir įdomiausi jurbarkiškių verslai

Ar žinojote, kad Dariaus ir Girėno gatvė kadaise vadinosi Raseinių, kurioje smulkių parduotuvėlių bei klestinčių prekybininkų buvo daugiau nei Kauno gatvėje?  Arba kad mieste buvo išskirtinai daug  modisčių? Skaitykite.

Jurbarkas – vienas seniausių Lietuvos miestų, įsikūręs prie pat Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių santakų, istoriškai tik 10 kilometrų nutolęs nuo Mažosios Lietuvos ar Prūsijos sienos – vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kruvinų karų su Kryžiuočių ordinu liudininkas.

Prekiautojas limonado buteliais prieškario metais
Prekiautojas limonado buteliais prieškario metais

Po Žalgirio mūšio – suklestėjimas
Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, Jurbarkas pradėjo augti kaip miestas ir tapo karališkuoju dvaru. XV a. – XVI a. pirmoje pusėje minimas kaip valsčius, o 1611 metais jam buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės ir herbas – trys lelijos raudoname skyde. Tokių teisių įgijimas dar sparčiau padėjo Jurbarkui augti. Miestiečiai nebepriklausė pilies ar seniūnų teismams, pakluso tik Magdeburgo teisei. Pagal kitų privilegijuotų miestų papročius ir tvarką jie turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas iš jų ėjo miesto burmistro pareigas.

Verslą nulėmė geografinė miesto padėtis

Jurbarko muitinė XX a.pr.
Jurbarko muitinė XX a.pr.

Dar vienas įdomus istorinis faktas, kad tais laikais lietuviai pirkliai druskos sandėlius privalėjo turėti Jurbarke, o užsieniečiai kaip ir seniau – Kaune. Ir vykti toliau prekiauti jie galėjo tik dviem keliais – vienu per Gargždus į Klaipėdą, kitu – per Jurbarką į Prūsiją. Strategiškai gera miesto padėtis ilgus metus sąlygojo jo augimą ir gerovę.
Patogi Jurbarko geografinė padėtis – susisiekimas ir laivyba Nemunu, kelias iš Kauno į Šilutę, Klaipėdą ir Karaliaučių – lėmė, kad nuo seno pagrindinis jurbarkiečių verslas buvo prekyba.
Nuo 1540 m. Jurbarkas vadinamas miestu. Nuo to laiko jis turėjo teisę penktadieniais rengti turgus, o nuo 1577 m. vasario 6 d. dar ir muges, trunkančias po 4 dienas: Kristaus gimimo šventėje gruodžio 25 dieną, gavėnios trečią savaitę, per Sekmines, per Švento Kryžiaus išaukštinimą rugsėjo 14 dieną. Taip pat buvo leista kiekvieną savaitę rengti turgų. Turgavietėje leista pasistatyti rotušę, aplink ją – mėsos krautuvių ir krautuvėlių. Be to leista pastatyti viešą pirtį (jos pajamos turėjo eiti miesto naudai), įsirengti salyklinių, bravorų su katilais ir malūnais bei panašiais įrenginiais.
Miestiečiai galėjo laikyti keltą per Nemuną, tačiau už jį turėjo mokėti dešimt kapų grašių dvarui, kad nesumažėtų karališkojo dvaro pajamos.

Jurbarko žydai gavo privilegijų

Aišku, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, nuo seno Jurbarke gyveno nemažai žydų tautybės žmonių. 1642 m. rugsėjo 9 d. Vladislovas Vaza Jurbarko žydams davė privilegiją, patvirtinančią jų teisę laisvai gyventi mieste, pirktis namus, sklypus aikštėje bei gatvėse, taip pat daržus ir žemę valakuose, jais disponuoti, statyti užvažiuojamuosius namus, laikyti alaus daryklas, gaminti degtinę, midų bei alų ir urmu arba dalimis pardavinėti nuosavuose ar nuomojamuose namuose, laikyti visokių prekių atviras krautuves turgaus aikštėje ir namuose, verstis bet kokiais amatais, statytis savos mėsos krautuvėles, gyvulius mėsai supirkinėti viešai turgaus aikštėje, o pasistatytose mėsos krautuvėlėse mėsą pardavinėti neduodant mėsos gabalo duoklės. Be kita ko, jiems buvo leista pasistatyti sinagogą nusipirktame sklype, kuris jiems pasirodys patogiausias. Tačiau turėjo ją statyti per atstumą nuo katalikų bažnyčios ir kitokio pavidalo. Be to, jiems buvo leidžiama kartu su miestiečiais už atitinkamą mokestį naudotis giria ir ganyklomis bei visomis kitomis laisvėmis.

Pajamos ir iš smuklių, ir muitinės

Jurbarko aikštėje tuomet buvo 95 sklypai, arba rykštės. Gatvėse – 264 sklypai, iš jų valdovo dvarui priklausė 12. Mieste buvo 71 smuklė; visose pardavinėjo alų, 48 – ir degtinę. Dar du Jurbarko miestiečiai užmiestyje prie Karaliaučiaus vieškelio laikė smukles ir už jas mokėjo 24 kapas grašių.
Jurbarko muitinė, įsteigta 1540 metais prie Nemuno, tuo metu buvusio vienu iš svarbiausių prekybos kelių, duodavo nemažas pajamas valstybės iždui. XVI a. su Prūsija buvo galima susisiekti sausumos keliu, vedusiu pro Virbalį į Jurbarką, toliau Kauną. Tačiau svarbiausias kelias, kuriuo naudojosi net rytinės LDK provincijos – Nemunas. 1590 m. minimos iš Karaliaučiaus grįžtančios Nesvyžiaus miestiečių Vytinės; jas Jurbarko muitinėje sulaikė pono Mamonyčiaus tarnas muitininkas Fedoras Iskovičius.

1781 m. Nemunu į Prūsiją plukdomos kanapės, linai, odos, javai ir pan., o į Lietuvą , daugiausia iš Karaliaučiaus, įvežamas druska, silkės, geležis ir t.t. 1767-1768 m., kad netrukdytų laivybai ir prekybai, ties Pažaisliu ir Rumšiškėmis buvo sprogdinami didieji Nemuno akmenys. Laivai galėjo be vargo plaukti ne tik pavasarį, bet ir nusekus vandeniui. Pro Jurbarką 1767 m. praplaukė 225 vytinės ir 58 strugai, 1768 m. – tik 147 vytinės ir 58 strugai, 1769 m.  – 180 vytinių ir 60 strugų, 11 baidokų, tačiau dauguma jų buvo mažai pakrauti; iš praplaukusių laivų gauta 40 000 auksinų muito.

Klestėjimą nutraukė karai

Vaistinė. Šaltinis kraštotyra.jnvm.lt
Vaistinė. Šaltinis kraštotyra.jnvm.lt

XVII a. viduryje prasidėjus karams, svetimų valstybių kariuomenių įsiveržimui ir krašto okupacijai, visos valstybės suirutei, be abejo, nukentėjo ir Jurbarkas. Prasidėjo miesto nykimas. 1684 m. Jurbarke surašytos tik 36 smuklės (visose buvo pardavinėjamas alus, vienoje iš jų – midus, 12 – degtinė). Lyginant su 1644 m. smuklių sumažėjo perpus.

Įdomus 1695 m. liepos 12 d. Veliuonoje rašytas dokumentas, nurodantis jurbarkiškių prekybos kelius – Jurbarkas, Karaliaučius, Žiežmariai, Plokščiai. Dokumente pasakojama, kad Jurbarko miestietis Adomas Januškevičius prieš 20 m. pasiskolinęs iš Jurgio Petravičiaus 100 auksinų. Jam tris kartus buvo priminta grąžinti skolą – pirmą kartą Žiežmariuose, antrą – Plokščiuose, trečią – Karaliaučiuje, kai ten buvęs su jaučiais, tada net norėta skolininką pasodinti į kalėjimą, tačiau tas verkdamas sakęs, kad jaučiai imti iš žmonių kreditan, ir pasižadėjęs netrukus grąžinti skolą, tad buvo jo pasigailėta.

Atrodo, jog XVII a. pabaigoje miestas skurdo. Tai atsispindi Jurbarko bažnyčios dokumentuose.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos sudarytame Nemunu ėjusios valstybės sienos su Prūsija plane parodyta, kad Jurbarke 1775 m. tebuvo viena gatvė ir aikštė. 1805 m. Rusijos imperatoriaus nurodymu ties Jurbarku buvo pastatytas pontoninis tiltas kariuomenei pereiti į Prūsiją; tačiau jis nebuvo panaudotas, o tilto medžiagos parduotos iš varžytynių, nes norėta atgauti valstybės išleistas lėšas. 1807 m. Jurbarke lankėsi caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius. Caras vėl nurodė pastatyti tiltą ties Jurbarku.

1819 m. Jurbarke vietoj 1797 m. buvusios muitinės užkardos įsteigiama pirmos klasės muitinė. Tuo metu senieji muitinės pastatai jau buvo beveik sugriuvę, todėl nuspręsta statyti naujus. Ją statė Jurbarko meistrai : mūrininkas Jokūbas Švidas, dailidė Juozapas Blazinovskis, šaltkalvis Efraimas Švejeris, puodžius Jonas Oscilovskis, stalius Vilhelmas Berehamnas ir geometras arba kamarninkas Juozapas Mackevičius. Tais pačiais metais buvo statomas ir karininkų namas, kareivinės 20 kareivių ir arklidė 23 arkliams. P.Zubovas pastatė naujus dvaro rūmus.
Pagrindinė transporto priemonė ir tame, ir vėlesniuose amžiuose liko laivai. 1899 m. Nemunu navigacija trukdavo nuo nuo kovo 1 d. iki lapkričio 25 d. Sezono metu kasdien šeši garlaiviai kursavo tarp Kauno ir Jurbarko. Jais pervežta 70 000 keleivių ir 209 396 pūdų bagažo. Tarp Jurbarko ir Vokietijos sienos per tų metų navigaciją kursdavo trys vokiečių garlaiviai. Jurbarkiškiai net aštuonis mėnesius turėjo labai patogų susisiekimą su Kaunu ir Tilže, taip pat su kitais panemunės punktais.

Vasilčikovų antspaudas

Jurbarkas, Kauno gatvė
Jurbarkas, Kauno gatvė

Visam Jurbarko miestui ir valsčiaus gyvenimui labai ryškų antspaudą buvo uždėjęs Vasilčikovų dvaras – didžiulio majorato centras. Su Vasilčikovais siejosi daugybė to meto krašto reikalų: kunigaikštis buvo mokyklų globėjas, išlaikė Jurbarko ligoninę ir senelių prieglaudą, rėmė bažnyčias. Jis valdė didelius žemės plotus, kuriuose gyveno šimtai žmonių. Pagrindiniai kaimų gyventojai tuo metu buvo valstiečiai. Dauguma miesto gyventojų vertėsi amatais, prekyba, buvo fizinio darbo darbininkai. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad Jurbarke tuo metu buvo ypač išplėtota sūrių ir sviesto gamyba.   Jurbarko baltasis sūris, vadinamas „olandišku“ ir „bakšteinišku“ buvo žinomas net užsienyje. Kaip matome, mūsų miestas visais laikais daugiausia vertėsi prekyba ir amatais. Tačiau prekyba, be jokios abejonės, visuomet išliko pirmoje vietoje. 

Jurbarko pirkliai suklestėjo

Ypač platų užmojį prekyba įgavo XIX a. Į užsienį, pirmiausa Prūsiją, Jurbarko pirkliai gabendavo grūdus, mėsą, gyvulius, paukščius, kiaušinius, daržoves, vaisius, o atsiveždavo metalo (geležies ir plieno) dirbinių, taip pat įvairių žemės ūkio mašinų, trąšų, akmens anglių, iš maisto produktų daugiausia silkių ir kt.  Jau XIX a. pr. įvairiuose dokumentuose minimi Jurbarko pirkliai – Girša Šerševskis,  Butrmanskis, Jankelis Konvelovičius, Orkojus Leinas (slaptai apkaltinti vežę per sieną cukrų), Lazeris ir Leiba Jankelovičiai, Markuas Bernšteinas, Leizeris Šerešovskis ir kiti. Literatūroje vadinamoji Jurbarko pasienio prekyba 1855 m. buvo pasiekusi įspūdingą mastą: išvežimas iki 4 251 290, o įvežimas net iki 5 30446 sidabro rb. Stambiausi Jurbarko pirkliai XIX a. viduryje turėjo savo kontoras ne tik Tauragėje, Karaliaučiuje, Rygoje, bet ir Maskvoje, Varšuvoje. Vien tik pirklys Adelsonas 1857 m. išvežė prekių už 600 000 sidabro rb., o įvežė už 1 400 000 sidabro rb.   Tai, kad Jurbarkas XIX a. antrojoje pusėje tebebuvo stambus prekybininkų centras, iš dalies patvirtina ir gyventojų, įsiskolinusių majoratiniam Jurbarko dvarui (už žemės sklypus) sąrašas. Į minėtą sąrašą pateko ir kai kurie prekybininkai bei amatininkai.

Raseinių gatvėje – nuo silkių iki bandelių

Apskritai Jurbarke, o ypač ilgojoje Raseinių (dabartinėje Dariaus ir Girėno g.), kaip ir Kauno g., gyveno daug smulkių, paprastai gatvės prekiautojų. Kai kurie jų vertėsi įvairių, daugiausiai atvežtinių, prekių perpardavimu, kiti silkių, treti bakalėjinių prekių prekyba. Sakysim Kauno g. gyventojas Orelis Mazūras vertėsi miško supirkimu ir pardavimu, o jo žmona Emelė prekiavo silkėmis. Dar kiti tiekdavo mėsą 7-ajam dragūnų pulkui, stovėjusiam Jurbarke.
Jau vien iš vieno kito pavyzdžio matyti, kad XIX a. Jurbarke vyko gyva prekyba įvairiomis prekėmis (pradedant mišku ir baigiant šviežia duona bei bandelėmis). Visą šią prekybą beveik išimtinai savo rankose turėjo žydai. Juk Jurbarko istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai žydų diaspora gerokai viršijo krikščionių skaičių. Dauguma žydų vertėsi prekyba ir neblogai gyveno.

XIX a. pabaigoje krikščionys laikė dvi smukles, 5 alines, 3 dešrų ir tik po vieną bakalėjos bei smulkių prekių parduotuvę.

Prekyba – žydų rankose

Jurbarkas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais išliko stambi prekybos vieta Lietuvoje. Tai neginčijamai liudija itin įdomus dokumentas – Jurbarko 1936 m. rinkėjų į Seimą sąrašas, esantis centriniame valstybės archyve. Į tą sąrašą įtraukti 2388 balsavimo teisę turintys asmenys, iš jų maždaug viena dvyliktoji vertėsi prekyba.

Taigi tuo  metu maždaug 75-80 proc. Jurbarko prekybininkų, kaip ir anksčiau, buvo žydai. Lietuvių ir kitų tautybių šio verslo atstovų buvo tikrai nedaug. Galima paminėti keletą lietuvių ir kitų tautybių prekybininkų pavardžių – V. Arlauskas, A. Bujauskaitė, J. Grybas, A. Juškaitienė, O.Kazlauskienė, J. Laurinaitis, A. Pusdešris ir kiti.

Visiškai panaši buvo amatų ir kitų verslų padėtis. Pirmiausia apie tai, kas susiję su prekyba ir su prekių išvežimu bei įvežimu. Jau minėtoje „cukraus istorijoje“ nurodyta, kad tos prekės buvo vežamos dviem dideliais trinkiniais vežimais. Todėl visais laikais reikėjo daug vežikų ir, žinoma, tvirtų, gerai apkaustytų vežimų. XIX a. pabaigoje vien tik Raseinių g. gyveno mažiausiai 8 vežikai  – Srolis Markiras, Mordchelis Marchiras, Ureigas Mašdovičius, Joselis Borkeveris. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose pradėjus kursuoti autobusams, pagausėjus sunkvežimių ir lengvųjų automobilių, sumažėjo ir tradicinių vežikų skaičius.

Reikėjo ne tik vežikų, bet ir račių bei kalvių

Jurbarko laivų uostas apie 1930-osius metus
Jurbarko laivų uostas apie 1930-osius metus

Kaip minėta, vežikams buvo reikalingi tvirti vežimai, taip pat gerai pakaustyti arkliai. Vadinasi, Jurbarke ir valsčiuje turėjo būti bent keletas račių ir kalvių. Kad jų buvo ne vienas leidžia spręsti Jurbarko dvaro ir jo palivarkų dokumentai. Juose minimos medinės ir mūrinės kalvės, taip pat kalvių apkaustytos transporto priemonės bei įvairus žemės ūkio ir kitoks inventorius.

Tuo laiku Jurbarke buvo net keli varkaliai ir vienas šaltkalvis. 1899 m. įvairiais amatais Jurbarke vertėsi net 254 žmonės (įskaitant meistrus, jų padėjėjus ir mokinius). Kalvyste ir šaltkalvyste vertėsi 4 meistrai, 4 jų padėjėjai, o skardininkais – 4 meistrai ir 8 padėjėjai.

Šiek tiek kitaip buvo su amatais ir verslais, tiesiogiai susijusiais su visų gyventojų poreikių tenkinimu. Pirmiausia tai siuvimas ir batsiuvystė.

Klesti amatai: nuo krosniadirbių iki modisčių

XIX a. pabaigoje Jurbarke vien Raseinių ir iš dalies Kauno g. gyveno beveik 20 siuvėjų ir daugiau kaip 10 batsiuvių. Matyt, tai buvo tik nedidelė šių amatininkų dalis. Kadangi Jurbarke gyveno gana daug rusų armijos kariškių, kai kurie siuvėjai laikė pameistrius, mokinius ir siuvo karišką aprangą. Prie tokių siuvėjų priklausė Avramas Miakinas (50 m.), gyvenęs Raseinių g. Jis laikė du pameistrius, jam padėjo ir du sūnūs – Piniajevas ir Samuilas. Su pameistriais bei mokiniais dirbo ir daugiau siuvėjų. 1899 m. Jurbarke siuvėjų, kartu su padėjėjais buvo net 33. Batsiuvyste (kaip ir kitais amatais) tuo metu vertėsi ne vien žydai. Jų tarpe buvo vokiečių, vienas kitas lietuvis.

XIX a. pabaigoje dirbo daug krosniadirbių – net 38, stalių, skardininkų, laikrodininkų, puodžių. Ypač daug buvo modisčių – net 60 (be to, 18 padėjėjų ir 26 mokinės). Tai sako, kad Jurbarko moterys nuo seno mėgo gražiai ir elegantiškai rengtis. Atrodo, kad šią gražią tradiciją jos išsaugojo iki šių dienų.

Dokumentai rodo, kad tuo metu šiame mieste dirbo 4 stikliai, 5 akmens apdirbėjai, 5 dažytojai ir tik 3 kirpėjai, 2 kaminkrėčiai, 2 varkaliai ir dar keletas mažiau populiarių amatininkų. Be to, Jurbarke dar buvo pribuvėjų (akušerių), mezgėjų, daug skalbėjų, tarnaičių. Iš vyriškų profesijų dar minėtini felčeriai, gydytojai (daktarai), vaistininkai, jūrininkai (garlaivių tarnautojai, mechanikai), teisininkai ir kt.

 Netrūko žvejų “nelegalų”

Prie būdingų, bet kažkodėl dokumentuose mažiau minimų, jurbarkiškių verslų reikia skirti žvejybą. Gerų, patyrusių žvejų Jurbarke niekada netrūko. Matyt, daug kas žvejyba Nemune, Mituvoje ir Imsrėje vertėsi nelegaliai (privačiai). Palyginti silpnai jurbarkiškiai plėtojo mažojo ūkio šakas – sodininkystę, daržininkystę ir gėlininkystę. Praėjusio amžiaus pabaigoje sodų čia buvo mažai. Pramoninių sodų čia beveik visiškai nebūta. O ir tuos pačius išsinuomodavo žydai. Beveik niekur dokumentuose neminimas ir senas verslas – bitininkystė.

Ne vienas XIX a. rašytinis šaltinis nurodo, kad Kauno gubernijoje, Jurbarko valsčiuje bei pačiame Jurbarke pramonė buvo labai menka. 1857 m. Jurbarke veikė kunigaikščio I. S. Vasilčikovo plytų fabrikas, jame dirbo tik 6 valstiečiai, taip pat veikė nedidelė žydo Zusmano Mazuro odų dirbtuvėlė, joje dirbo tik vienas meistras ir keturi laisvai samdomi darbininkai. Per metus išdirbdavo apie 1 200 odų, už kurias gaudavo iki 5 000 rublių pajamų.

XIX a. pab. – XX a. pr. kunigaikštienė Vasilčikova buvo įsteigusi tiems laikams originalią, pavyzdinę lietuviškų audinių audimo mokyklą; čia mokėsi ir dirbo 4 Jurbarko apylinkės valstietės. Šią mokyklą galima laikyti ir nedidele namudinio tipo gamyklėle. Ta proga pravartu priminti, kad kunigaikštis I.S.Vasilčikovas buvo savotiškas vietinės pramonės propaguotojas, žemės ūkio ir pramonės parodų organizuotojas.

Karas sunaikino plytinę ir odų dirbtuvę

Vietinės pramonės raida mažai keitėsi ne tik per visą XIX a., bet ir XX a. pradžioje.  Pirmasis Pasaulinis karas beveik visiškai nuniokojo Lietuvos ekonomiką. Karo metu nukentėjo daug kaimų, miestų bei mažesnių miestelių. Kartu sumenko ir pramonė bei verslai. Po karo jau niekus nebeminimos I.S.Vasilčikovo dvaro plytinė (beje, vilniečiai archeologai  plytinės plytų deginimo krosnį rado kasinėdami miesto gimnazijos sporto komplekso teritorijoje. Tai, ką pavyko rasti, galima rasti Jurbarko krašto muziejuje, – red. past.) ir Z. Mazuro odų dirbtuvė. Karas, matyt, jas visiškai sunaikino.
1929 m. žiniomis Jurbarko įmonėms priskiriama tik viena stambesnė Augusto Fromo kalvė Skirsnemunėje. Kai kas ją vadino fabrikėliu. Joje veikė didelės elektra varomos metalo tekinimo staklės, pneumatinis kūjis. Šioje kalvėje kalė naujus plūgus, akėčias, taisė maniežus, kuliamąsias mašinas. Greta buvo sumanyta pastatyti atskirą metalo liejyklą, tačiau kilus Antrajam Pasauliniam karui sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.

Tarpukario (apie 1930 m.) laikotarpio mados tendencijos. Nuotrauka iš Jurbarke veikusios Levino fotoateljė
Tarpukario (apie 1930 m.) laikotarpio mados tendencijos. Nuotrauka iš Jurbarke veikusios Levino fotoateljė

Tarp registruotų įmonių – ir kalvės, ir kirpyklos

1929 m. Jurbarke buvo 10 oficialiai įregistruotų įmonių – 3 kalvės (Voldemaro Krauzės, Vokiečių g. 34; Eduardo Greičiaus, Gimnazijos g. 3; Gustavo Milkeraičio, Klišių g. 6), 3 siuvyklos (J. Palubinsko, Raseinių g. 51; B.Šmuilovičiaus, Kauno g. 77; Z.Mazūro, Vokiečių g. 36), 2 batsiuvių ir 1 aulų ruošimo dirbtuvė (D.Baltrūno, Vokiečių g. 37; A.Jankausko, Kauno g. 12 ir J. Kuselevičiaus, Kauno g.), taip pat L.Lopelovienės kirpykla, Kauno g. 30.
Kai kuriose įmonėse dirbo vos po 2-3 samdytus darbininkus, kai kur – tik patys savininkai.
1923 m. pirmojoje pusėje pagal oficialius išlikusius dokumentus matoma, kad Jurbarke buvo tik G.Feinbergo pramonės įmonės – lentpjūvė ir malūnas, kurias varė 110 arklio jėgų garo jėgainė. Jose dirbo 7 samdyti darbininkai. Vidutinis darbo dienos užmokestis vyro buvo 6 Lt, moters – 4,5 Lt, pietų pertrauka iki 1 val. 1925 m. taip pat nurodyta tam pačiam savininkui priklausanti elektros stotis ir (neaišku kieno) spirito varykla. Jose dirbo 4 tarnautojai, 21 samdytas vyras ir 5 moterys.

Apie 1929 metus mieste buvo 9 įmonės: elektros stotis, garinis malūnas, lentpjūvė (prikl. G. Feinbergo įpėdiniams), malksnų dirbtuvė (prikl. Leibui Feinbergui), avalynės ir odų dirbtuvės, dvi limonado ir viena saldainių dirbtuvės. Pačiame valsčiuje pramonės įmonių buvo 11: 4 gariniai, 2 vandens ir vienas vėjinis malūnas, dvi garinės lentpjūvės, plytinė ir alaus bravoras (Klišių kaime). Mieste lietuviams iš 9 priklausė tik viena lietuviams, o valsčiuje iš 11 net 8.
Jurbarke tuo metu kvalifikuoti darbininkai per mėnesį uždirbdavo 120-350 Lt, o nekvalifikuoti – tik 80-130 Lt.

Pramonė atsigavo, bet dominavo prekyba

Po penkerių metų pramonės įmonių skaičius šiek tiek išaugo. Atsirado naujų įmonių ir dirbtuvių, tokių kaip G.Margolio ir Barkausko baldų dirbtuvės, Mikėno ir Pakelčio plunksnakočių dirbtuvė, net 3 dešrų dirbtuvės (K.Čuikos, Šmuilovičiaus ir E.Telzako), Kanclyvienės riestainių kepyklą, Komantausko batų dirbtuvė, D.Lapinsko ir Lesčiaus alaus pilstymo sandėlis, V.Krauzės kalvė. Ir nors tuo metu tiek mieste, tiek kaime pamažu daugėjo įvairių maisto įmonių, vis tik XIX a. – XX a. pradžioje svarbiausias jurbarkiškių verslas buvo prekyba. Tokia ji liko iki pat 1940 m. Prekyba dažniausiai vertėsi žydai ir daug rečiau kitų tautybių žmonės.

Amatai tuo metu koncentravosi ne kaimuose, bet dvaruose ir miestuose. Taip buvo visoje Lietuvoje, taip buvo ir Jurbarke. Populiariausi amatininkai mūsų mieste buvo batsiuviai, siuvėjai, krosniai ir kalviai. Išskirtinis Jurbarko bruožas – ypač didelis modisčių skaičius.

Jurbarke – išskirtinai daug modisčių

Na, jei kalbėtume apie modistes (tarptautinių žodžių žodyne pateikiama šio žodžio reikšmė –  moteriškų skrybėlaičių, suknelių ir kt. drabužių modeliuotoja ir jų siuvėja), tai jų netrūksta ir mūsų laikais. Praeitis ir dabartis nedalomai susiję iki šių dienų. Net   ir šimtmečiams prabėgus Jurbarkas liko, ir ko gero liks, prekybos ir smulkių amatininkų miestu, su neblogai išvystyta aptarnavimo sfera. Vyrai, o ypač moterys visais laikai mėgo puoštis – modisčių, kirpėjų, manikiūrininkių, kosmetologių, audinių, įvairiausių drabužių pardavėjų Jurbarke ir šiandien gausu. Taip buvo prieš šimtmečius, taip yra ir dabar. Jurbarkas – Merkurijaus – prekybos, iškalbos, keliautojų, komercijos ir pelno dievo miestas. Taip pat gražių madingų moterų miestas. Didingas savo praeitimi ir, nė kiek neabejokime, puikia ateitimi.

Parengė Judita Pažereckienė,  www.musulaikas.com