Kalnėnų uostas

Apie Kalnėnų uostą 1919-1940 metais rašo prof. A. Piročkinas. „Rusijos valdžia dešiniajame Nemuno krante, 121 kilometre nuo žiočių, 3,5 km žemiau Jurbarko, 1891 metais įrengė uostą. Vardą gavo nuo šalia esančio Kalnėnų kaimo. Iš vieno archyve esančio Kauno vandens kelių rajono rašto, rašyto Vandens kelių direkcijai 1939 m. liepos 7 d. (LCVA, f. 1059, ap. 1, b. 543, lp. 16), žinome, kad uostui įrengti valdžia iš kaimo ūkininkų nusavino apie šešias dešimtines (viena dešimtinė lygi 1,0925 ha) pievų, bet už jas savininkams neatsilygino. 1922-1923 metais dėl negauto atlyginimo ūkininkai pareiškė pretenzijas. Galiausiai 1929 m. lapkričio 12 d. Ministrų Kabinetas nutarė leisti Susisiekimo ministerijai atsilyginti Kalnėnų ūkininkams natūra – atiduoti jiems 5,8034 ha pievos ir 0,3560 ha netinkamos žemės netoli esančiame Palėkių kaime (dokumente netiksliai rašoma Paleikių). Kalnėniškiai priėmė pasiūlymą ir 1929 m. lapkričio 30 d. jų įgaliotas V.Babilius pasirašė žemės perdavimo-priėmimo aktą.

Kalnėnų uostas. Schema.. Brėž. 238. Iš knygos: Merkys V Vandens keliai, p. 255
Kalnėnų uostas. Schema.. Brėž. 238. Iš knygos: Merkys V Vandens keliai, p. 255

Iš anksčiau cituotų „Žinių apie vandens kelių bei jų turto stovį nuo prieškarinio laiko iki 1927 metų” (b. 23, lp. 20a) žinome, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą prie Kalnėnų uosto buvęs gyvenamasis namas ir dirbtuvės, kurios karo metu buvusios rusų išgabentos. Visas to meto uosto turtas įvertintas 24 000 litų. Pats uostas dėl karo veiksmų, rodos, nenukentėjo. Tačiau nepriklausomos

Lietuvos vandens kelius tvarkančios įstaigos ir patys laivininkai kažkodėl juo beveik nesinaudojo, ir dažniausiai jis buvo apibūdinamas kaip neveikiantis. Tikriausiai toks nesirūpinimas juo buvo susijęs su nepatogumais: palyginti toli nuo tinkamų sauskelių ir miesto, elektros energijos neturėjimas. Todėl laivininkai mieliau rizikuodavo statyti savo laivus Jurbarke, Mituvos upėje, bet ne atkampiame Kalnėnų uoste. Antai jau mūsų nurodytame dokumente apie laivų žiemojimą 1939-1940 žiemą (b. 568, lp. 19) pažymėta, kad Kalnėnų uoste žiemoja vienas valdinis pontoninis tiltas, du privatūs sieliai ir apie dešimt Miškų departamento sielių. Kitų laivų ir visokių plaukiojančių pastatų bei įrengimų savininkų neviliodavo nė ypač maži tarifai: 1936 m. balandžio 1 d. už žiemojimą pradėta imti Kalnėnų uoste 25 proc. garlaiviams ir baidokams nustatytų rinkliavų, o nuo 1940 m. balandžio 22 d. tas procentas sumažintas iki dešimties. Taigi variklinis laivas mokėjo už vieną kv. metrą užimto ploto vos keturis centus, o nevariklinis – du su puse cento.

Kalnenų laivų remonto dirbtuvės. P.Petraitis, musulaikas.com
Kalnėnų laivų remonto dirbtuvės. P.Petraitis, musulaikas.com

Vandens kelių direkcija, galiausiai įsitikinusi, kad Kalnėnų uostas neduoda jokių pajamų, o priežiūrai vis dėlto reikia lėšų, 1939 m. balandžio 18 d. su šio kaimo ūkininku Antanu Babiliumi sudarė nuomos sutartį, kuria jam išnuomojo patį uostą (plotas 4,480 ha) žvejybai ir uostui priklausančią 1,325 ha ploto pievą šienauti. Nuomininkas už viską moka per metus 85 litus nuomos ir įsipareigoja taip pat sumokėti priklausančius valstybės bei savivaldybės mokesčius. Jis privalo prižiūrėti, kad uosto pylime nebūtų ganomi žolėdžiai gyvuliai. Sutartis sudaryta vienų metų laikui, iki 1940 m. balandžio 23 d. (b. 543, lp. 10).

Kalnėnų uostas vėl atgijo po Antrojo pasaulinio karo, kai čia kurį laiką veikė laivų remonto dirbtuvė.”

Šaltinis: A.Piročkinas. Lietuviški Nemuno uostai. 1919-1940 metai, Mokslas ir gyvenimas, 2008, Nr.4-5