Jurbarkas jau nuo XIV a. karališkasis dvaras. Po 1795 m. Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo valdžios nuosavybėn. 1846 m. caras Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Vasilčikovui, jo giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje Vasilčikovai pastatė stilingus rūmus. Rūmų teritoriją puošė rožynai. Ne viena rožių rūšis buvo pavadinta Vasilčikovų šeimos vardais, galbūt jos žydėjo ir Jurbarko dvaro gėlynuose.
Rožė „Kunigaikštis Vasilčikovas“ (Prince Wasiltchikoff) išvesta prancūzų selekcionieriaus Žilbero Nabonando (Gilbert Nabonnand, 1828-1903) 1874 metais ir skirta kavalerijos generolui Sergejui Ilarionovičiui Vasilčikovui. Rožė turi ir kitą pavadinimą – „Edinburgo hercogienė“ (Duchesse d’Edinbourg), Marijos Aleksandrovnos Romanovos (1853-1920), ištekėjusios už Edinburgo hercogo, garbei.
Pati rožė neišlikusi, yra tik piešinys, išspausdintas vokiečių sodininkystės žurnale Rosenzeitung 1886 metais. Litografijoje ji yra viršutiniame dešiniajame kampe.
Žilberas Nabonandas – talentingas rožių selekcininkas, gyvenęs Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje, nedideliame miestelyje Golf-Žuane. Nuo 16 metų jis pradėjo mokytis sodininko amato pas garsius to meto rožių augintojus, o 1864 m. įkūrė savo įmonę, pavadintą „Golf-Žuano rožės“. Per savo gyvenimą jis išvedė apie 300 naujų rožių veislių, daugelis jų buvo pavadintos rusų didikų, dažnai atostogavusių Žydrojoje pakrantėje, vardais.
1874 metais Sergejus Ilarionovičius Vasilčikovas, caro Aleksandro II flygel-adjutantas, lydėjo carienę Mariją Aleksandrovą į Nicą. Greičiausiai ten ir susitiko su Nabonandu. Taip atsirado rožė „Kunigaikštis Vasilčikovas“.
1878 metais Sergejus Vasilčikovas vedė kunigaikštytę Mariją Isakovą. Jiems gimė 4 vaikai. Vėliau jų anūkės, Tatjanos Vasilčikovos vardu taip pat bus pavadinta rožė.
Rožė „Marie Isakoff“
1901 metais sodininkas Diubreilis užregistravo rožę „Marie Isakoff“. Žinyne ji aprašyta taip: arbatinė-hibridinė veislė, žiedlapiai persikinės spalvos, pilnai išsiskleidę įgauna gelsvos spalvos. Žiedai dideli, taurės formos. Rožė išlikusi Zangerhauzeno rožyne.
Francis Diubreilis (Francis Dubreuil) kilęs iš Liono sodininkų dinastijos. Nuo 1884 iki 1914 metų jis išvedė ir prekiavo 64 naujomis rožių veislėmis, tarp kurių daug gerai žinomų.
Marija Nikolaevna Vasilčikova (gimusi Isakova) buvo kelių labdaringų organizacijų pirmininkė 1897-1918 metais. Po 1917 metų revoliucijos Rusijoje kunigaikštis Vasilčikovas su žmona emigravo į Prancūziją. Marija Isakova mirė 1922 metais Vokietijoje, o Sergejus Vasilčikovas – 1926 Versalyje.
Rožė „Kunigaikštytė Tatjana Vasilčikova“
Rožė „Kunigaikštytė Tatjana Vasilčikova“ (Prinzessin Tatiana Wasilchikoff) išvesta garsaus vokiečių sodininko Špeto (Hellmut Spaeth) 1941 metais. Ir kunigaikštytės, ir rožės autoriaus gyvenimai buvo pilni tragiškų įvykių ir netikėtų posūkių – viskas vyko Vokietijoje nacių valdymo metais.
Kunigaikštytė Tatjana Vasilčikova – viena iš penkių Ilariono Sergejevičiaus Vasilčikovo (1886-1969), Valstybės Dūmos nario, ir kunigaikštienės Lidijos Leonidovnos Viazemskojos (1886-1948) vaikų. Tatjana – rašytoja, dailininkė, mecenatė, Raudonojo Kryžiaus aktyvistė, buvo ištekėjusi už vokiečių aristokrato Pauliaus fon Metternicho, garsaus tarptautinio automobilių sporto veikėjo. Ji yra biografinės knygos „Moteris su penkiais pasais“, išleistos 1999 m., ir kitų populiarių knygų autorė.
Kai 1939 metais įsiplieskė antrasis pasaulinis karas, Vasilčikovų šeima buvo išsibarsčiusi po Europą. Ilarionas Sergejevičius Vasilčikovas, buvęs Jurbarko dvaro savininkas, su jauniausiu sūnumi, dvidešimtmečiu Georgijumi, gyveno Kaune, 22 metų Marija ir 24 Tatjana vasarojo Vokietijoje, Silezijoje, pas jų motinos bičiulę grafienę Olgą Piukler, o vyriausia dukra Irina buvo Italijoje. 1940 metų sausį, kai Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė, Vasilčikovams vėl teko bėgti. Birželio mėn. visa šeima susirinko Berlyne. Marija ir Tatjana susirado darbus, Marija – trečiojo reicho radijuje, Tatjana – užsienio reikalų ministerijoje. Jos mokėjo po kelias užsienio kalbas ir turėjo lietuviškus pasus.
1940 rugpjūčio 4 jų nauja draugė, Luiza Velček, supažindino seseris su jaunuoliu, Paulium Meternichu, ir šis iškart susidomėjo gražuole Tatjana. Paulius buvo garsaus austrų kanclerio proanūkis, jo krikštatėvis – Ispanijos karalius Alfonsas XIII. 1941 pavasarį Paulius Meternichas ir Tatjana nusprendė paskelbti apie savo sužadėtuves. Paulius oficialiai apsilankė pas kunigaikštį Vasilčikovą ir paprašė jo dukters rankos. Po to, pagal Europos karališko kraujo šeimų etiketą, skelbimas apie būsimas vestuves su būsimų sutuoktinių fotografijomis buvo patalpintas laikraščiuose. Tuomet ir įvyko tai, kas tiesiogiai susiję su rožėmis…
Vieną rytą stambiausios sodininkystės įmonės Berlyne savininkas Helmutas Špetas atsivertė naujausią laikraštį ir iškart buvo sužavėtas merginos, žvelgiančios iš fotografijos, grožio. Perskaitęs apie būsimas rusų kunigaikštytės vestuves, jis nusprendė neseniai išvestą naują rožę pavadinti jos vardu. Sprendžiant iš visko, nuotaka po vestuvių turėjo tapti kunigaikštiene fon Meternich. Tačiau pavadinimas „Prinsesse de Metternich“ jau buvo įtrauktas tarptautinėje rožių klasifikacijoje (šią rožę 1871 metais išvedė Artūras de Sansalis ir paskyrė kitai Meternichų giminės moteriai), taigi Špetas nusprendė šią rožę pavadinti „Prinzessin Tatiana Wasilchikoff’“. Tuoj pat priskynęs puokštę šių rožių, sodininkas nusiuntė ją Tatjanai, linkėdamas laimės ir pasisekimo.
Rožės botaninis apibūdinimas toks: priklauso arbatinių-hibridinių rožių grupei, žiedai stambūs, kilpiniai (17-25 žiedlapiai), šviesiai rausvi. Rožė žydi periodiškai per visą sezoną. Ši rožė išlikusi tik viename rožyne – didžiausiame pasaulyje rožių muziejuje Zangerhauzene, Vokietijoje (https://europa-rosarium.de/).
Helmutas Špetas – seniausios vokiečių sodininkų dinastijos palikuonis. Jo šeimai beveik Berlyno centre priklausė didžiulė medžių ir krūmų rūšių kolekcija ir rožynas, apie 30000 krūmų. Nors Špetas daugiausia užsiėmė medžių selekcija, eksperimentavo ir su rožėmis. Jam pavyko išvesti tris naujas rožes, viena iš jų – „Kunigaikštytė Tatjana Vasilčikova“.
1943 metais H. Špetas „dėl neaiškių priežasčių“, kaip skelbė Berlyno laikraštis, buvo areštuotas. Tik po karo paaiškėjo, kad jis mirė Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais.
Šaltinis www.kajuta.net