Jau pirmomis dienomis Jurbarko miesto tarybos nariai susidūrė su pagrindine miestą kamuojančia problema: duonos klausimu. Kadangi tuo metu kraštą plėšė ir pasėlius naikino vokiečių kareiviai, Jurbarko mieste ėmė trūkti maisto produktų. Šiam reikalui išspręsti 1920-12-20 buvo sudaryta Duonos komisija, turėjusi surasti būdą, kaip pristatyti į miestą duoną bei kitus maisto produktus, kuriuos pavyktų nupirkti iš lietuvių valstiečių ar pačių vokiečių kareivių. Tačiau tai buvo gan keblu, mat aplinkiniuose kaimuose duonos bei grūdų taip pat trūko. Padėčiai pagerinti 1919-01-09 buvo visiškai uždrausta išvežti iš miesto javus, duoną, mėsą, sviestą, kiaušinius.
Kai kurių prekių, kurios buvo uždraustos išvežti iš miesto, visgi buvo galima išvežti, tačiau su apribojimais: sviesto ne daugiau kaip 3 svarus, mėsos ne daugiau kaip 5 svarus.
Tuo tarpu jei kas norėdavo vežti grūdus į malūną, esantį už miesto, turėdavo būtinai gauti leidimą iš Jurbarko Miesto Valdybos, palikdamas užstatą, vertą vežamų grūdų. Be užstato leista vežti ne daugiau kaip 3 pūdus. Buvo nustatyta ir atsakomybė už pažeidimus. Suėmus slaptai vežant uždraustus produktus, buvo baudžiama tų produktų konfiskacija, produktus vėliau už nustatytą kainą parduodant miesto vargšams, savanoriams milicininkams skiriant 1/3 sumos, o likusią 2/3 sumos Jurbarko miesto biudžetui. 1919-01-15 pasunkėjus miesto maisto aprūpinimui, tai pasireiškė ir Jurbarko miesto tarybos posėdžiuose. Antai, duonos komisijos narys kun. Jonaitis pranešė, kad duonos komisija gavo 60.00 pūdų javų pas p. Jasinskienę ir patarė juos skirti vargšų žydų komitetui. Tačiau, kilo ginčas – mat žydų frakcija iškėlę klausimą, kad kun. Jonaitis anksčiau gavęs iš vokiečių 500.00 centnerių javų miesto vargšams. Jonaitis pripažino, kad prieš du mėnesius jis juos gavo iš vokiečių, tačiau jie buvo skirti vargšams krikščionims. Iš gautų 500.00 centnerių jau išdalinta apie 200.00 centnerių, o likusieji yra vargšų krikščionių komiteto žinioje. Tuo tarpu Fridrichas pranešė, kad jis susižinoję pas burmistrą, kad šie 500.00 centnerių javų buvo skirti visiems miesto gyventojams. Galiausiai bendru kompromisu Jurbarko miesto taryba nusprendė, kad tai yra vargšų krikščionių komisijos ir Vargšų žydų komisijos reikalas ir jos turi tarpusavyje susitarti . Galiausiai visas tas nesusipratimas pasibaigė tuo, jog duonos komisija pranešė, kad vyksta dalybos tarp krikščionių ir žydų vargšų komitetų, o 60.00 pūdų javų, gauti pas ūkininkę Jasinskienę, palikti sandėlyje, kol komitetai baigs derybas. Tuo tarpu kitus nupirktus javus nusprendė parduoti kepykloms, o iškeptą duoną parduoti miesto vargšams. Kadangi padėtis nė kiek nepagerėjo, buvo padaryti papildomi draudimai išvežti maisto produktus iš miesto. Draudžiamųjų išvežti prekių sąraše – javai, sėmenys, miltai, šienas, šiaudai, gyvuliai.
Jei kas norėdavo išvežti juos, tai galėjo išvežti iš Jurbarko miesto tik gavus Iš Jurbarko miesto tarybos leidimą ir tik vežant Lietuvos armijai. Vienam žmogui kvietinių miltų galima parduoti ne daugiau kaip 5 svarus per dieną. Visi, norintieji pirkti daugiau, privalėjo gauti leidimą iš Jurbarko miesto valdybos. Be maisto prekių ir pašarų draudimo, buvo padarytas ir žibalo, druskos, cukraus, geležies, galanterijos ir kitų prekių suvaržymas, kurių išvežimas buvo galimas tik gavus leidimą iš Jurbarko miesto valdybos ir susimokėjus 4 % muitą. Buvo nutarta, jog galvijų, skirtų pardavimui, pjovimas gali būti vykdomas tik miesto skerdyklose, užmokėjus Jurbarko Miesto Valdybai 4.00 markes už raguočius ir po 2.00 markes už smukiuosius gyvulius bei kiaules (galvijai skerdžiami tik skerdyklose, tuo tarpu kiaules leidžiama ir namuose). Per savaitę galima paskersti ne daugiau kaip 15 galvijų ir 4 kiaules. Vienam asmeniui negalima parduoti daugiau nei 4 svarus mėsos ar jos produktų per dieną. Visi prasižengusieji nubaudžiami 100.00 markių bauda bei konfiskuojami visos prekės. Nutarimo vykdymą užtikrindavo Jurbarko miesto milicija. Žinoma, šios priemonės sunkiu metu tikrai turėjo padėti miesto gyventojams apsirūpinti maistu bei sulaikyti jų išvežimą iš miesto. Tačiau buvo ir kita pusė, ekonominė. Visais pastaraisiais sprendimais Jurbarko miesto savivaldybė sugebėjo papildyti savo biudžetą, iš kurio buvo finansuojamos kitos sritys.
Ieškodama kitų finansavimo šaltinių kaip pagausinti miesto gyventojų aprūpinimą maistu, buvo kreiptasi į centrinę Lietuvos valdžią, Maitinimo ministeriją. Galiausiai po derybų, 1919-02-18 buvo padarytas susitarimas, pagal kurį pastaroji sutiko suteikti kreditą už 4 % metinių palūkanų, kad miestas galėtų aprūpinti maistu gyventojus. Jurbarko miesto taryba nusprendė, jog iki 1919 metų pabaigos Jurbarko miestui reikės apie 6000.00 centnerių javų, tad nutarė pasiskolinti iš ministerijos 100000.00 markių, reikalus šiuo klausimu tvarkyti pavesdama kun. Stakauskui . 1919-05-05 buvo gauti miltai iš Amerikos, kurie buvo pasiųsti kartu su Jurbarko dalimi į Raseinius. Tai sukėlė Jurbarko miesto savivaldybės nepasitenkinimą, mat jie kreipėsi į Raseinius, bet iš ten buvo gautas neigiamas atsakas, tad nusprendė kreiptis į Kauną, kad ir Jurbarko miestui skirtų dalį amerikietiškų miltų, tokiu būdu gerinant padėtį maisto rinkoje . 1919-06-10 buvo paskirta 2000.00 auksinų Jurbarko miesto reikmėms. Nutarta už pūdą imti po 1.50 auksinų. Pardavinėti nupirktus grūdus paskirti V. Kryževičius ir Finas. Tuo tarpu Jurbarko miesto valdybai buvo giežtai įsakyta atsiklausti Jurbarko miesto tarybos prieš besiimant svarbių savarankiškų veiksmų, mat Verblauskas pats be Jurbarko miesto tarybos ir jos pirmininko žinios buvo pradėjęs pardavinėti miltus, o miesto gyventojai apkaltino jį sukčiavimu. Kaip matome, nebuvo apsieita be skandalų tuo metu. Ne veltui ir dienraštyje „Lietuva” Nr. 148. buvo atsiradęs trumpas straipsnelis apie tai, kad Jurbarko miesto gyventojai nepatenkinti Jurbarko miesto savivaldybės darbu, jų priimtais sprendimais bei ekonominiais žaidimais, ypatingai prieš naujus rinkimus .
Tuo tarpu priimtas Jurbarko miesto tarybos sprendimas, kuris įsigaliojo nuo 1919-07-01, kuriuo apsvarstė duonos pardavimą, bei uždėjo mokestį juodai duonai po 0.35 auksino, baltai – 0.70 auksino.
Tai sukėlė miesto kepėjų protestą. Tačiau į tai buvo reaguota pagrasinimu, jog šiems atsisakius kepti duoną, bus surasti kepėjai, kurie sutiks kepti ir pardavinėti nustatytąja kaina. Tai žinoma neprisidėjo prie tarybos narių populiarumo, juo labiau, kad ir nepagerino miesto maisto rinkos padėties. Tuo tarpu 1919-07-07 V. Kryževičius parvežė iš Kauno 250 pūdų grūdų bei visus pardavė, o pinigus sugrąžino į kasą. Jurbarko miesto taryba, paskatinta sėkmės, nusprendė dar kartą nupirkti ir parduoti grūdus, reikalą pavesdama tam pačiam V. Kryževičiui . Nuo 07 14 , Jurbarko miesto taryba nustatė naujas duonos kainas:
-
- Juodą duoną parduoti po 0.40 auksino.
- Baltą duoną parduoti po 0.75 auksino.
Tai kiek sumažino įtampą tarp miesto valdžios ir kepyklų savininkų. Tuo tarpu buvo neišvengta ir nesusipratimų pačioje Jurbarko miesto taryboje. Štai 1919-07-22 V. Kryževičius pranešė apie nelaimingą atsitikimą, kai jis iš vežusiųjų su savimi 50000.00 auksinų grūdams Kaune pirkti, padavė 21000.00 auksinų Finui, Keturauskui ir Jozaferiui, kad šie nuneštų šią sumą į banką. Tačiau iš šios sumos dingo 281.00 auksinas. Jurbarko miesto taryba nutarė atleisti šiems nariams tą kartą, o prarastus pinigus susigrąžinti pardavinėjant nupirktas prekes aukštesnėmis kainomis miesto gyventojams. Galiausiai Jurbarko Miesto savivaldybės vykdomas prekių pirkimas ir pardavimas privedė prie to, kad 1919-09-01 žydai ėmė skųstis, kadangi iš nupirktųjų prekių dauguma buvo taukai ir lašinai, o jie buvo dalinami krikščionims. Todėl savivaldybė buvo priversta 40.00 pūdų miltų padalinti tik žydams, tuo tarpu cukrų išdalino visiems miesto gyventojams, išskyrus turtinguosius, kurie neprisidėjo pinigais. Galiausiai netrukus po šio įvykio duonos komisijos veikla nutrūko ir jos veiklą kiek buvo reikalinga tęsė Jurbarko mieto taryba ir valdyba.
Dar vienas svarbesnis jos nutarimas, susijęs su Jurbarko miesto aprūpinimu maistu buvo 1920-12-06, mat Jurbarko mieste maisto produktų prekyba visai sustojo. Ūkininkai visiškai nebevežė jų į miestą, tad šių produktų kainos kas dieną kilo. Nutarta prašyti Raseinių apskrities valdybos leisti veikti turgui. Pakartotinai 1920-12-18 priimtas nutarimas, kuriuo ji prašė Raseinių apskrities tarybos atšaukti savo sprendimus, susijusius su prekybos suvaržymais, turgų uždraudimo panaikinimą Jurbarko mieste, bei duonkepiams ir L. Feinbergo malūnui draudimą supirkti javus kitapus sienos, kad šie galėtų tęsti savo veiklą, kurią pristabdė draudimai, bei dėl to atsiradęs javų trūkumas.
Šaltinis http://krastotyra.jnvm.lt