Susikūrus Jurbarko miesto savivaldybei padėtis Jurbarko mieste buvo nepavydėtina, be įvairių sunkumų miestą kamavo ir plėšikai, vokiečių kareivių išpuoliai, girtuoklystė ir kitos bėdos, tad jau 1918-12-21 buvo pasamdyti pirmieji 2 milicininkai ir milicijos viršininkas. Nepaisant to, kad mieste prieš tai tarnavo 9 vokiečių žandarai, tačiau šie visiškai neatliko gyventojų ir miesto apsaugos.
Jau 1919 sausio mėnesį eilinių milicininkų skaičius padidėjo iki 4. Vokiečių burmistras 1919-01-04 pasiūlė sujungti abiejų šalių teisėsaugos įstaigas, kad būtų geriau užtikrinamas Jurbarko miesto saugumas. Tačiau Jurbarko miesto savivaldybė griežtai atmetė šį pasiūlymą, nenorėdama išlaikyti iš savo iždo ir vokiečius. Tuo visas reikalas ir pasibaigė. Tuo tarpu milicininkams nesuspėjant atlikti savo pareigų 1919-02-04 nutarta nusamdyti 4 sargus jiems į pagalbą, mokant jiems po 75 markes, kurie patruliuotų naktimis, kad būtų užtikrintas miesto saugumas, kuomet milicininkai ilsisi. Be visų jiems skirtų pareigų – užtikrinti mieste saugumą, tikrinti leidimus išvežti ir įvežti į miestą maisto produktus, jiems teko ir dar viena užduotis. 1919-03-15 Raseinių miesto ir apskrities komendantas Jurbarko miesto valdybai ir milicijai įsakė imtis veiksmų prieš visus įtartinus asmenis, kad būtų užkirstas kelias lenkų ir bolševikų agitatoriams skleisti savo idėjas tarp gyventojų, laiku juos areštuoti arba pranešti komendantui. Stengiantis padidinti kontrolę visų mieste esančių asmenų, 1919-05-15 Jurbarko miesto taryba vadovaudamasi Centrinės Lietuvos valdžios instrukcijomis, įsakė:
- Visi asmenys, atvykstantys į Jurbarką, turi užsiregistruoti per 24 valandas.
- Viešbučių savininkai turi vesti registracijos knygas visų atvykstančiųjų ir pranešti Jurbarko miesto valdybai per 12 valandų.
- Pažeidėjai baudžiami iki 50.00 auksinų bauda .
Saugumas iš esmės Jurbarko mieste buvo sunkus tikslas, mat Jurbarko milicija galėjo imtis realiai veiksmų tik prieš miesto gyventojus, ir tai neretai vykdavo ginkluoti susirėmimai. Tuo tarpu jokių realių tramdomųjų veiksmų nukreiptų prieš vokiečių kareivių savivaliavimą jie negalėjo imtis, mat tai būtų kenkę tiek jiems patiems, tiek Jurbarko miestui bei jo gyventojams. Labai geras pavyzdys yra tai, kaip vokiečių kareiviai nieko nepaisydami 1919-06-17 šūviu sužeidė garlaivyje moterį bei savavališkai suėmė valsčiaus valdybos narį Bajerčį. Jurbarko miesto taryba dėl šių pastarųjų įvykių, bei dėl kitų žiaurių veiksmų, kuriais vokiečiai kenkia Jurbarko miestui ir jo apylinkėms nusprendė raštiškai kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją, kad ši pareikalautų vokiečių kareivių palikti Jurbarką ir jo apylinkes, o jų vieton paskirti Lietuvos kareivius, kurie saugotų nuo vokiečių plėšimų. Žinoma, dėl sunkios padėties tuomet KAM to padaryti negalėjo, tad viskas iš esmės liko kaip buvę. Tuo tarpu ir vietos milicija dažnai ėmė nebeatlikti savo funkcijų. Jos darbuotojais neretai ėmė skųstis gyventojai, mat šie labai dažnai sumušdavo gyventojus be rimtos priežasties, persekiodavo, girtaudavo. Jurbarko miesto savivaldybė tokią situaciją mėgino spręsti papildomai pasamdydama 1919 -08-26 dar 2 sargus ir atleisdama 3 milicininkus dėl jų netinkamų veiksmų bei tarnybos nevykdymą. Tuo tarpu padėtis išliko įtempta. Pasienyje vykdavo dažni incidentai. Kaip antai vienas iš stambesnių, 1919-09-22 ginkluotas vokiečių kareivių būrio įvykdytas muitinės posto užpuolimas. Dėl šio incidento į surengtą Jurbarko miesto tarybos posėdį atvyko pats vokiečių komendantas ir pranešė, kad tai įvyko netyčia ir vyksta tyrimas. O apie vokiečių kareivių prasižengimus gyventojai turėtų informuoti jį. Kartu pažadėjo kaltus nubausti bei pakeisti padėti, užkirsdamas kelią ateityje panašiems vokiečių savavaliavimams. Tačiau tai niekuo nepadėjo, vokiečių kareiviai kaip ir anksčiau naktimis šlaistydavosi gatvėmis, ginkluoti, šaudydavo, mušdavo gyventojus, bei miesto sargus, atiminėdavo gyvenamas patalpas, nesiskaitė su vietine valdžia, nepripažino jos, nesiskaitė su milicija . Gali kilti klausimas, negi buvo negalima pasipriešinti iš milicijos pusės ginkluota jėga. Deja, tai buvo įmanoma, bet dėl galimų sunkių pasekmių tai buvo vengiama daryti, mat vokiečiai buvo geriau ginkluoti, turėjo dideles pajėgas. Galiausiai tai ir lėmė, kad jie terorizuodavo ne tik miestiečius, bet ir pačią Jurbarko miesto savivaldybę. Kaip antai vienas iš ryškesnių išpuolių įvyktų prieš ją 1919-10-23 , kai vokiečių jėgeriai pareikalavo 2000.00 markių, kad galėtų palaidoti 6 savo karius, kurie buvo nušauti Šimkaičiuose. Miestui atsisakius duoti reikalaujamą sumą, pagrasino imtis griežčiausių priemonių išgauti tuos pinigus, net padegti miestą. Galiausiai po ilgų ginčų buvo nutarta duoti reikalaujamą sumą, mat tai bus mažesnis nuostolis, nei vokiečių galimas atsakas į neigiamą atsakymą . Laikui einant po truputį vokiečių grėsmė sumažėjo, o su vietiniais nusikaltėliais pajėgė susitvarkyti ir pati milicija savo turimomis pajėgomis. Tuo tarpu 1920-07-25 Raseinių karo komendantas paskelbė apie komendanto valandas, kuriomis draudžiam be leidimų po 22.00 valandos vakaro vaikščioti mieste. Tai žinoma sukėlė nepatogumų Jurbarko mieste, todėl Jurbarko miesto tarybos prašymu 1920-08-01 jis buvo pakeistas į draudimą vaikščioti po 24 valandos, kaip ir Kaune, kadangi garlaiviai iš Jurbarko išplaukdavo 24.00 valandą, o atplaukdavo iš Kauno 23.00 valandą. Todėl darbininkai būdavo priversti dirbti naktį, o komendanto nustatytos valandos padarydavo nereikalingus suvaržymus .
Nors ir susidūrusi Jurbarko milicija su išorinėmis jėgomis, vokiečių kareiviais, kurios trukdė užtikrinti miesto tvarką ir saugumą, bei vidinėmis, tokiomis kaip pačių milicininkų nekompetencija bei girtuokliavimas, ji buvo svarbi struktūra užtikrinant dalinį saugumą Jurbarke, vėliau peraugusi į tvirtą ir griežtą struktūrą.
Šaltinis http://krastotyra.jnvm.lt