Vladislovas Sirokomlė (1823-1862) – žymus XIX amžiaus poetas ir demokratinių pažiūrų visuomenės veikėjas, parašęs ir kraštotyrinių, turistinių leidinių, kurie pažintinės vertės neprarado ir šiandien. Jis domina mūsų dienų kultūros istorikus, pagaliau kiekvieną, kuris nėra abejingas gimtojo krašto praeičiai. Kiekvienas, skaitydamas šią kelionių knygą, tarsi leisis Nemunu pasroviui ir regės XIX a. vidurio gyvenimą: pro šalį plaukiančius kaimus, miestus ir miestelius, nebūtin nuėjusius žmones. Jo knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ gražiai aprašomas beveik visas Jurbarko rajonas, kurį matytume plaukdami šia upe.
„… Bet štai Kidulių dvaras, vieta pasižymėjusi sena pilimi, ir toliau Jurbarkas, senas kaip ir pati Lietuva miestelis, mažas, tačiau neblogai pastatytas. Kanalas, kurį man parodo valtininkas ir kuris vadinasi Višpils, vokiečių vadinamas Schlossberg (pilies kalnas). Tačiau pilies nėra nė pėdsakų.
Turėjo jį įkurti Palemono sūnus Barkus, savo bei Jūros upelio, kuris čia įteka į Nemuną, vardu pavadinęs miestą Jurbarku. Kas tiki lietuvių Palemonu ir Palemonaičiais, tas gali sutikti su to vardo kilme, tačiau mums atrodo, kad tai buvo įprasta kryžiuočių sodyba, pavadinta šv. Jurgio miestu – Georgenburg arba Jurgenburg. Vis tiek, kad ir kaip ten buvo, čia vyko daug kovų ir daug lietuvių ir kryžiuočių kraujo pralieta. Kęstutis norėjo atimti Jurbarką iš vokiečių, bet veltui, todėl Vytautas jį vėliau užėmė, paėmęs į nelaisvę kryžiuočių komtūrą ir sudeginęs pilį. Kryžiuočiai buvo Jurbarką atstatę, bet neilgam.
…. Visa Jurbarko prieplauka buvo užgulta vytinių ir prūsiškų baidokų. Čia rasiu ir savo vytines. Vytinė – tai laivas, paprastos valties pavidalo arba, jei norite, panašus į mažą mirmidoniškos skalės laivą. Yra apie 170 pėdų ilgio, 18-25 pėdų pločio, 5-6 pėdų aukščio ir 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūskstančio statinių svorį. Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine. Į pačios vytinės vidų nulipama keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje – pastogė šeimynai ir virtuvė, gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova, stalelis ir net indauja. Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, tai tas kambarėlis pasipuošia veidrodžiais, kilimais, puikiais baldais, nes už tuos daiktus, jei jie naudojami pačios vytinės reikalams, nemokamas muitas. Vos teturiu laiko apsidairyti savo kambarėlyje, prikalti ties lova Aušros Vartų Mergelės Švenčiausiosios paveikslą ir padėti lentynėlėje porą knygų, – jau duoda man žinią, kad metas eiti pasirūpinti muitinės sunkenybėmis.
Mandagūs valdininkai, neieškodami priekabių, kaip kad paprastai pas mus įprasta, pareiškė sutinką atlikti reikalaujamą reviziją, kurios tačiau tą dieną nebuvo. Pusiau nuramintas dėl revizijos, nuėjau į bažnyčią. Jurbarko bažnyčia medinė, gana didelė, stovi ant kalno, visą miestą viršijančio. Pamaldos jau buvo prasidėjusios. Per pirmas mišias žmones giedojo žemaitiškai, tąja pačia kalba pamokslas ir kitos giesmės per antrąsias mišias, tik per Pakylėjimą pasigirdo giesmė, kurios dar namie mane motina išmokė: „Prieš Tavo angą stoviu, Viešpatie“. Čionykštės parapijos dauguma žemaičiai; mažuma – lenkų kilmės žmonės. Čionykščiai žemaičiai man labai patiko. Daugiau žemo nei aukšto stogo, jų fizionomijos nepasižymi inteligencija, bet jų veidų padorumas, bažnyčioje jų pamaldumas, drabužių švarumas stipriai mano širdį palenkė.
Pavalgęs savo vytinėje pietus iš žuvų, nes Jurbarke mėsos sunku buvo gauti, išėjau pasižvalgyti po miestelį. Anais laikais buvo labai menkas. Pora ar trys šimtinės namų, daugiausia žydų, daugiausia medinių, du kalnai, įdomūs padavimais, bet jokių senovės pėdsakų, pagaliau bažnyčia, kurioje buvau rytą, – tai ir visa, ką čia galima matyti. Išimtis – p. Adelsono namai; jų yra penketas, visi mūro, pasižymi nebloga statyba, visi gražių sodų apsupti.
Man pasakė, kad viename iš tų namų susirinkę arbatos visi muitinės valdininkai, kurie buvo pažadėję šiandieną atlikti reviziją mano vytinėje.
Pasinaudodamas sena pažintimi su savininku, įėjau pasimatyti su valdininkais. Radau visus.
– Muitininkas, pone, tai viešas nusidėjėlis, tiesa dar nuo Kristaus laikų pripažinta, – tarė man p. Golkondas, štempelmeisteris, vienas iš būrio. – Pažadėjome šiandien būti pas poną vytinėje, o atėjome arbatėlės. Ką bedaryti, kaip nors rytoj atliksime. Noromis nenoromis turėjau sutikti su ta logika, nors čia ir Nemuno vanduo senka, o kelias dienas sutrukus, gali būti neatitaisomos žalos ir nuostolių. Dieve mano, kiek čia rūpesčio. Praėjo antra diena, Nemunas senka, vėjas mums palankus, gražiausias laikas keliauti, o mes Jurbarke kaip prikalti. Revizija, upeivių šaukimas, jų pasų tikrinimas, erzinimas ir nesuskaičiuojami smulkmeniški trukdymai sulaiko mus dar ir šią naktį iš pirmadienio į antradienį.
Ir antradienis praėjo, o mūsų formalumai dar nesibaigė. Nuobodžiauju, aplankiau apylinkes, svajojau apie čionykštę senovę. Neužkliudė manęs joks vaiduoklis, nepamačiau jokio seno namo. Karštas svajones atvėsinau nuplovęs savo kaktą Mituvoje, kuri iš žiemių pusės įteka į Nemuną.
Nuo seno norėjau pajusti įspūdžių keliaujant lietuviška vytine, – dabar ko nesigailiu savo sumanymo. Man dar neįkyrėjo reginių vienodumas, bet įkyrėjo reikalaujamų čia formalumų begalybės. Trečiadienį, apie vidurdienį, ačiū Dievui, palikome Jurbarką, tačiau mūsų liudijimą turime parodyti Kukorėlių muitinėje, paskui Pašvenčiuose, o štai dabar gresia ilga ir varginga revizija Smalininkuose, jau prie Prūsų sienos.
Sudiev, gimtoji Lietuva, pereinu Prūsų sieną. Mūsų vytinė tykiomis Nemuno vilnimis iš lengvo plaukia į svetimą kraštą.
… Laukdami užsakytos prūsų revizijos, išeinam apžiūrėti kaimo.
Smalininkai – tai niekas kitas kaip mažas prūsiškas kaimas. Trobų pastatymas beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų kaimų. Ne tik kaimiečių, bet ir čia gyvenančių pirklių trobos iš medžio suręstos, šiaudais dengtos. Bet tos trobos plačiais langais, gražiais medžiais apsodintos, prie kiekvienos platus ir švariai nušluotas kiemas. Čionykščiai gyventojai vieni pirkliai, kiti kaimiečiai, kadaise činšiniai, šiandieną, savininkams išsimokėję, gyvena savose žemėse. Žmonių padermė graži, veidai raudoni, giedri, net senatvė tarytum malonina jų veidus, užuot įspaudusi juose savo liūdną žymę. Kiekvienas, maliniai nusiėmęs skrybėlę, sveikina praeivį, kiekvienas jį prakalbina.
Ačiū Dievui, kad moku vokiškai, tad galėjau šį tą sužinoti iš vietos gyventojų apie jų padėtį. Lengvai iš akcento atspėję, kad esu lenkas, pasakė man, jog čia kaime gyvena trys lenkai. Vienas iš jų, kažkos Malyševskis, įnamiauja, turi trejetą vaikų, ir jam neblogai sekasi; kituodu – Napaleono kareiviai: vienas tarnauja muitinėje, kitas – kažkoks Paškauskas, iš Pagardinės. Kadangi jo namai čia pat, nuėjome jo aplankyti.
Šis dar jaunas, keturių dešimčių neužkliudęs vyras į mūsų pasisveikinimą „Garbė Jėzui Kristui“ nuoširdžiai lenkiškai atsakė, nuvedė mus į savo trobą ir nedaug teklausdamas nupasakojo mums savo gyvenimo istoriją.
Trumpa tai istorija, bet gana įdomi, ypač kai senas lietuvis lietuviškai vokišku akcentu pasakoja. Gimė Gardino krašte, gynė tėvo jaučius ir aveles, dvidešimties metų amžiaus turėjo stringaliu stoti į vytinę, bet štai atėjo 1805 metai, kada prasidėjo garsiosios trimetės Napaleono kompanijos. Neilgai svarstęs, jaunasis Paškauskas pasivogė iš kaimyno seną šaudyklę, iš tėvo širmą kumelę ir, tik kunigui per išpažintį pasakęs savo nuodėmę bei gavęs išrišimą neverčiamas grąžinti, išvyko į užsienius. Debiutavo Jėnos mūšyje, paskui buvo instruktoriumi, kai generolas Zajončekas formavo lenkų kariuomenę Prūsuose, kovėsi ties Ostrolenka, paskui pateko į nelaisvę. Belaisviu atvestas į Kauną, pamylėjo jauną žemaitukę ar prūsiukę, susituokęs pabėgo su ja į prūsus ir čia įsigyveno.
Dvidešimt metų čia gyvenu – pripratau, ponuli, – kalbėjo su rezignacija. – Lenkijoje esu bajoras, čia tik mužikas, bet prūsų teisė ir mužikams ne per blogiausia. Turiu penketą arklių, porą jaučių, gerą žmoną, ko gi man daugiau bereikia? Mano sūnus lendvere; išmokiau jį prancūziškai, tiksliau – iš kareivio, gaskonų šnektos. Patsai jį išmokiau ginklą vartoti, kad prūsų kapralas jam pečių nepritvotų. Gyvenu čia laimingas, ariu, sodinu bulves, verčiuosi smulkia prekyba, gaudau žuveles ir lenkiškai garbinu Viešpatį Dievą, ir nei suvokietėsiu, nei suliuteronėsiu, taip man tepadeda Dievo Motina Rožanostokiškė ten, Pagardinėje, kurią ypač gerbiame.
Šnekam šnekam, su gerais žmonėmis besišnekėdamas užmiršau, kad vytinėje manęs laukia muitinės rūpesčiai. Nuoširdžiai atsisveikinau su tautiečiais, nors kiek įsižeidęs ant ponios Paškauskienės, kuri, kaip atkakli žamaitė, mažai tesupranta lenkiškai ir nenoroms kalba.
Vytinėje, savo paragėje, radau keletą kaimynų iš kitų vytinių. Jie atėjo pas mane pasitarti, ką čia padarius su muitinės sunkenybėmis. Sužinojome, kad maisto negalima vežtis į Prūsus daugiau kaip aštuoniolika šėpelių miltų, daugiausia dvi stuopas degtinės, druskos nė saujos, o viso to ištekliai pas mus buvo didoki. Grėsė konfiskavimas ir penkeriopos vertės pabauda. Nėra kas daryti; jei šandien ateis – bus bėda, jei susilaikys neatėję iki rytdienos, pasinaudodami tamsia naktele, sumesime kontrabandą į Nemuną.“