Tarp Tauragės ir Jurbarko driekiasi didžiulis miško masyvas. Tai – Karšuvos giria. Jos širdis Laukesos ir Artosios aukštapelkės. Pirmoji jau yra beveik visiškai sunaikinta. Iki Artosios XX a. pelkių siaubas – melioratoriai – dar nesuspėjo prisikapstyti. Ji perpus mažesnė už Laukesos aukštapelkę, tačiau verta dėmesio. Tai vienas iš, deja, nedaugelio išlikusių Lietuvos gamtos perlų. Matyt, jai ir nebus lemta išnykti.

„Tik išdeginę girias prie Nemuno, Dauguvos, Baltijos ir Dubysos, mes nugalėsime nekrikštus pagonis. Su išdegusiais miškais išmirs kaimai, sodybos, žmonės, gyvuliai, bitės, žvėrys. Visi badu išmirs dykrose...“ // Iš XII a. Kryžiuočių kronikų

viesvile1viesvile1

Pirmąjį kartą Artosios pelkę išvydau 1986 m. pavasarį. Kaip tik tada įvyko didžiulė tragedija – sprogo Černobylio atominė elektrinė. Tuomet ji man paliko neišdildomą įspūdį. Gervių šūksniai ryto migla apgaubtose mažų pušaičių „pievose“, triukšmingai pakylantys juodi kaip anglis tetervinai, kraujo raudonumo spanguolės vis sugrąžindavo atgalios. 1987 m. ieškodami numestų elnių ir briedžių ragų, keletą dienų klaidžiojome Artąją supančiais klampiais juodalksnynais, išlakiais pušynais bei tamsiais eglynais. Mudu su draugu nutarėme čia dar sykį apsilankyti ateinantį pavasarį. Tačiau ne šiaip „paplaukioti“, o praplaukti gumine valtimi Viešvilės upele, kuri išteka iš Buveinių ežerėlio. Tekėdama vakariniu pelkės pakraščiu, Viešvilė surenka ruduosius vandenis iš Artosios ir pasukusi į pietus, besiskverbdama pro kalvotus pušynus, nuskuba Nemuno link.

Sumanymą įgyvendinome 1988 m. pavasarį. Buvo labai įdomi ir pilna nuotykių kelionė. Eidamas pėsčiomis palei Viešvilę nusidriekusiais miško keliukais, tą patį atstumą gali įveikti per dieną, o mes plaukėme beveik penkias dienas. Po tokios kelionės nejučia į galvą ateina mintis – kokia vis dėlto maža, bet kartu ir bekraštė mūsų Lietuva, kai keliauji žmogaus rankų nepaliestais gamtos keliais...

PENKTADIENIS – pirmoji žygio diena

Visai nelauktai suskamba telefonas. Ragelyje išgirstu pažįstamą draugo Artūro balsą. Tuoj paaiškėja jo skambučio tikslas. Artūras pasiūlo įgyvendinti dar pernykštį mudviejų planą – praplaukti Viešvilės upele nuo pat ištakų iki Nemuno. Aš, žinoma, turėdamas prieš akis daug laisvo laiko, nedvejodamas sutinku. Gerokai teko paplušėti, kol susiradome guminę valtelę. Ji žygyje turėjo atlikti pagrindinio veikėjo vaidmenį. Per keletą valandų aplankėme visus Kaune esančius nuomos punktus. Ir viskas veltui. Buvome beprarandą viltį, kai visai netikėtai, susisiekęs su senu geru bičiuliu, iškauliju iš jo seną suglamžytą dvivietę valtelę.

Radome ją drėgname rūsyje, po didžiule krūva įvairiausių rakandų. Mūsų džiaugsmui nebuvo galo. Įsigiję valtį ilgai laiko negaišome. Greitomis sumetę į kuprines reikalingiausius daiktus išskubėjome į autobusų stotį. Ten mūsų jau laukė gerokai gyvenimo matęs autobusas. Ilgas dvi valandas kratėmės karšto oro pritvinkusioje, garsiai baubiančioje didelėje mašinoje. Tik labai vaizdingi gamtovaizdžiai, atsiveriantys už langų, gaivino mūsų sielas. Jurbarko miestą pasiekėme dienai palinkus į vakarą. Čia vėl iškilo problema. Paskutinis autobusas į Tauragę pro Eičių kaimą, mūsų kelionės tikslą, jau buvo išdardėjęs. O iki šio kaimo – daugiau kaip dvi dešimtys kilometrų.

Išeitį radome greitai. Užsimetėme ant pečių nelengvas kuprines ir tiesiog plento pakraščiu patraukėme į tolimąjį kaimą. Tik išėjus iš miesto, mūsų stabdomas sustojo nedidelis autobusas su linksmais kaimiečiais, kurie, kaip man pasirodė, važiavo į kažkokią šventę. Greitai su miela kompanija teko atsisveikinti. Prieš akis dar buvo likęs geras gabalas kelio. Šį kartą, mums pamojus, sukeldamas didžiulį dulkių debesį, sustojo lengvasis automobilis. Jau šiek tiek nuo ėjimo įkaitę kojų padai ir nutįsę pečiai, slegiami sunkių kuprinių, vėl gavo pailsėti. Siauras plentas vingiavo girios platybėmis. Ir vienoje, ir kitoje pusėje – tik miškas, miškas ir miškas. Net akys pavargsta. Saulei priartėjus prie aukštų medžių viršūnių, galiausiai pasiekėme tolokai nuo kelio nuklydusį vienišų moterėlių vienkiemį.

Gerųjų moterėlių sodyba – tai savotiška mūsų stovyklavietė. Ne sykį tekdavo joje apsistoti, kai atvykdavome paklampoti po Artosios pelkę ir ją supančius miškus. Nedidelėje trobelėje gyveno septyniasdešimtmetė senutė, vardu Petrė, ir jos dukra Kaziūnė. Prilaikė jos ir šiokį tokį ūkelį: karvutę su prieaugliu ir dvi kates. Vištų nelaikė, nes lapės tuoj pat visas išpjaudavo. Vakarais sutemus, naudodavo žibalinę lempą arba žibintuvėlius, nes elektros laidai iki vienkiemio nebuvo atvesti. Į vienkiemį vedė kelias, kuris jį pakraščiu aplenkdamas pasislėpdavo miške ir toliau visai išnykdavo. Nuo trobos ir tvarto tęsėsi pievos, ganykla, bulvių laukas. Visus šiuos žemės sklypus ribojo iš plonų lazdų sukalta tvora. O už tvoros – tamsus ir baugus miškas. Tiesa, taip jis atrodydavo vėlai vakare ar naktį. Greta trobesių augo senas maumedis, kuris vienkiemiui suteikė paslaptingumo aurą.

Matyt, retai kada žmogus užsukdavo į šią nuošalią sodybą. Mūsų apsilankymas gerąsias globėjas, aišku, labai pradžiugino. Ilgai nesvarstę, o ir šeimininkių prašomi, nutarėme vienkiemyje praleisti naktį. Bet prieš eidami ilsėtis, sumanėme nukakti iki netoliese telkšančio Buveinių ežeriuko. Reikia išmėginti mūsų valtį. Buveinis – tai tipiškas pelkių ežerokšnis, nedidukė kadaise šiose vietovėse tyvuliavusio didžiulio ežero dalis. Beveik iš visų pusių jį supa klampūs juodalksnynai. Krantai, nuaugę žolių kupstais, baugiai siūbuoja.

Pripūtę valtį ir įsitikinę, jog ji sandari, atsargiai nuleidome ją į juodą kaip anglis vandenį. Prieš tai išsipjovėme dvi beržines lazdas, kurių galai baigėsi dvišakymais. Prie dvišakymų tvirta virve pritvirtinome medines lenteles, kurias tam reikalui namuose buvome specialiai pasiruošę. Tokie įrankiai atstojo mums irklus. Vėliau įsitikinome, kad jie buvo labai vykusiai padaryti.

Vikriai, bet atsargiai sulipome į valtį, bijodami nuo liūliuojančio kranto nuslysti ir panirti į šaltą bei tamsią bedugnę. Aš, suraitęs turkiškai kojas, atsisėdau valties priekyje, o Artūras įsitaisė už manęs, valtelės gale. Neskubėdami atsistūmėme nuo kranto. Pamažėle irdamiesi stambokais ir gana sunkiais irklais, nuplaukėme į priešingą ežero krantą. Iš pradžių pasijutau labai nejaukiai. Man vis rodėsi, kad įdubęs valtelės dugnas tuoj plyš ir mudu su draugu niurktelėsime į tamsius vandenis.

Kitame Buveinio krante, kur stiebėsi nušiuręs beržynėlis, o toliau kiek nutolę nuo kranto bolavo pavieniai juodalksniai, tarsi bebrų išraustas kanalas nuo ežero atsiskiria Viešvilė. Įsiyrę į tariamą kanalą pradėjome plaukti. Gal kas dešimt metrų skersai upelio riogsojo numesti liauni berželiai. Greičiausiai tai buvo bebrų darbas. Dėl tų nelemtų natūralių tiltelių turėdavome išsirangyti iš valties, perstumti ją per kliūtį ir po to vėl įlipti į ją.

Viešvilė po truputį siaurėjo. Valtelės šonai ėmė remtis į siūbuojančius upelės krantus. Pamažu pradėjo temti. Mūsų pastangos atrodė visai bergždžios. Per valandą į priekį pasistūmėjome vos kelis šimtus metrų. Galiausiai visai įstrigome. Tuomet nusprendėme, kad šiai dienai pakaks.

Valtį ištraukėme iš vandens ir čia pat, kiek pakėlę nuo žemės, įspraudėme tarp dvie­jų liaunų juodalksniukų. Kadangi valtelę ketinome palikti čia, kažkodėl pagalvojome, kad naktį, atkiūtinęs koks alkanas bebras nesumanytų grybštelėti mūsų valtelės. Turėjome dvi pripučiamas žalios spalvos sėdėti skirtas pagalvėles. Vieną iš jų pakabinau ant gretimai augančios suklypusios pušaitės. Rytdienos rytą atklampojus nuo vienkiemio bus lengviau rasti šią vietą.

Jau beveik visiškai sutemus patraukėme atgalios. Taip baigėsi pirmoji žygio diena.

viesvile2viesvile2

ŠEŠTADIENIS – antroji žygio diena

Atsikėlėme anksti. Gerai išsimiegoję seniena kvepiančiame kambaryje, jautėmės puikiai. Prieš akis laukė tolimas ir nelengvas kelias. Sudoroję moterėlių pasiūlytus pusryčius, nuoširdžiai padėkoję ir užsimetę ant pečių nelengvas kuprines, patraukėme į vakarykščią vietą, kur buvome palikę valtį. Jos ilgai ieškoti neteko. Iš toli pamatėme pušyje žaliuojančią nedidelę pagalvėlę. Vietovė čia gana klampi. Greitai gali eiti tik rizikuodamas prasmegti net aukščiau juostos į šaltą ir nemalonią pliurę.

Toliau keliavome taip: pro irklams skirtas ausis prakišome rankos riešo storumo šakalį taip, kad abu jo galai buvo šiek tiek išsikišę pro valtelės kraštus. Kuprines sumetę į vidų ir į tuos galus įsikibę gana patogiai galėjome valtelę tempte temti per klampynę. Išbridę iš klampynių, nešimo taktiką kiek pakeitėme. Ant pečių užsimetėme kuprines ir valtį nešėme tuščią. Ėjome palei Viešvilę kairiuoju jos krantu. Pačios upelės nesimatė. Ją žymėjo plati geltona nendrynų juosta, kuri tarsi gyvatė rangėsi palei Artosios pakraštį. Kitoje pusėje baugiai stūksojo šimtametis eglynas.

Einant aukštapelke, kojos ne taip giliai smigo į vandens prisisiurbusius kiminų kupstus, kurių kartais aptikdavome labai didelių. Rodos, užlipsi ant tokio kupsto lyg ant mažutės kalvelės ir imsi žvalgytis. Tačiau koja neatsiremia į jokį kietą pagrindą, o tik vis giliau grimzta į kupstą. Ir taip visur. Net poilsio nėra kur atsisėsti. Šaltas vanduo, prasisunkęs pro drabužius, tuoj pat ima gnybti odą.

Po kurio laiko vėl pakeitėme nešimo būdą. Aš sau ant pilvo užsimečiau Artūro kuprinę, o šis ant savo tvirtų pečių – mūsų laivą. Retsykiais sustodavome atsikvėpti ir pasmaguriauti kraujo raudonumo spanguolėmis. Artėjo pietūs. Vėl prisiartinome prie Viešvilės, kuri tekėjo pasislėpusi kažkur nendrynų juostos viduryje. Nendrės siūbavo apsemtos vandens, tačiau upė plaukti buvo netinkama. Gerai žinojome, kad anksčiau ar vėliau ji išsilaisvins iš nendrynų ir mes galėsime pradėti plaukti.

Kaip tik šioje vietoje pirmą kartą susipažinau su retu ir labai gražiu paukščiu. Mano fotoaparate baigėsi juostelė, todėl nusprendėme sustoti trumpam pailsėti. Artūras ėmėsi keisti juostelę, o aš kiek paėjęs į šalį įsirangiau į nedidelę pušaitę pasižvalgyti po apylinkę. Įsiropščiau į pačią viršūnę, pačios aukščiausios pušies šakelės man buvo ne aukščiau pusiaujo. Nuo medžio viršūnės atsivėrė pasakiški vaizdai. Dešinėje tarsi didžiulė pieva driekėsi Artosios aukštapelkė. Kitoje pusėje, visai čia pat, apačioje, rangėsi plati, geltona nendrynų juosta. Už jos augo nuskuręs beržynėlis, paskendęs klampynėje, o dar toliau stūksojo skarotas ir niūrus eglynas. Kiek čia spalvų, kiek atspalvių. Gali taip be galo grožėtis neišpasakyto grožio Lietuvos gamta. Besižvalgant papūtė stipresnis vėjas, lūžo žalia pušies šaka ir aš vos neiškritau iš medžio. Artūras baigė tvarkyti fotoaparatą, ir mes pamažu ėmėme ruošti kuprines tolimesniam žygiui. Netikėtai išgirdau susijaudinusį draugo balsą. Jis žvelgė į dangų ir iškėlęs ranką rodė į kažką pirštu. Užvertęs galvą gal kelių šimtų metrų aukštyje pamačiau baltą didelį ilgasparnį paukštį. Jis skrido neplasnodamas, be garso skrosdamas žydrą dangaus mėlynę. Kurį laiką stebėjome paukš­tį susižavėję, kol jis ištirpo akyse. Tai buvo erelis žuvininkas.

Patraukėme toliau. Jautėme, kad dar ilgai teks klampoti pelke, kol galėsime pradėti plaukti. Nuo tos vietos, kur matėme erelį, pasukome kvartaline linija į pietų pusę atitoldami nuo upės. Pagal turimas žinias kvartaline linija turėjome prieiti vadinamąjį Kastinkelį. Tai po Pirmojo pasaulinio karo iš rąstų per pelkę ir Viešvilę nutiestas kelias. Kadaise, kai Klaipėdos kraštas priklausė vokiečiams, šiuo keliu ėjo valstybinė siena. Dabar juo tik grybautojai ir uogautojai keliauja. Kastinkelio kraštus žymi dvi juodalksnių eilės. Čia bebrai po keliu prisirausė urvų, o ant jo pristatė didelių namų. Netrukus priėjome ir Viešvilę, kuri Kastinkelį keliose vietose buvo pragraužusi. Čia upelę galėjai lengvai peržengti. Ji buvo panaši į bebrų išraustą kanalą. Tik vos regima srovė rodė, kad tai esanti Viešvilė. Šioje vietoje abiejose kelio pusėse plytėjo klampios užpelkėjusios pievos. Labai keista, bet nendrynai buvo kažkur pradingę. Matyt, kaip tik tose pievose gyveno retieji dirviniai sėjikai. Persikėlę per Viešvilę dar kurį laiką ėjome Kastinkeliu, kol atsimušėme į kranto mišką. Čia eiti pasidarė daug lengviau. Žemė mūsų nebesupo. Galėjai drąsiai žengti žingsnį po žingsnio. Toliau keliavome kvartaline linija, tik jau į pietus. Viešvilė tekėjo kairėje linijos pusėje, gal už kokio puskilometrio.

viesvile3viesvile3

Kvartalinė linija ėjo per brandžius, todėl tamsa bei šalčiu dvelkiančius eglynus, kuriuos kartais pakeisdavo aukštų ir tiesių kaip elektros stulpai juodalksnių miškeliai. Juodalksniai augo žemesnėse vietose, kur buvo daugiau drėgmės. Ten dar kai kur nuo šiltų saulės spindulių slėpėsi pilki ledo gabalai ir murzini sniego lopai. Galiausiai nusprendėme išsukti iš kvartalinės linijos ir pasiekę Viešvilę pradėti mėginti plaukti.

Greitai vėl atsidūrėme aukštapelkėje. Mus vėl supo nedidelės pušelės, kiminų kupstai, visa, prie ko žmogaus naudotojo ranka niekada nebuvo prisilietusi. Matėme tokį reginį, koks jis buvo prieš šimtą ir daugiau metų. Žavėjo, tiesiog hipnotizavo natūrali, mums jau egzotiška tapusi aplinka.

Aukštapelkė liko už nugarų. Priešais plytėjo pailga aukštapelkinė pieva, kuri baigėsi jau matyta nendrynų juosta. O ten ir mūsų upelė kažkur pasislėpusi tekėjo. Perklampoję pievą, įbridome į nendrių mišką. Visur telkšojo veik kelius siekiantis vanduo. Kojomis rėmėmės tarsi į kokį šaknų ar mažų kupstelių tinklą, kuriame žiojėjo daugybė rusvame vandenyje nematomų skylių. Į vieną iš tokių užsižiopsojęs ir įsmukau. Prarajon prasmego visa dešinė koja. Pasijutau, aišku, nemaloniai. Pirma manęs ėjęs draugas tuoj pat ištiesė tvirtą savo ranką, tačiau juoko nesugebėjo sutvardyti. Taip jau visada būna. Nepaisant tokios nesėkmės, toliau klaidžiojome nendrynų juosta. Upelės taip ir neaptikome.

Beieškodami atgalinio kelio iš nendrynų miško, išgirdome labai keistą garsą. Nedelsdami pasukome į tą pusę. Spėjome pamatyti nuskrendantį nedidelį paukštį. Kiek palūkėjus mūsų ausis vėl pasiekė tas pats įdomus garsas, tik jau iš kitos vietos. Tą kartą mįslė liko neįminta. Vėliau išsiaiškinome, jog tai galėjo būti nendrinė vištelė.

Išbridę iš nendrynų juostos, pastebėjome, kad ji vienoje pusėje atsiremia į juodalksnyną. Ten pat baigiasi ir pieva. Tik ši ribojasi su aukštapelkiniu pušynu. Vieta atrodė išties įdomiai. Paaiškėjo, kad ten mūsų upelė, išsrovenusi iš nendrynų juostos, teka atribodama pušyną nuo juodalksnyno. Kai ją išvydome, pamanėme, jog tai didžiulis bebrų išraustas kanalas. Stovint šalia upelės, jos krantas baugiai siūbavo, o tėkmės visiškai nesimatė.

Nuo šios vietos pradėjome plaukti. Visą dieną maknojus klampiomis pelkėmis su sunkiomis kuprinėmis ant pečių, naujas keliavimo būdas mums pasirodė išganingas. Kurį laiką upelė plukdė mus juodalksnyno ir pušyno riba. Po to ji pasuko į kairę ir nutolo nuo aukštapelkės, tačiau paniro į didžiulį juodalksnyną. Nuojauta sakė, jog esame pačiose atkampiausiose ir atokiausiai nuo žmonių nutolusiose girios kertėse. Čia, kaip ir toje aukštapelkėje, stulpais į žydrą dangaus mėlynę kylantys galingi juodalksniai niekada nėra matę aštrių kirvio ašmenų. Jautėmės tarsi į pasakų šalį būtume patekę.

viesvile4viesvile4

Viešvilė tekėjo vos regima srove. Kelis sykius teko persikelti per skersai upelę nukritusius medžius. Netikėtai atsidūrėme vietoje, kur upelė išsišakoja į du kanalus. Ir viename, ir kitame buvo juntama tėkmė. Ilgai negalvoję pasukome į dešinę. Nesuklydome. Tai ir buvo tikroji upė. Tačiau kiek pasiyrę, kairėje pusėje pastebėjome į Viešvilę įtekantį kanalą. Nusprendėme, jog tai bus ta pati kairioji atšaka, į kurią mes neįplaukėme.

Gal valandą yrėmės nuostabiu užpelkėjusiu juodalksnynu, kol priekyje išvydome tamsią kranto miško sieną. Priartėję prie miško valtelės nosimi įsirėmėme į pirmąją bebrų užtvanka. Vandens lygis užtvankoje ir už jos gerokai skyrėsi. Visose pusėse kliokė vanduo. Peršokus užtvanką, dešinysis upelės šonas, prisišliejo prie miško, o kairysis skendo žemapelkėje. Taip truko neilgai. Veikiai upelė darė staigų posūkį ir prakošdama savo rusvuosius vandenis pro sulūžusio tilto rąstus paliko pelkes. Senas apsamanojusių rąstigalių tiltas – tarsi vartai, pro kuriuos Viešvilė įteka į mišką.

Įplaukėme į mišką ir mes. Su palengvėjimu širdyse atsidusome – su pelkėmis baigta. Manėme, kad nuo šios akimirkos baigėsi visi mūsų vargai. Aišku, mes ir nutuokti negalėjome, kokie sunkumai ir kliūtys laukia prieš akis.

Gelsvas saulės rutulys pamažėle ima leistis, paliečia aukštų medžių viršūnes ir nudažo jų tamsius kamienus auksine spalva. Miške kurtinanti tyla. Joks pašalinis garsas nepasiekia ausies, tik vienišo juodojo strazdo balsas auksinės fleitos garsais skelbia artėjantį vakarą.

Pakerėti didingos ramybės, pamažu mosuodami sunkiais irklais, stūmėmės į priekį. Upelė tyliai čiurleno. Mažose jos bangelėse tviskėjo besileidžiančios saulės spinduliai. Kaip puiku štai taip keliauti.

Kai tik pasiekėme kranto mišką, mūsų dėmesį patraukė brandūs ir perbrendę medžiai. Čia augo didžiulės skarotos eglės ir rudakamienės pušys. Ir vėl kirbėjo mintis, kad galbūt žmogus su kirviu rankose ir čia niekada nėra lankęsis.

Mišku bebėgančią Viešvilę supo smėlingos kalvos. Upelės šlaitai statūs, tačiau neaukšti. Negalėjome nuslėpti (bent jau aš) savo džiaugsmo. Grožėjomės čia pat prie upės į aukštą dangų ištįsusiomis senolėmis pušimis. Tačiau greitai teko smarkiai nusivilti. Upei padarius staigų vingį, mums prieš akis atsivėrė baisus reginys. Dešiniame Viešvilės krante styrojo plikos kalvos, nusagstytos didžiuliais kelmais ir šen bei ten augančiais vienišais medžiais, paliktais sėklai. Tik savo šaknis į šaltą upelės vandenį įmerkusios pušys nebuvo paliestos benzininių pjūklų. Greitai išniekinta girios kertė liko mums už nugarų.

Upelės vanduo čiurlena nesustodamas. Laikas bėga. Tačiau kiek dar turės nutekėti metų, kol giria atgaus nuniokotą savo sklypą. Pralėks šimtas, o gal ir daugiau metų. O pušaitės augs rajūnų briedžių skabomos, šakotaragių elnių laužomos ir jau nebetaps tokios galingos...

Toliau plaukdami žemyn, vis dažniau susidurdavome su skersai upę nuvirtusiais didžiuliais medžiais. Jei medis kamienu siekdavo vandenį, tuomet apie jį prisirinkdavo galybė visokio dydžio šakų ir taip susiformuodavo neperplaukiama, nepereinama natūrali kliūtis. Galinga šakų sangrūda, atrodanti lyg bebrų užtvanka. Kuo toliau, tuo daugiau tokių kliūčių pastodavo mums kelią. Gaudavome irtis kranto link, traukti iš vandens valtelę ir, darydami didelį lanką, brautis pro tankius, upelės krantą apaugusius brūzgynus, dygias eglaites ir šiaip visokias klampynes bei apeiti virtuolį.

Taip mus besigrumiančius su kliūtimis užtiko vakaras. Buvome sumanę plaukti iki tol, kol visiškai sutems. Tačiau atsitiko kiek kitaip. Kai priartėjome prie eilinės šakų krūvos, susikaupusios apie nuvirtusį skersai upę medį, mūsų laivelis staiga sustojo. Plūduriavome viduryje upelės nesuprasdami, kas nutiko. Netikėtai prie kojų pastebėjau vandenį, kuris kiekvieną akimirką vis labiau kilo. Tuoj susivokėme, jog užplaukėme ant aštraus šakalio, pasislėpusio po vandeniu ir, matyt, būsime prakiurdę dugną. Mosuodami irklais kiek turime jėgų, nusiyrėme prie kranto. Išėmę kuprines, ištraukėme valtį iš vandens ir dugno viduryje pamatėme sprindžio ilgio rėžį. Štai pro kur į valtelę sunkėsi vanduo. Skylę nusprendėme tuoj pat užtaisyti. Tam reikalui buvome pasiėmę klijų, švitrinio popieriaus ir šiek tiek gumos atplaišų. Greitai darbą atlikome, tačiau toliau nusprendėme nebeplaukti. Užsilipę ant upės šlaito, tarp storakamienių eglių surentėme nedidukę šilko audeklo palapinukę. Stogą apdengėme dideliu juodo polietileno gabalu. Tai bus priemonė apsisaugoti nuo lietaus. Degtukų neturėjome, tad ugnį pamėginome išgauti pirmykščiu būdu – trindami medį į medį. Ir šiaip, ir taip bandėme, tačiau visos mūsų pastangos buvo veltui.

viesvile5viesvile5

Į mišką atslinko sutemos. Sėdėjome šalia vienas kito greta palapinės. Mūsų nugaros rėmėsi į storus skarotų eglių kamienus. Neskubėdami krimtome vakarienei skirtą maisto dalį ir tylutėliai šnekučiavomės. Prabėgus kuriam laikui taip sutemo, kad nebegalėjome įžiūrėti vienas kito. Oras atšalo.

Staiga viskas apmirė ir stojo mirtina tyla. Vidurnaktis. Tamsią tylą pertraukė naminės pelėdos patinukas. Ūbavo visai netoli. Galėjome aiškiai išskirti kiekvieną keistos jo giesmės garsą. Pamažu atkuto, prabudo nakties gyvenimas. Čia pat už palapinės čežindamas pernykščius lapus, nubildėjo kažkoks gyvis. Patyliukais sulindome į šilkinį namelį ir kietai sumigome. Baigėsi antroji, turbūt pati sunkiausia žygio diena.

Antrą straipsnio dalį skaitykite čia.

Rimo Pakerio ir Mindaugo Kirstuko nuotraukos

technologijos.lt