Mūsų Jurbarkas. Girdžiai. 82-86 p.

Girdžiai

Girdžių bažnytkaimis [Žinias pateikė Antanas Giedraitis ir Vincas Vasiliauskas, pasinaudota LE ir kitais šaltiniais] dešiniajame Mituvos krante, nuolaidžiame vingyje, už 10 km į vasaros vakarus nuo Jurbarko, kurio valsčiui ir priklauso.

Vietovė sena: dar Vytautas Didysis Girdžius buvo užrašęs Veliuonos bažnyčiai, tada Girdžiai ir priklausė Veliuonos parapijai. Pirmoji bažnyčia Girdžiuose pastatyta 1809 metais, antroji — 1858 m., abi medinės. Po Pirmojo pasaulinio karo klebono kun. Albino Alseikos rūpesčiu pastatyta nauja pusiau mūrinė (iki langų betono, aukščiau medžio) bažnyčia ir pavadinta Švenčiausio Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujo vardu [Seniau buvo Šv. Onos vardu].

Girdžiai kurį laikę (nežinia nuo kada) buvo Jurbarko parapijos filija. bet trumpai prieš pirmąjį pasaulinį karą įteisinta savarankiška parapija, kuri 1940 metais turėjo 2048 parapiečius.

Girdžių bažnyčia stovi ant pakilaus smėlėto kalnelio Mituvos vingyje. Apie bažnyčią iš trijų pusių — seni kapai. Šventorius užgožtas klevų ir liepų, jo pakraščiuose pastatytos mūrinės Kryžiaus kelių koplytėlės su atitinkamais paveikslais viduje. Šiauriniame Šventoriaus pakraštyje, atstu nuo didžiųjų bažnyčios durų, stovi sena medinė varpinė. Bažnyčioje, vyrų pusėje, už grotelių – jspūdingas Jėzus Nazarietis, nežinomo skulptoriaus statula. daryta bene XIX amžiaus pabaigoje.

Girdžiai pasižymėjo Šventos Onos atlaidais,  į kuriuos suplaukdavo minios žmonių. Tos minios mažoje bažnyčioje netilpdavo, o pilnas būdavo ir Šventorius. Tada ir Šventorius atrodydavo, lyg iš puošnių žaliuojančių medžių suglausta bažnyčia. Iš pačios bažnyčios pro atidarus langus sklisdavo kunigo, vargonų ir giesmininkų balsai. Visa ta pilnutėlė didžiulė bažnyčia palikdavo gilų įspūdį, ypač mažam vaikui ir pirmą kartą kitam j tą Šventę apsilankius. Kunigas pamoksią sakydavo Šventoriuje. kur būdavo prie medžio įtaisyta sakykla.

Po pamaldų daugelis žmonių dar likdavon čia pat kapų aplankyti, kiti būreliais Šventoriuje ir už Šventoriaus kalbėdavosi. Iš toliau atvažiavusieji norėdavo susitikti su giminėmis ir pažįstamais, tai ilgai dar užtrukdavo kur pamituvyje ar už Šventoriaus papieviuose.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Girdžių bažnytkaimyje tebuvo bažnyčia, klebonija, špitolė ir kokie penki kiti namai. Jų tarpe ir Solomo užeiga su krautuvėle, kepykla ir vilnų karšykla.

Pirmoji pradžios mokykla Girdžių vardu įsteigta bene 1907 metais ir įkurdinta gretimame Gudelių kaime, ūkininko Tamošaičio troboje. Pirmasis mokytojas buvo lietuvis Jankauskas, paskui Ignatavičius, taip pat lietuvis. NepnkJausomybės metais jau pačiuose Girdžiuose įsikūrė dviejų komplektų mokykla (paskutiniu laiku jau savuose mediniuose namuose).

Nepriklausomybės metais Girdžiuose- buvo jau ir pašto agentūra, kooperatyvas, lentpiūvė su malūnu, viena privati krautuvė, Šaulių sąjungos skyrius, Pavasarininkų kuopa, Jaunųjų ūkininkų ratelis ir, kas be ko, buvo ir nedidelė smuklė.

1923 metais Girdžiuose, įskaitant ir visą kaimą, buvo 124 gyventojai.

Girdžių ūkininkai jau XIX a. pabaigoje išsiskirstė j viensėdžius ir savo sodybas įsikūrė abypusiai Mituvos.

Sovietų Rusijos okupacijos metu Girdžiai priskirti prie Jurbarko rajono. Dabar Girdžiuose yra bolševikinio ūkio (sovchozo) centras. Šiam sovchozui priklauso visi aplinkiniai kaimai. Girdžiuose dabar veikia vidurinė mokykla.

Girdžių apylinkės traukiasi abypusiai Mituvos, o ta Mituva čia dailiai išsivingiavus, gražiai pasipuošus —medžiais apaugusiais šlaitais, žaliomis lankomis ir tankiais karklynais pakrantėse, kur pavasarį ir pradžioje vasaros per ištisus vakarus ir naktis gieda lakštingalos. Netrūksta čia ir kitų paukštelių giesmininkų.

Carinės Rusijos okupacijos laikais girdžiškiai ir kiti aplinkiniai gyventojai labai vargo be tilto per Mituvą: reikėdavo 3-jų km vingį sukti pro Miliušių dvarą arba pro Pažėrų kaimą ir Dargių dvarą, kur buvo taip pat ne visada pravažiuojami tiltai. Pėstieji keldavosi valtimis, lieptus kartais nunešdavo pavasario potvyniai. Tik iš rytų pusės ties bažnyčia buvo patvaresnis kabantis lieptas. Iš vakarų pusės ateinantiems reikėjo sukti didelį vingį, kas norėjo tuo lieptu pasinaudoti. Nepriklausomybės metais prie Girdžių, kur eina Jurbarko – Vadžgirio vieškelis, apskrities savivaldybės buvo pastatytas patvarus betoninis tiltas.

Už 2 km nuo bažnytkaimio vidurio prasideda Girdžių girinkijos giria — 2,422 ha ploto. Čia auga daugiausia eglės, mažiau lapuočių — beržų, uosių, ąžuolų, alksnių, lazdynų; gausu įvairių grybų.

Numanu, kad Girdžiai senų senovėje galėjo turėti ir savo piliakalnį. Jis galėjo būti dešiniajame Mituvos krante, į šiaurę nuo bažnytkaimio, prie nedidelio intakėlio, vasarą išdžiūstančio, bet pavasarį ir liūčių metu apsčiai vandeningo. Girdžių giria drėgna. o senovėje vietomis galėjo būti ir balota, tai ir tas intakėlis galėjo būti dar vandeningesnis.

Tariamojo piliakalnio pietinis krantas stačiai leidžiasi žemyn į Mituvą, iš rytų pusės — stačiai j intaką. Iš vakarų pusės žymu, lyg buvęs perkasas, šiauriniame gale jungęsis su intaku, pietų gale iš lėto leidžiasi žemyn į Mituvą: neįmanoma, kad šioje vietoje būtų buvusi kokia kelvieta ar brasta per Mituvą, nes Mituvos krantas išlikęs natūralus. Tas tariamasis perkasas gali būti apie 100 m ilgio, piliakalnio viršus — apie pusę ha ploto, atrodė lygus ir buvo ariamas. Jo šlaitai iš rytų ir pietų pusės buvo apaugę jaunais medžiais ir krūmais; žiemos rytų kampe augo vidutinio amžiaus ąžuolas.

Įdomu, kad šis tariamasis piliakalnis atrodė aukštesnis už kitus aplinkinius laukus. Jo dirva — priemolis. Galimas daiktas, kad jis buvo kada nukastas, nulygintas. Apie kokias iš žemės iškylančias senienas neteko girdėti. Aplinkui čia seniai žmonių gyventa.

*

Iš Girdžių apylinkių yra kilę šviesių ir pasižymėjusių žmonių: iš Gudelių kaimo — gyd. Jonas Daulenskis, miręs Pirmojo pasaulinio karo metu; iš Jokūbaičių kaimo — du broliai kunigai kan. Antanas Petraitis ir Kauno kunigų seminarijos prof. ir rektorius kun. dr. Pranciškus Petraitis, salezietis, abu bolševikų kalėjime kankinti, iš Červenės žudynių pabėgę, abu jau mirę; kun. salezietis Stasys Petraitis, kun. salez. Juozas Kisielius; iš Butrimų kaimo — kun. Vincas Byla ir jo brolis Stasys Byla. mokytojas; iš Butrimų ir kun. Juozas Jovarauskas, Jurbarko prog. kapelionas, kariuomenės kapelionas, vėliau Lietuvos konsulas Liepojoje; iš Miliušių — teisininkas ir visuomenininkas, Sibiro tremtinys Zigmas Toliušis ir jo broliai — vet. gydyt. Juozas Toliušis ir teisininkas Dzidas Toliušis; iš Girdžių kaimo — matininkas Matas Daulenskis; iš Gudelių — Marija Pranckaitytė-Jovarauskienė, mokytoja, ir jos brolis Antanas Pranckaitis, miškų urėdas. Kiti. jaunesni, nesuminėti arba ir nežinomi.

Pažymėtina, kad 1888 – 1897 metais Girdžiuose Filialistu yra buvęs kun. Matas Miežinis, žmonių vadinamas Mieželis, rusų valdžios persekiotas didis lietuvis, veiklus kunigas, palikęs žmonėse labai gerą atminimą.